Aš visada stebiuosi, kaip vangiai mūsų žiniasklaida pateikia pakankamai reikšmingą informaciją. Gal todėl, kad mes jau įpratome perpasakoti tik vakarietiškų stambių informacinių ryklių naujienas.
Mūsų informaciniai „gigantai“, kurie sukūrė milžinišką problemą dėl atliktų kratų pas kai kuriuos žurnalistus ir klykia apie „policinės valstybės“ įvaizdį užsienyje, reikalauja demokratijos ir skelbiasi esantys laisvi ir nepriklausomi, iš tiesų mus maitina tik vienpuse ir absoliučiai tendencinga informacija. Iš to galima manyti, kad jie nėra jau tokie laisvi ir nepriklausomi.
Viena svarbiausių paskutinių mėnesių aptariamų temų ir kuri, pagal tuos pačius „gigantus“, privalėjo, būtinai privalėjo įtakoti Rusijos spaudimą mūsų valstybei, yra Ukraina ir jos pozicija Rytų Partnerystės politinio projekto klausimu. Juo labiau artėja lemiama data, tuo mažiau galima rasti informacijos mūsų žiniasklaidoje.
Gal ji mums neparanki? Gal… Tik ar dėl to reikia užmerkti akis ir nebandyti diskutuoti apie tai? Juk šio politinio projekto, kuris buvo paskelbtas pagrindine mūsų pirmininkavimo ES užduotimi, baigtis daug lems ir mūsų pačių požiūrį į Rytus ir kitų požiūrį į mus.
Jau rašiau, kad mūsų diplomatinis korpusas didžia dalimi tepasižymi vien tik savo svarbos demonstravimu ir menkai atlieka tikrąjį darbą – analizės ir prognozės, todėl mūsų aukščiausia vadovybė dažnai patenka į nepavydėtiną padėtį vien todėl, kad nepaisoma ir nebandoma apmąstyti visų realiai egzistuojančių ir galimų rizikų.
Ar taip sunku buvo nuspėti, kad kova dėl Ukrainos bus sunki ir permaininga? Ar tam reikia specialaus išsilavinimo ir gerai apmokamų pozicijų? Kiekvienas, kuris bent kiek domisi geopolitika, šitai būtų pasakęs jau pačioje mūsų viešai paskelbtų tikslų pradžioje.
O šiandien situacija toje srityje yra daugiau nei neaiški. Jei dar prieš mėnesį ar du visi šaltiniai tvirtino, kad pasirašymo procedūra tikrai įvyks ir tuo abejojo tik nedaugelis apžvalgininkų, tai ,pagal paskutinius pranešimus iš Ukrainos, atrodo, viskas labai sparčiai keičiasi kita linkme.
Kuris laikas atgal, per paskutinį Ukrainos Premjero vizitą į Donecko sritį, vietinė vadovybė buvo informuota, kad „Europos vadininkija svarsto galimybes atidėti pasirašymą iki 2014 ar net vėlesnių metų, nes ES nerado mechanizmo kaip kompensuoti Ukrainos ekonomikos finansinius praradimus dėl galimų visiško ryšių nutraukimo su Rusija. Be to, kai kurie ES politikai užsiėmė griežtą poziciją dėl Tymošenkos“.
Apie tai mūsuose neužtiksi nė žodelyčio.
Vakar, lapkričio 13 dieną, su Prezidentu Janukovyčiumi susitiko Ukrainos pramoninkų konfederacijos ir stambiųjų profsąjungų įgalioti asmenys, kurie prašė atidėti pasirašymą nors metams.
Tap pat vakar įvyko Ukrainos vyriausybės posėdis, kuriame Premjeras kalbėjo: “Noriu, kad visa Ukraina suprastų, kad mums niekas kitas nepasiūlė ir nepasiūlys kompensacijos už prarastas rinkas. Ir mes neturime teisės leisti, kad užsidarynėtų mūsų įmonės, kad mūsų žmonės netektų uždarbio ir pensijų. Aš ir Prezidentas Janukovyčius turėjome sunkų ir aštrų pokalbį su pramoninkais ir profsąjungomis apie prekybą su Rusija. Valdžia suprantą gilų šių organizacijų susirūpinimą.Tai tiesioginė mūsų vyriausybės atsakomybė ir sunkus smūgis mūsų sunkiajai pramonei. Prie viso to pridėkime iki debesų šoktelėjusias dujų kainas ir… Galima pasakyti, kad toks įvykių posūkis -tai realaus ekonominio sektoriaus įsakymas valdžiai“.
O Briuselyje euromisijos įgaliotasis asmuo A.Kwasnevskis, duodamas interviu ,pareiškė, kad ES vadovybė svarsto galimybę sutarties pasirašymą nukelti dviem metam.
Aš suprantu, kad politikuojantiems tokie Premjero argumentai neatrodo vertingi ir visa tai bus suversta prorusiškai nusiteikusiai valdančiai daugumai, bet… Kaip manote, ar Ukrainos valdžia neturi atsižvelgti į tai, jog šalies Rytuose stabdo gamybą ištisos pramonės šakos, o darbininkai tūkstančiais netenka darbo? Juk nuo metų pradžios sunkiosios pramonės gamybos rodikliai krito 23 – 32 procentus.Tiek pat sumažėjo eksportas. Dauguma išlikusiųjų vos bedūsuoja ir artimiausioje ateityje taipogi planuoja darbo jėgos mažinimą ir gamybos stabdymą.
