Romualdas APANAVIČIUS,
Profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras
Kai po šalnų pradės žydėt alyvos
Lakštingala negali nečiulbėti.
Salomėja Nėris. Lakštingala negali nečiulbėti, 1944
Šovė šovė tėvelis,
Šovė šovė motinėlė,
Šovė šovė visi vaikai
Pelėdą.
Lietuvių liaudies daina
P. I. Čaikovskis – rusų ir ukrainiečių kompozitorius
Kai 1977 m. rudenį laikiau stojamuosius egzaminus į Kyjivo P. I. Čaikovskio valstybinės konservatorijos asistentūrą stažuotę (šitaip SSRS tuo metu buvo pervadinta meno krypties studijų aspirantūra), teiravausi, kas įžymųjį rusų kompozitorių sieja su Kyjivu.
Mano studijų vadovas, konservatorijos mokslo prorektorius, profesorius daktaras Eugenijus R. Nosyrevas paaiškino: Čaikovskio tėvas kilęs iš ukrainiečių, motina – turėjo prancūziškų ir austriškų šaknų.
Kyjivo konservatorija (dabar – Piotro Iljičiaus Čaikovskio Ukrainos nacionalinė muzikos akademija) įsteigta 1913 m., Čaikovskio vardu pavadinta 1940 m.
Rusijai 2022 m. pradėjus agresiją prieš Ukrainą, rusiškojo palikimo – vardų, paminklų, gatvių ir aikščių pavadinimų – pradėta atsisakyti ir juos keisti ukrainietiškais.
Vardo keitimo klausimą 2022 m. svarstė ir akademijos Senatas.
Nežiūrint studentų ir dalies dėstytojų siūlymo jo atsisakyti, Senatas su tuo nesutiko ir pateikė argumentus, kad P. I. Čaikovskis (1840–1893) – ne tik rusų, bet ir ukrainiečių kompozitorius. Jis savo šaknų neužmiršo, pasitelkė ukrainiečių liaudies dainų melodijas, daug kūrinių parašė lankydamasis Ukrainoje, o opera „Mazepa“ – paminklas nacionalinio išsivadavimo didvyriui, Ukrainos etmonui Ivanui Mazepai Koledinskiui (1639–1709), valdžiusiam šalį nuo 1687 iki 1709 metų ir Šiaurės kare rėmusiam kovojusius prieš Rusiją švedus.
P. I. Čaikovskis dar 1890 m. siūlė į konservatoriją pertvarkyti 1868 m. Rusų muzikų draugijos įsteigtą Kyjivo muzikos mokyklą.
Be to, pabrėžė Senatas, P. I. Čaikovskis tėvo linija – ukrainiečių kazokų kilmės, kovinio šaukinio Čaika ‛žuvėdra՚ paveldėtojas.
Peržvelgus Abiejų Tautų Respublikos senųjų giminių sąrašus, randame ir Czaykowski, gyvenusius Lenkijoje ir Ukrainoje, tad kompozitoriaus ukrainietiškos kilmės argumentus paremia ir lenkų mokslininkų genealogijos tyrimai.
Siūlymą atsisakyti Čaikovskio vardo 2022 m. pateikė ir Kultūros ir informacinės politikos ministerija, bet Senatas su tuo irgi nesutiko.
Tačiau siūlyme kartu pažymėta, kad, ministerijos ekspertų komisijos išvadomis, P. I. Čaikovskio kūryboje imperinių ar šovinistinių požymių nėra, todėl ji gali likti bendroje kultūros erdvėje.
P. I. Čaikovskio kūriniai, skirtingai nei Lietuvoje, šiandien Ukrainoje nėra uždrausti, nes jų autorius jokių priešiškų veiksmų prieš šią tautą nesiėmė, kaip sakyta, buvo ukrainiečių kilmės ir kūryboje įamžino vieną iš ryškiausių XVII–XVIII a. nacionalinio išsivadavimo veikėjų.
Taigi, Čaikovskio vardą apgynė aiškiai įrodyta kompozitoriaus ukrainietiška kilmė ir nepriekaištinga prieš ukrainiečių tautą reputacija.
Kiek kitaip yra Lietuvoje.
