Neseniai viename savo interviu savaitraščiui „Respublika“ buvęs Lietuvos prezidentas V. Adamkus sakė: „Aš pats 10 metų bandžiau išjudinti švietimo reformą Lietuvoje. Turiu pripažinti, kad to padaryti nepavyko“.
Perskaičius šią V. Adamkaus citatą susidaro įspūdis, kad Lietuvos švietime per tuos 10 V. Adamkaus valdymo metų nieko nevyko, jokių reformų nebuvo daroma. Vis dėlto iš šios citatos galima susidaryti ir kitą įspūdį – kad V. Adamkus, 10 metų valdydamas Lietuvą, taip ir nesužinojo, kas gi toje Lietuvoje vyksta.
Kaip žinoma, V. Adamkus Lietuvos prezidentu tapo tik dėka savo šlepečių, nes, norėdamas tapti prezidentu, jis turėjo prieš tai tam tikrą laiką gyventi Lietuvoje. Deja, jis Lietuvoje buvo tik priregistruotas, o faktiškai tuo metu gyveno ir dirbo JAV.
Iš V. Adamkaus pasakymo, kad Lietuvoje švietimo reformos nevyko, galima spręsti, kad ir Lietuvą 10 metų valdė ne V. Adamkus, bet tik jo šlepetės. Mat, jeigu Lietuvą būtų valdęs pats V. Adamkus, tai jis žinotų, kad per visus jo valdymo metus Lietuvos švietime vyko daugybė drastiškų reformų, kurios kankino mokinius, mokytojus ir visą visuomenę.
V. Adamkus kasmet perskaitydavo metinį pranešimą, kuriame tradiciškai pasakydavo, kad reikia daryti esmines, struktūrines reformas, bet niekada taip ir nepasakė, ką visa tai reiškia, kokias konkrečiai reformas reikia daryti ir ką jos Lietuvai gali duoti. V. Adamkus metinį pranešimą perskaitydavo, bet ar jis pats jį rašė? Juk jis turėjo daugybę patarėjų, kurių pareiga ir būdavo parašyti prezidentui metinį pranešimą.
V.Adamkaus prezidentavimo laikais – daugybė švietimo reformų
V. Adamkaus prezidentavimo metu vyko daugybė švietimo reformų, kurių metu buvo keičiamas ugdymo turinys, mokymo programos, vadovėliai, keitėsi ugdymo metodai. Deja, apie visus tuos švietime vykstančius procesus V. Adamkus niekada nėra išsakęs jokios savo nuomonės. Visų tų reformų pasekmės buvo nuolat smunkantis mokinių raštingumo lygis.
Perėjus prie ideografinio vertinimo, pradinukams buvo nustota rašyti pažymius. Tai lėmė, jog, nematydami savo darbo rezultatų, mokiniai prarado motyvaciją mokytis. Pradinukų atsilikimą vėliau tenka taisyti vyresnėse klasėse. Tačiau, nepadėjus tvirtų pagrindų pradinėse klasėse, vėliau ką nors pakeisti, pataisyti yra labai sudėtinga.
Vadovėlių leidyboje buvo įvesta anarchija. Vadovėlių leidybą buvo stengtasi padaryti pelningu verslu. Todėl tam pačiam dalykui atsirado po kelis vadovėlius. Tai lėmė, jog tie vadovėliai, esant nedideliems tiražams, pasidarė labai brangūs. Ugdymo programos labai abstrakčios, vadovėlių daugybė – ką nori, tą rinkis. Tačiau iš mokytojų reikalaujama, kad jie, nesant vieningų gairių, pasiektų tą patį galutinį rezultatą, kuris tikrinamas baigiamuosiuose egzaminuose.
Dėl visų blogybių kaltinamas mokytojas, nors iš tikrųjų kalčiausia yra Švietimo ir mokslo ministerija, kurios valdininkai nesugeba parengti nei kokybiškų ugdymo programų, nei vadovėlių. ŠMM reikalauja, kad visi mokytojai būtų baigę ne bet kokį aukštąjį mokslą, bet kad jie turėtų dar ir aukštąjį pedagoginį išsilavinimą. Vis dėlto net ir tokia aukšta mokytojų kvalifikacija negali kompensuoti pačios ŠMM valdininkų nekokybiško darbo.