Tai – ne mūsų maisto ar tekstilės pramonė, kuri taipogi po visų politinių kataklizmų patyrė nepaprastai sunkų laikotarpį, nekalbant jau apie kitus sektorius, kurių dauguma visai iš mūsų padangės išnyko. Tai vagonų, aviacijos, mašinų, metalo, trašų ir daugelis kitų sektorių, apie kuriuos mes net nenutuokiame ir net neįsivaizduojame. Tai – Ukrainos eksporto šerdis.
O Rusija? Negi ji neturi teisės rūpintis savo nacionaliniu saugumu už savų sienų, ar savo rinkos apsauga? Negi tokia teisė suteikta tik mums – Vakariečiams, o visi kiti tegyvena kaip išmano?
Štai čia ir yra mūsų mąstymo spraga. Kiekviena didelė valstybė pirmiausiai rūpinasi savų interesų įgyvendinimu, o ne svetimų, nes tarpvalstybinės, rinkų ir ekonomikų konkurencijos niekas nepanaikino. Atvirkščiai, tai iki šiol tebelaikoma būtinu progreso varikliu.
O mes Rusiją vis dar įsivaizduojame kaip nuolankų resursų tiekėją už mūsų pačių nustatytas kainas. Atsibuskime, ji jau seniai ne perkaręs girtuoklis, apie kokius mes vis dar tebekalbame pristatydami kaimynę, bet sparčiai ir normaliai augantis subjektas, kuris reiškia savo nuomonę ir reikalauja lygeteisiškumo. Norime to ar nenorime, privalome keisti savo požiūrius, savo elgesį, savo mąstymą, nes globalus pasaulis keičiasi.
O dabar patys sau atsakykite: ar mūsų specialistai negalėjo ir neturėjo viso to numatyti? Ar jiems nebuvo žinomos Ukrainos eksporto į Rusija apimtys? Ar jiems nebuvo įmanoma prognozuoti, kaip elgsis Rusija tokiu atveju ir kiek tai realiai kainuos Ukrainos ekonomikai? Ar prieš prisiimant tokius uždavinius, kaip sutarties pasirašymą, nereikėjo su ES partneriais apmąstyti praradimų kompensacijos mechanizmą, o ne pirmoje vietoje iškelti Tymošenkos klausimą? Ar jums šiandien neatrodo, kad pati ES nė kiek nesuinteresuota teigiamu rezultatu, o visa tai tėra dar viena globalios politikos žaidimų partija?(Apie tai kitame rašinyje).
Ar galima kitaip mąstyti, jei reikalaujame iš Ukrainos pasiaukojimo, bet nieko, iškyrus propogandines kalbas apie demokratiją, žmogaus teises, laisvę nesiruošiame suteikti?
Ak, kaip greitai ir pas mus tos visos kalbos pasibaigtų ir pavirstų konkrečiais reikalavimais, jei prie esančios bedarbystės dar turėtume, kaip auką, pridėti kokį 10 ar 15 procentų papildomos.
Jei valstybių vadovai vadovautųsi tik emocijomis, tai visi jie seniai būtų priversti eiti „šunims šėko pjauti“, nes valstybių piliečiams, be emocijų, dar reikia ir konkrečių darbų, o ne vien svaičiojimų.
Suprantu, kad jei Ukraina pakeis savo iki šiol deklaruotas pozicijas, tai mes vėl imsimės seno metodo, bandydami apginti savo neveiklumą.
Rusai Kijevui pasiūlė 15 milijardų dolerių lengvatinių trumpalaikių paskolų, realius ekonominius projektus, kurie kompensuos galimus finansinius praradimus Vakaruose bei sumažintas (nuo 430 iki 270 JAV dol./kub.m.) kainas už dujas.
Ar ES 15 milijardų yra milžiniška suma?Taip, tai didoka suma, bet vien EP išlaikymas kainuoja daug brangiau nei minimi skaičiai, nekalbant apie įvairiausias kompensacijas ar iškreiptų tolerancijos projektų, ginčytinų vertybių finansavimą.
Mūsų žiniasklaida dabar vis dar tiražuos nusidėvėjusias frazes apie „paskutinius perspėjimus Ukrainai“, ar „Ukrainos Rada dar turi paskutinę galimybę išpildyti ES reikalavimus“, nors beveik aišku, kad tai nieko neduos ir nieko tikrovėje nebeįtikins.
Tai norime mes Ukrainą matyti ES ar ne? Jei norime, tai ES valdantiesiems reikia baigti postringauti, o realiai Kijevui pasiūlyti finansinių praradimų kompensavimo mechanizmą, atidaryti rinkas ir atidėti visus tuos politinius reikalavimus, nes po pasirašymo jie niekur nedings, jei norės, kad visos 28 ES šalys be kliūčių ratifikuotų susitarimą. Kito kelio nėra, jo niekada kitokio ir nebuvo.