Prasidėjus Rusijos agresijai, iš Operos ir baleto teatro repertuaro išbraukiamas P. I. Čaikovskio baletas „Spragtukas“ – pasaulinės muzikos ir choreografijos šedevras, visiškai nesidomint jo autoriaus kilme ir sąsajomis su Ukraina.
Neskamba ir kiti šio didžiojo rusų ir ukrainiečių kompozitoriaus kūriniai, kuriuose, anot Ukrainos Kultūros ir informacinės politikos ministerijos ekspertų išvadų, imperinių ar šovinistinių požymių nėra, todėl jie gali likti bendroje kultūros erdvėje.
Ką čiulbėjo mūsų lakštingalos
Lietuvoje ietys labiausiai susikryžiavo dėl dviejų talentų – poetės Salomėjos Nėries (Bačinskaitės-Bučienės, 1904–1945) ir prozininko Petro Cvirkos (1909–1947) atminimo įamžinimo.
Skirtingai nuo Ukrainos, kur siekiama atsisakyti Rusijos imperinę politiką reiškiančių menininkų, daugiausia rusų, vardų, kritika nukrypo į mūsų tautiečius lietuvius, didžiausią dėmesį skiriant ne jų kūrybai, bet visuomeninei ir politinei veiklai.
S. Nėris kritikuojama už 1940-ųjų ir vėlesnių metų poemas apie Staliną ir keturis komunarus bei už sovietizmą šlovinančius eilėraščius. Poetė kaltinama aktyvia politine veikla, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį.
P. Cvirka už kūrybą bemaž nekritikuojamas, jis kaltinamas daugiausia už tai, kad 1940 m. tapęs komunistų partijos nariu, aktyviai veikė, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, taip pat už veiklą, pokario metais vadovaujant LSSR rašytojų sąjungai.
Ką sukūrė, kaip ir kokiomis sąlygomis šie menininkai iki 1940 m. kūrė – kritikams rūpi žymiai mažiau.
Abiejų talentingų menininkų kūryba, be jokios abejonės, mūsų literatūroje paliko nepaprasto ryškumo pėdsaką. Kartų kartos užaugo, mintinai deklamuodamos „Senelės pasaką“, „Eglę žalčių karalienę“ ir kitus S. Nėries eilėraščius.
P. Cvirkos „Vaikų karas“ ir „Cukriniai avinėliai“ vaikams ir paaugliams atvėrė kelią į turtingą literatūros pasaulį. Vargu ar kas geriau tarpukario žemės reformą ir naujakurių padėtį atskleidė, nei romanas „Žemė maitintoja“, liaudies papročius ir jumorą – „Meisteris ir sūnūs“, satyriškai pavaizdavo verslininką išeivijoje ir grįžus į tarpukario Lietuvą – „Frank Kruk“.
Kažin, ar praėjus šimtmečiui nuo S. Nėries kūrybinės veiklos 1923 m. pradžios, – P. Cvirkos eilėraščių rinkinys išleistas 1928 m., – lietuvių literatūroje suspindėjo ryškesnės žvaigždės.
S. Nėries ir P. Cvirkos kūryba aukso raidėmis įrašyta į mūsų kultūros istoriją ir laikoma kultūros istorijos dalimi.
Tačiau abiejų menininkų veikla, deja, vertinama nūdienos akimis, menkai arba visiškai nesigilinant į sudėtingas to meto visuomeninio ir politinio gyvenimo aplinkybes.
Politinis ir socialinis „kairumas“ – tarpukario Vakarų šalių menininkų bruožas
S. Nėris ir P. Cvirka dar kaltinami ir iki 1940 m. buvusiu politiniu ir socialiniu „kairumu“ bei prielankumu komunistams. Tačiau šie kaltinimai su vyraujančiomis to meto Vakarų menininkų pažiūromis, jų siekiu vaizduoti visuomenės žaizdas ir nurodyti kelius, kaip šias žaizdas užgydyti, nesiejami.
Daug kam iš įžymių menininkų atrodė, kad vienas iš geriausių visuomenės tobulėjimo kelių – socializmas, šio kelio įgyvendinimas – SSRS pavyzdys.
