Jonas Ivoška
Viešojoje informacinėje erdvėje dažnai nuskamba teiginys, kad Lietuva – teisinė valstybė. Tai netiesa, nes 1992 metų LR Konstitucijoje, modeliuojant teismų veiklą, atsisakyta teisinės valstybės pagrindų. Priimant LR Civilinio proceso kodeksą, kai buvo įvestas antikonstitucinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos institutas, suteikęs kasacinės instancijos teisėjams „pasirinktinio teisingumo“ teisę, buvo galutinai atsisakyta esminių teisinės valstybės sąlygų.
Daugumai žinoma, kad Konstitucija yra pagrindinis įstatymas, kurio normos turi didžiausią teisinę galią. Pagal LR Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Teisinėje valstybėje turi būti nustatyta procedūra patikrinti kiekvieną teisės aktą ar jis neprieštarauja didžiausią galią turinčiam įstatymui – Konstitucijai. To reikalauja ne tik elementari logika, bet ir minėta Konstitucijos norma, kuri tvirtina, kad negalioja joks Konstitucijai priešingas aktas.
Valstybės vardu teisinius aktus priima ne tik Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, bet ir teismai. Konstitucijoje nustatytos procedūros, pagal kurias tikrinama Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktų atitiktis Konstitucijai. Tačiau galutinės teismo instancijos aktams nenustatyta jokia atitikties Konstitucijai kontrolė.
Kaip rodo teisminė praktika, korupcijos reiškiniai neaplenkia ir teismų. Iš to darytina išvada, kad dalis teismo priimtų aktų taip pat prieštarauja Konstitucijai. Tačiau, nesant įstatyminės procedūros patikrinti jų atitikties Konstitucijai, pagal Konstitucijos 7 straipsnį toks teismo aktas negalioja, o valstybingumo praktikoje jis ne tik galioja, bet ir priverstinai vykdomas. Tuo būdu teismo aktai įgauna didesnes galias už Konstituciją. Akivaizdu, jog tokie reiškiniai nesiderina su teisinės valstybės principais?
Dar dažnesnė nukrypimo nuo teisinės valstybės pagrindų praktika, kai akivaizdžiai priešingą įstatymui, o pagal Konstitucijos 109 str. 3 dalį bei 112 str. 6 dalį – priešingą ir Konstitucijai teismo aktą apskundžiame kasacine tvarka ir atsisakoma išnagrinėti kasacinį skundą. Tuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atrankos kolegijos galutine ir neskundžiama nutartimi įteisina žemesnės instancijos teismo aktą, kuris pagal Konstitucijos 7 straipsnį įvardintas kaip negaliojantis. Juk tai tautos valstybingumui pavojingas teisinis paradoksas?
Brandžioji Lietuva, jeigu mes nedarysime jokio poveikio Seimo nariams, kad būtų žengti realūs žingsniai konstitucinės reformos kryptimi, mūsų Tėvynę vis tirščiau gaubs tešlagalviško valstybingumo smogas.