Lietuvių kalbai – grėsmė
Paradoksas yra tai, kad didžiausia grėsmė lietuvių kalbai kilo tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Didelė kaltė dėl to tenka švietimo strategams, kurie nusprendė, kad lietuvių kalbos reikia mokyti pagal užsienio kalbos mokymo metodiką.
Mokantis užsienio kalbos svarbiausi yra komunikaciniai gebėjimai, mokėti ta kalba susikalbėti su užsieniečiais. Tačiau mokantis gimtosios kalbos to nepakanka. Būtina mokėti gerai – be klaidų, rašyti. Deja, gramatikos, sintaksės mokymas mokykloje buvo nustumtas į antrą planą. Tokio mokymo rezultatas yra toks, kad padaryti keliolika ar keliasdešimt klaidų viename puslapyje tapo norma. Į tas klaidas niekas net ir dėmesio nekreipia. Manoma, kad visos tos nosinės, paukščiukai, kableliai tėra tik visiškai lietuvių kalbai nereikalingi atributai.
Taip, kaip dabar rašo daugelis, darydami tiek daug gramatinių klaidų, tarybiniais laikais rašydavo tik visiški debilai arba turintys kokių nors kalbos defektų.
Norint ištaisyti tokią nenormalią padėtį, būtina mokykloje daug didesnį dėmesį skirti gramatikos mokymui.
Ilgą laiką pastaraisiais metais mokiniai baigiamuosiuose egzaminuose rašė ne rašinį, kaip būdavo daugelį metų anksčiau, bet vadinamąsias interpretacijas. Kitaip sakant, reikėdavo literatūros teorijos požiūriu nagrinėti kokį nors nedidelį teksto fragmentą.
Visa tai atrodė labai absurdiškai, nes šiuo metu rašytojai, poetai, rašydami savo kūrinius, nesilaiko jokių literatūrologinių taisyklių, o, štai, mokiniai jų kūrinius privalėjo vertinti pagal taisykles, kurios šiuo metu faktiškai net ir neegzistuoja. Siekis blusinėtis smulkmenose neleido matyti kūrinio visumos, suprasti to kūrinio idėją. Be to, literatūrinio teksto nagrinėjimo formalizavimas naikino pačių mokinių kūrybiškumą, jų sugebėjimą kurti tekstą.
Priemonė, slopinanti mąstymą
Dar viena mokyklose paplitusi mokymo priemonė, slopinanti mokinių mąstymą, yra testai. Gali atrodyti keista, tačiau testų populiarumą lėmė mokinių ir mokytojų teisių gynimas. Daugelyje Vakarų valstybių labai griežtai ginamos vaikų teisės. O kaip apsiginti mokytojams nuo vaikų? Būtent šiuo atveju ir padeda testai. Pavyzdžiui, JAV mokinys, nepatenkintas savo žinių įvertinimu, gali mokytoją paduoti į teismą.
Jeigu mokytojas, norėdamas sužinoti, kaip mokinys įsisavino mokymo medžiagą, reikalauja, kad mokinys apie tai, ką išmoko, papasakotų savais žodžiais, labai sunku tiksliai įvertinti mokinio žinias. Todėl šiuo atveju mokytojo vertinimas bus visada daugiau ar mažiau, bent jau formaliai žiūrint, subjektyvus. Yra visai kitaip, kai mokiniui pateikiami klausimai, į kuriuos atsakymas gali būti tik labai konkretus – „taip“ arba „ne“. Šiuo atveju mokytojo niekas negali apkaltinti, jog jis, vertindamas mokinio žinias, buvo neobjektyvus. Jeigu mokinys teisingai suspaudė mygtukus, jis gaus gerą įvertinimą, jeigu neteisingai – blogą.
Deja, toks mokinio žinių vertinimas, remiantis testais, didžiausią žalą daro pačiam mokiniui, nes jis mokomas ne žinoti ir mąstyti, bet bandyti atspėti teisingą atsakymą.
Kas dar pablogino ugdymo kokybę
Ugdymo kokybę pablogino sprendimas naikinti spec. mokyklas, kuriose buvo mokomi protiškai atsilikę, turintys raidos sutrikimų vaikai. Tie nesugebantys normaliose mokyklose mokytis vaikai buvo integruoti į vidurines bendrojo mokyklas. Dėl tokios reformos nukentėjo tiek tie spec. poreikių turintys vaikai, tiek ir kiti vaikai, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Spec. mokyklose vaikai buvo mokinami pagal specialias programas, atitinkančias tų vaikų sugebėjimus, su vaikais buvo galima dirbti individualiai, nes tų vaikų grupėse buvo mažai, o mokytojai buvo specialistai, paruošti dirbti būtent su tokiu mokinių kontingentu. O kas atsitinka, jeigu toks vaikas, kuriam sunku mokytis pagal bendrojo lavinimo programas, atsiduria klasėje su normaliais vaikais?