Tačiau šitaip manyta žvelgiant į tą šalį iš nuotolio ir tikint bolševikine propaganda.
SSRS domėjosi daug garsių Vakarų šalių kultūros ir meno veikėjų.
Prancūzų rašytojas ir muzikas, 1915 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Romenas Rolanas (Romain Rolland, 1866–1944) susirašinėjo su Levu Tolstojum, sveikino Rusijos Vasario revoliuciją ir palankiai vertino Spalio perversmą. Bendravo su Maksimu Gorkiu, jo kvietimu 1935 m. lankėsi Maskvoje, susitiko su J. Stalinu. Tačiau iš kitų šaltinių sužinojęs apie SSRS vykdomas represijas, nuo socializmo atšalo.
Vokiečių rašytojas Lionas Foichtvangeris (Lion Fuechtvanger, 1844–1958), SSRS Vyriausybės kvietimu 1937 m. du praleistus šioje šalyje mėnesius aprašė knygoje „Maskva, 1937“. Jis susitiko su Stalinu, stebėjo tuo metu vykusius teismų procesus, palankiai vertino Stalino veiklą ir neigiamai atsiliepė apie Trockį bei jo pasekėjus.
Knyga „Maskva, 1937“ SSRS išleista masiniu tiražu, Vakaruose dėl palankumo bolševikiniam režimui kritikuota.
Prancūzijos komunistų partijos nariu 1927 m. tapo poetas ir prozininkas Lui Aragonas (Louis Aragon, 1897–1982). Jis pritarė SSRS politikai, 1957 m. apdovanotas SSRS įsteigta tarptautine Lenino premija „Už taikos tarp tautų stiprinimą“. SSRS 1968 m. numalšinus „Prahos pavasarį“, L. Aragonas nuo SSRS nusisuko.
Kai kurie kairiųjų pažiūrų rašytojai SSRS ir Stalino totalinį režimą vertino nepalankiai. Tai 1947 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Anri Žid (Andre Paul Guillaume Gide, 1869–1951) ir Nobelio literatūros premiją 1957 m. pelnęs Alberas Kamiu (Albert Camus, 1913–1960).
A. Kamiu, nors buvo kairiųjų pažiūrų, SSRS laikė totaline valstybe, o A. Žido palankumas šiai šaliai išgaravo, jam apsilankius ir savo akimis išvydus tikrąją padėtį – žmonių beteisiškumą, cenzūros varžtus ir bendrą slogią aplinką.
Daug to meto Vakarų rašytojų kairiąsias pažiūras įkūnijo savo kūryboje. Aprašydami visuomenės ydas, socialinę nelygybę, žmonių skurdą jie tapo šių pažiūrų skleidėjais.
Amerikiečių rašytojas Teodoras Draizeris (Theodore Albert Herman Dreiser, 1871–1945), romanais „Sesuo Kerė“, „Amerikietiškoji tragedija“, garsiąja „geismo trilogija“ (romanai „Finansininkas“, „Titanas“, „Stoikas“) ir kt. kūriniais atskleidęs visuomenės ydas, 1927 m. lankėsi SSRS, apie šią šalį atsiliepė palankiai, gyvenimo pabaigoje netgi tapo JAV komunistų partijos nariu.
JAV fermerių tragediją didžiosios depresijos metais XX a. IV dešimt., jų nuvarymą už skolas bankams nuo žemės romane „Rūstybės kekės“ (1939) parodė 1962 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Džonas Steinbekas (John Ernst Steinbeck, 1902–1968).
Galima išvardinti ir daugiau kairiųjų pažiūrų rašytojų, o tarpukario geriausią literatūrą – laikyti kairiųjų politinių ir socialinių pažiūrų atspindžiu.
S. Nėries ir P. Cvirkos kūryba ir jų įsitikinimai iki 1940 m. buvo būdingi kairiųjų pažiūrų menininkams ir šie autoriai iš bendros Vakarų šalių literatūros ir kultūros aplinkos niekuo neišsiskyrė, nes Lietuva tarpukaryje buvo Vakarų kultūros erdvėje.
Lietuvoje buvo nemažai kairiųjų pažiūrų literatų, leisti šios pakraipos leidiniai.
