Jolanta Blažytė
Europos parlamento narė iš Airijos Clare Daly vėl nevynioja žodžių į vatą:
„… Prieš keletą savaičių buvo 11-osios metinės, kai NATO pajėgoms užpuolus Libiją, buvo nužudytas Libijos vadovas M. Kadafi. Jį išprievartavo durtuvu ir suknežino jam galvą. Mes gerai atsimename NATO intervenciją į Libiją, prisidengiant kova už demokratiją ir žmogaus teises. <….> Ir štai kas atsitinka po NATO įsikišimo kovoje dėl demokratijos: teroras, mirtys, laukiniai įstatymai, prievartavimai, skurdas, badas. Šiuo metu Libija yra šalis, draskoma vidinių konfliktų, jos ekonomika sugriauta. Kažkada buvusią turtingiausią Afrikos valstybę paskandino skurde. Migrantus parduoda ir perka vergų turguose. Milijonai žmonių laukia humanitarinės pagalbos. Tai masinių kapaviečių, kuriose palaidotos nusikaltimų žmonijai aukos, šalis. Štai kokį palikimą gavo Libija, po to, kai NATO čia atėjo kovoti už demokratiją ir žmogaus teises“.
Ši europarlamentarė tikrai „netradicinė“ – tai ji prieš priverstinę „marmalizaciją“ kovojo, tai dabar tą Libiją ne vietoje prisiminė…
Prisiminiau Libiją ir aš. Tiksliau ne pačią Libiją, o vieną Libijos moterį, vardu Jaafira, su kuria gal prieš 15-ka metų susipažinau Londone, kai buvau nuvykusi pasitobulinti anglų „biznio“ kalbos. Besimokydamos vienoje grupėje, su Jaafira susibendravome artimiau. Pirma Jaafiros didžiulė nuostaba mano atžvilgiu buvo ta, kad aš už kursus ir pragyvenimą Londone mokėjau pati. Libijoje tai būtų neįsivaizduojamas dalykas – jei žmogus ko nors mokosi, tai bet kokius jo mokslus finansuoja vyriausybė. Vėliau Jaafira apie savo šalį pasakojo, kaip apie kažkokį išvystyto socializmo stebuklą, kurį kadaise norėjo sukurti Sovietų sąjunga, bet taip ir nesukūrė: butus šeimoms nuperka vyriausybė, `nuomos išlaidas padengia vyriausybė, automobilį padeda įsigyti vyriausybė ir t.t. Net ir grožio procedūras Jaafirai apmokėdavo vyriausybė, nes tai, pasirodo, sveikatingumo profilaktika.
Atsimenu ir tą Jaafiros užrašų knygutę (išmaniųjų telefonų tada dar neturėjome), kurios aplankale ji nešiojosi dviejų didžiaakių garbanių dukryčių nuotrauką.
Jaafira vis prašydavo manęs, kad palaikyčiau jai kompaniją vakarienės metu, mat visa grupė „varydavo“ vakarieniauti ten, kur daug alaus, picų ir triukšmo, tuo tarpu Jaafira mėgdavo ramesnes „nealkoholines“ vietas. Tai taip abi ir vakarieniaudavome į „Libijos vyriausybės sąskaitą“ viename jaukiame restoranėlyje.
Iš Jaafiros gavau kvietimą ar net įsakymą būtinai atvykti pas ją į svečius į Libiją. Ir tikrai planavau tą padaryti – ar gali būti geresnė proga nuvykti į tokią egzotišką šalį ir joje net paplaukioti baseine „ į Libijos vyriausybės sąskaitą“.
Tačiau taip ir nenuvykau… Ilgai ruošiausi, o kol susiruošiau, į Libiją atėjo NATO.
Koks Jaafira likimas nežinau. Kai Libijoje prasidėjo chaosas, siunčiau jai daug laiškų su klausimu: „kaip tu???“. Ir vieną kartą atėjo atsakymas: „mano dukra pagrobta, vilčių nebeturiu“.
Tada, pasiėmusi patį storiausią anglų kalbos žodyną, ieškojau žodžių, kuriuos galėčiau parašyti savo juodaakei draugei. Bet neradau… Aišku, kažką parašiau, bet daugiau – jokio atsakymo ir jokios žinios.
Dabar ieškau knygos, kurioje būtų aiškiai parašyta, kodėl pasaulyje visos tiesos yra teisingos, bet viena tiesa visada teisingesnė.