Galimi du atvejai. Jeigu vaikas yra lėtas, jis gali tapti kitų vaikų patyčių auka. Mokytojas, kurio klasėje yra 30 mokinių, neturi nei laiko, nei galimybių dirbti su tokiu mokiniu individualiai, todėl toks vaikas, nespėdamas mokytis kartu su visais, lieka nieko neišmokęs. Jeigu vaikas yra hiperaktyvus, tai jis, nesugebėdamas mokytis ir todėl neturėdamas ką veikti, gali terorizuoti visą klasę ir mokytojus. Tai kelia įtampą klasėje ir blogina visos klasės mokymosi rezultatus.
Kas padarė didžiausią žalą
Nors valdžia deklaruoja, kad negalima mokinių segreguoti pagal jų gabumus ir kitus požymius, vis dėlto vienai visuomenės grupei – elito, turtingųjų vaikams, buvo padaryti išimtis. Jiems buvo leisti mokytis elitinėse, privačiose mokyklose šiltnamio sąlygomis.
Vis dėlto pačią didžiausią žalą Lietuvos švietimui padarė dvi esminės švietimo reformos – profilinio mokymo įvedimas ir mokyklų finansavimo pagal mokinio krepšelį įvedimas. Profilinis mokymas akivaizdžiai prieštarauja šiandieninėms realijoms. Šiais laikais viskas labai greitai keičiasi, todėl, norint konkuruoti darbo rinkoje, dažnai tenka keisti savo darbo profilį. Dažnai jis keičiasi labai radikaliai. Tuo tarpu, esant profiliniam mokymui, jau mokykloje mokinys būna priverstas siaurai specializuotis. Tačiau norint, kad mokinys kokybiškai pasiruoštų gyvenimui, jis turėtų gauti mokykloje platų spektrą žinių tiek iš humanitarinių, tiek ir iš tiksliųjų mokslų.
Tam, kad baigiamosiose klasėse būtų suformuotas pakankamai didelis specializuotos, profiliuotos grupės ir tokiu būdu būtų atpigintas ugdymo procesas, vientisa vidurinė mokykla buvo sudraskyta į tris dalis – pradinę, pagrindinę ir gimnaziją. Mokymas prarado tęstinumą, mokiniai buvo priversti tris kartus keisti mokyklą, o tai savo ruožtu pablogino ugdymo kokybę.
Mokinio krepšelio įvedimas prilygo cunamiui, kuris per keletą metų nuo Lietuvos žemėlapio nušlavė beveik pusę Lietuvos mokyklų. Kaimuose buvo sunaikintos praktiškai visos pradinės mokyklos. Savi naikino savas mokyklas. Esant mažam mokinių skaičiui gaunama mažai mokinio krepšelių, kurių neužtenka mokėti atlyginimų mokytojams ir finansuoti ugdymo procesą.
Sukėlę dirbtinius mokyklų bankrotus, švietimo reformatoriai skyrė lėšų geltoniesiems autobusiukams, kurie vežiotų mokinius į rajono centrus. Sunaikinus mokyklas buvo padidintas nedarbas kaimuose. O didelė mokinių koncentracija rajonų centruose padidino patyčių tarp mokinių laipsnį. Pagal patyčias ir mokinių savižudybių skaičių Lietuva tapo lyderė Europos Sąjungoje.
Krepšelizacija – nuo… iki…
Krepšelizuotas buvo ir Lietuvos aukštasis mokslas. Studento krepšelį įvedė A. Kubiliaus vyriausybės švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius. Studento krepšelį planavo įvesti ir ankstesnė G. Kirkilo vyriausybė, tačiau to padaryti nespėjo.
Studento krepšelio įvedimas leido faktiškai įteisinti aukštojo mokslo diplomų pardavinėjimą. Universitetai suinteresuoti gauti kuo daugiau studentų krepšelių ir tuos studentus kuo ilgiau išlaikyti nepriklausomai nuo to, ar jie sugeba mokytis, ar ne, tam, kad tie krepšeliai nedingtų.