Panašus į Vakarų literatų buvo ir mūsų aptariamų autorių „kairėjimas“ – S. Nėries iš „dešinės“ į „kairę“, P. Cvirkos „kairėje“ – iki narystės komunistų partijoje.
Tad nėra ko stebėtis, kad ir jiems SSRS atrodė sektinu visuomenės raidos pavyzdžiu. Kaip ir Vakarų šalių literatai, abu mūsų menininkai SSRS stebėjo tik iš tolo, nežinodami ir nesuvokdami tikrosios šios šalies visuomenės padėties.
Tačiau, kaip sakyta, jų kūryba ir pažiūros vertinamos atsietai nuo bendros Lietuvos ir Vakarų literatūros aplinkos, politinį ir socialinį „kairumą“ laikant ne to laikotarpio taisykle, o greičiau – išimtimi.
1940-ųjų „žygis“ į Maskvą – valstybės žlugimo priežastis ar pasekmė?
Abu mūsų menininkai labiausiai kaltinami už tai, kad 1940 m. vasarą Liaudies Seimo delegacijos sudėtyje vyko į Maskvą, kur SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje paskelbė deklaraciją apie Lietuvos norą įsijungti į SSRS.
P. Cvirka dar kaltinamas, kad jis kartu su keturiais Liaudies Seimo prezidiumo nariais Seimo darbo metu pasirašė keturias deklaracijas, pakeitusias konstitucinę Lietuvos Respublikos santvarką.
Abiejų menininkų „žygis“ į Maskvą laikomas Lietuvos nepriklausomybės praradimo priežastimi, nutylint, kad iš tikrųjų nepriklausomybė prarasta ne rugpjūčio 4-ąją, SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos metu, bet birželio 15-ąją, kai Lietuvos Respublikos vyriausybė, nuolankiai priėmusi SSRS birželio 14 d. ultimatumą, be jokio pasipriešinimo leido Raudonajai Armijai okupuoti šalį.
Mūsų „lakštingalų“ kaltintojai šito visiškai nemini, atsakomybę bandydami suversti ne valstybę ir tautą palikusiems politikams, bet naiviems ir politikoje menkai besiorientavusiems kairiųjų pažiūrų menininkams.
Keisčiausia, kad šių politikų vardais pavadintos gatvės, paminklai, atminimo lentos, muziejai niekam neužkliūva – visa kaltė dėl tautos tragedijos 1940-aisias suverčiama menininkams ir Liaudies Seimo delegacijai.
Lietuvos valstybės gyvavimas ir tęstinumas niekados nebuvo nutrūkęs, tačiau nepriklausomybę okupacinė SSRS valdžia 1940 – 1990 m. buvo sustabdžiusi.
Nepriklausomybė de facto buvo sustabdyta, kai aukščiausioji politinė Lietuvos vadovybė nuo vadovavimo jai lemiamu metu 1940 m. birželio 15 d. nusišalino, pasmerkusi tautą ir valstybę kančioms ir okupantų terorui.
Iki vadinamojo Liaudies Seimo dirbusi vyriausybė buvo tik marionetė okupantų rankose.
Lietuva de jure SSRS protektoratu paversta butaforinio Liaudies Seimo metu, liepos 21 d. priėmus deklaraciją, skelbiančią mūsų šalį Lietuvos sovietų socialistine respublika.
Taigi, Lietuva jau birželio 15 d. tapo naujai užgrobta SSRS teritorija, kurią Liaudies Seimo rinkimais, sprendimais ir delegacija į Maskvą SSRS vadovybei reikėjo įteisinti kaip savanorišką įstojimą į SSRS.
Būtent SSRS užgrobtą teritoriją, dėl akių paverstą protektoratu, o ne nepriklausomą valstybę Liaudies Seimo delegacija prašė priimti į SSRS sudėtį.
Butaforiniame spektaklyje, be kitų statistų, dalyvavo ir abu menininkai, atlikdami okupacinės valdžios jiems paskirtus vaidmenis.
Tačiau jų dalyvavimas buvo niekinis, jokios įtakos Lietuvos valstybės likimui neturėjo, nes, kaip sakyta, mūsų šalis jau buvo de facto tapusi SSRS teritorija.