Dar vienas universitetų pasipelnymo šaltinis yra iš privačių lėšų finansuojamas mokslas. Jeigu studentas ar jo tėvai yra turtingi, tai jie gali finansuoti mokslą ir nusipirkti diplomą. Atsirado net ir legalaus verslo rūšis – kursinių, diplominių darbų pardavinėjimas. Šiuo verslu užsiiminėja net ir aukštųjų mokyklų dėstytojai. Taigi – turėk pinigų ir aukštojo mokslo diplomas bus tavo kišenėje. Krepšelizuoti norima ir neformalųjį ugdymą. Kiekvienas mokinys gautų tam tikrą pinigų sumą, kurią jis galėtų išleisti lankydamas įvairius užklasinius užsiėmimus, būrelius. Tokiu atveju kiltų grėsmė muzikos mokykloms, nes mokslas muzikos mokyklose yra brangus ir jam finansuoti neformaliojo ugdymo krepšelio neužtektų. Mokinys už savo mokslą muzikos mokykloje turėtų primokėti dar nemažą pinigų sumą iš savo kišenės. Todėl muzikos galėtų mokytis tik turtingų tėvų vaikai.
Naujasis Vilniaus miesto meras R. Šimašius žadėjo labai greitai išspręsti darželių problemą. Jis sakė, kad kiekvienam darželinukui jis duos po 100 eurų ir su tuo darželinuko krepšeliu vaikas galės eiti į privatų darželį. Tačiau juk 100 eurų privačiam darželiui neužtektų. Tėvai turėtų iš savo lėšų papildomai skirti dar bent du kartus didesnę pinigų sumą.
Nauja „pora kaliošų“ – mokytojų mažinimas
Nors politikai prieš paskutinius Seimo rinkimus žadėjo keisti mokyklų finansavimo pagal mokinio krepšelio metodiką, tačiau per pusę kadencijos jie ta kryptimi dar nieko nepadarė. Tik nuo sekančių mokslo metų pradžios jie žada keliose savivaldybėse eksperimento tvarka įvesti klasės krepšelį vietoje mokinio krepšelio.
Vis dėlto, ar tas klasės krepšelis pagerins mokyklų padėtį, priklausys nuo to, kokie reikalavimai bus nustatyti tam klasės krepšeliui. Jeigu, norint gauti tą klasės krepšelį, bus nustatytas didelis minimalus mokinių skaičius klasėje, tai gali dar labiau paskatinti mokyklų naikinimą.
Švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis dažnai verkšlena, kad Lietuvoje yra dvigubai daugiau mokytojų negu reikia. Taip pat jis sakė, kad reikėtų keisti mokytojų apmokėjimo už darbą sistemą įvedant etatinį mokytojų darbo apmokėjimą. Jeigu toks etatinis apmokėjimas būtų įvestas kartu su klasės krepšeliu, tai vyriausybei nesunkiai pavyktų įgyvendinti savo kėslus – atleisti pusę Lietuvos mokytojų. Kartu su klasės krepšeliu būtų „nuleistas“ ir mokytojų etatų skaičius, kuris būtų toks, kokio norėtų Švietimo ir mokslo ministerija. Mokytojų darbo krūvis kur kas padidėtų, tačiau pagrįsti, kad tas darbo krūvis yra per daug didelis, būtų labai sudėtinga, nes daugelį mokytojo atliekamų darbų (sąsiuvinių taisymas, pasiruošimas pamokoms, klasės vadovo darbas, įvairi popamokinė, užklasinė veikla) sunormuoti labai sunku, praktiškai neįmanoma. Todėl daugelis žmonių galvoja, kad mokykojų darbą sudaro tik tas laikas, kurį jie praleidžia vesdami pamokas su mokiniais.
Blogiausia yra tai, kad panašiai galvoja net ir tie valdininkai, kurie vadovauja Lietuvos švietimui.
***
Būtų buvę labai gerai, jeigu, kaip teigė V. Adamkus, Lietuvoje švietimo reformos būtų nevykę. Deja, beprotiškos švietimo reformos vyko didžiuliu tempu, švietimo reformatoriai be jokio gailesčio vykdė Lietuvos švietimo genocidą.
Katastrofiška dabartinė Lietuvos švietimo padėtis yra būtent tų švietimo reformų rezultatas.