Todėl S. Nėris ir P. Cvirka, griežtai žiūrint, Lietuvai dėl nepriklausomybės sustabdymo nenusižengė, nes tuo metu jos nepriklausomybė buvo sustabdyta.
Jie būtų nusižengę, jei delegacija, kurios sudėtyje buvo ir S. Nėris bei P. Cvirka, būtų siūliusi į SSRS priimti neokupuotą nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Tačiau jie gali būti atsakingi už koloboravimą su okupantais ir už dalyvavimą inscenizuotame Lietuvos nepriklausomybės, atseit, de jure galutinio panaikinimo spektaklyje.
Kad delegacijos dalyvavimas SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, prašymas priimti Lietuvos SSR į SSRS ir Aukščiausios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas buvo niekinis, rodo tai, kad 1990 m. atkurianti nepriklausomybę Lietuvos Respublika šio SSRS Aukščiausios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo nepripažino ir skelbė, kad Lietuvos Respublika laisvanoriškai į SSRS niekados neįstojo, o buvo SSRS okupuota.
Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių įstojimo į SSRS, laikydamos tai okupacija, nepripažino ir demokratinės Vakarų šalys.
Šūvis ir pasipriešinimas
Pridurmui Lietuvai, birželio 16 dieną gavusios ultimatumus, be jokio šūvio savo valstybes birželio 17 d. leido okupuoti ir Latvijos bei Estijos vadovybės, tik skirtingai nuo Lietuvos, aukščiausieji politikai liko su savo tautomis, išgerdami pilną kančių taurę.
Šūvis ir pasipriešinimas okupantams galėjo reikšti labai daug – netgi pokario Lietuvos ir jos kaimynių ateitį.
Rusijai užpuolus Ukrainą, agresiją pasmerkęs Rusijos atsargos generolas pulkininkas, profesorius, istorijos habilituotas daktaras Leonidas G. Ivašovas (g. 1943), karų ir geopolitinių konfliktų tyrinėtojas, viename iš savo interviu Youtubo kanale pareiškė, kad rinkdamas itin įslaptintus duomenis apie 1944 m. Jaltos konferenciją, rado protokolus, kur Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis svarstė ir Baltijos šalių klausimą.
Išsprendus Lenkijos sienų perstūmimą į vakarus, Čerčilis ir Ruzveltas pareikalavo Stalino svarstyti ir SSRS okupuotų Baltijos valstybių atkūrimą.
Stalinui nenoromis sutikus, šis pareiškė, kad jokios okupacijos nebuvo, nes valstybės nesipriešino. Visgi Čerčilis su Ruzveltu privertė Staliną pažadėti, kad praėjus metams po karo pabaigos, Baltijos šalyse būtų surengtas referendumas.
Tačiau, anot L. G. Ivašovo, Ruzveltas mirė, Čerčilis neteko pareigų ir Stalinui liko laisvos rankos.
Ar mūsų istorikai ką nors girdėjo apie šitokį susitarimą, ar jie žino, kad šūvis, ko gero, būtų lėmęs ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos valstybių pokario likimą?
Tad politikai, neišdrįsę duoti nurodymo priešintis okupantams ir nusišalinę nuo valdžios, o ne menininkai lemtingomis birželio 14 ir 15 dienomis buvo atsakingi už Lietuvos valstybės žlugimą.
Sausio 13-osios naktį į Vytautą Landsbergį lygiavosi visa mūsų tauta.
Vasario 24-osios naktį Volodymyras Zelenskis, atsisakęs užsienio valstybių siūlymo palikti Ukrainą, su vyriausybės nariais stojo vadovauti šalies gynybai.
Šie narsūs ir toliaregiai politikai buvo valstybių priešakyje pačiomis lemtingiausiomis valandomis.
Beginklė Lietuva atlaikė Rusijos agresiją, apgynė tik ką atkurtą valstybę, o Ukraina, patyrusi nežmonišką žiaurumą, be jokios abejonės, irgi atsilaikys.
Iš patrankos į … lakštingalas
Posakis „Iš patrankos į žvirblius“ reiškia beprasmišką, protu sunkiai suvokiamą veiklą. Tačiau mūsų abiejų menininkų kritikai, ko gero, šį posakį pranoko ir bando iš patrankos šaudyti į lakštingalas.
Peržvelgus pastarųjų kelerių metų publikacijas ir įvairių institucijų sprendimus, galima juos skirstyti į dvi grupes: „kaltintojus“ ir „gynėjus“.
Kaltintojų grupė gerokai gausesnė, gynėjų – gana maža.
Kaltintojai pasitelkia vienus ir tuos pačius argumentus ir nerasdami naujų, juos nuolatos kartoja. Jų argumentai – daugiausia publicistiniai, vyrauja išankstinė nuomonė ir aiškus sprendimas.
Gynėjai ieško ir suranda naujų, tikrais duomenimis pagrįstų argumentų, išankstinio įsitikinimo jų pasisakymuose nėra.
Kaltintojų pagrindiniai argumentai jau buvo aptarti, jie daugiausia remiasi šių menininkų veikla nuo 1940 m., nors nagrinėjamas ir ankstesnis laikotarpis.
Gynėjai šios veiklos neteisina, tačiau bando ją švelninti.
Abiejų grupių publikacijos gvildena daugiausia asmeninę kiekvieno menininko veiklą, jų „kairėjimą“, tačiau pasigendama platesnio požiūrio į tarpukario Lietuvos bei Vakarų šalių meninius ir socialinius procesus.
Ir kaltintojai, ir gynėjai didžiausią dėmesį sutelkia į nepriklausomybės praradimą, tačiau tikrosios priežastys neaptariamos.
Kaltintojai, kaip sakyta, atsakingais už praradimą, kartu su kitais veikėjais, laiko menininkus, nors kiekvienam aišku, kad šiems bendradarbiauti atsisakius, okupacinė valdžia būtų suradusi kitus.
Gynėjai bando menininkus teisinti, tačiau už nepriklausomybės praradimą atsakingų politikų irgi nemini.
Tad susidaro įspūdis, kad jau kelerius metus trunkantis „procesas“ vyksta ne apie to laikotarpio nepriklausomybės žlugimo priežastis, bet apie žlugimo pasekmes.
Kitaip tariant, aptariamos ir nagrinėjamos ne pirminės, bet antrinės, iš pirminių kilusios mūsų valstybės nepriklausomybės ir tautos nelaimių atsiradimo aplinkybės.
Dar aiškiau sakant, ieškoma ne tikrųjų šių aplinkybių susidarymo kaltininkų, o atpirkimo ožių, kuriems bandoma suversti už šias aplinkybes atsakingų veikėjų klaidas, 1940-aisiais lėmusias mūsų valstybės nepriklausomybės netektį ir tautos nelaimes.
Abiejų grupių autoriai bemaž negvildena menininkų kairiųjų pažiūrų objektyvių susidarymo sąlygų: autokratinio valstybės valdymo, asmenybės kulto, 1936 m. politinių partijų, išskyrus vienos, palankios vadovybei, uždraudimo, griežtos cenzūros ir kt. įtakos šioms pažiūroms.
Nekreipiamas dėmesys į tai, didelė kultūros, meno ir visuomenės veikėjų, netgi politikų dalis manė, kad SSRS 1940 m. įvedusi kariuomenę, į politinį ir visuomeninį šalies gyvenimą nesikiš, o autokratinį režimą bus įmanoma pakeisti demokratiniu.
Žinoma, visi jie skaudžiai apsiriko.
Todėl S. Nėries ir P. Cvirkos veikla vertinama gana vienpusiškai, nematant arba nenorint matyti žymiai svarbesnių ir gilesnių 1940 m. įvykių priežasčių.
Labai panašu, kad ir kaltintojai, ir gynėjai savomis patrankomis taiko į lakštingalas, bet šauna į žvirblius.
Būtų jau pats laikas patrankų vamzdžius atsukti ir nusitaikyti į už 1940 m. įvykius atsakingus politikus, nustoti juos garbinti, steigti muziejus, statyti paminklus, vadinti jų vardais gatves, o politikoje menkai susigaudžiusius menininkus – mūsų tautos lakštingalas – palikti ramybėje.
