Tai kur ta švediška gerovė?

Vytenis Paulauskas

Buvusio Sovietų Sąjungos vadovo, pirmo, paskutinio ir vienintelio Sovietų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo mirtis vėl paskatino diskusijas apie jo vaidmenį istorijoje, padarytus gerus ir blogus darbus.

Vakarų pasaulio politikų nuomonė yra vienareikšmiška – M. Gorbačiovo veikla vertinama teigiamai. Lietuvos politikų nuomonė taip pat vienareikšmiška, tačiau jie M. Gorbačiovą laiko nusikaltėliu, nes jis vertinamas tik pagal vieną epizodą – 1991 metų sausio 13 dieną, kai, gindami televizijos bokštą nuo okupantų, žuvo 14 žmonių.

Jeigu ne M. Gorbačiovas, tai sąjūdiečiai dar ilgai būtų galėję dėstyti marksizmą – leninizmą, uoliai dirbti komjaunimo, komunistų partijos ir KGB struktūrose ir aiškinti, koks yra supuvęs kapitalistinis pasaulis ir koks šviesus rytojus mūsų laukia, kai bus pastatytas komunizmas.

Deja, M. Gorbačiovas visa tai – ramų lietuvių gyvenimą, sugriovė. 1985 metais tapęs Sovietų Sąjungos vadovu jis pradėjo labai radikalias reformas tiek ekonomikoje, tiek ir viešajame valstybės gyvenime. Tai buvo diametraliai priešinga tam, kas iki tol vyko Sovietų Sąjungoje.

Sovietų Sąjungoje egzistavo vien tik planinė ekonomika. Laisvosios rinkos užuomazgos egzistavo tik šešėliniame versle, pavyzdžiui, tie, kas augino ir pardavinėjo gėles, galėjo neblogai uždirbti lyginant su tuo užmokesčiu, kokį gaudavo valstybinėse įmonėse ir įstaigose dirbantys žmonės.

Pertvarkant Sovietų Sąjungos ekonomiką buvo siekiama rinkos elementus diegti valstybinėse įmonėse diegiant vidinę ūkiskaitą. Įmonės veiklą buvo bandoma skaidyti į atskiras dalis ir tarp tų dalių įvesti finansinius tarpusavio atsiskaitymus. Tokiu būdu buvo bandoma suefektyvinti įmonių veiklą. Deja, toks bandymas imituoti rinką buvo nevykęs ir jis norimų rezultatų nedavė.

Be to, buvo leista veikti kooperatyvams, kurie galėjo savo prekes pardavinėti laisvomis rinkos kainomis. Tuo tarpu valstybinėse įmonėse kainos buvo griežtai kontroliuojamos. Šie skirtumai leido kooperatyvams piktnaudžiauti esama padėtimi. Kooperatyvai buvo kuriami prie įmonių. Jie supirkdavo įmonės produkciją mažomis valstybės nustatytomis kainomis ir parduodavo ją jau didelėmis rinkos kainomis. Tokiu būdu kooperatyvų savininkai nepagrįstai lobdavo, o valstybinių įmonių darbuotojai skurdo.

Privatus verslas yra labai gyvybingas, jis sugeba išnaudoti net ir mažiausias galimybes. Vos tik M. Gorbačiovas šiek tiek atpalaidavo varžtus, privatininkai suklestėjo, nors niekas sovietmečiu jų nemokė verslo paslapčių, ką reikia daryti, jie suvokė patys. Todėl dabartiniai verslininkų organizacijų lyderių verkšlenimai, kad valdžia kokiais nors savo veiksmais, pavyzdžiui, padidinusi minimalų atlyginimą, visiškai sužlugdys privatų verslą, tėra demagogija. Laisvoji rinka pasižymi tuo, kad į tą rinką gali ateiti visi norintys, bet joje pasilieka, klesti tik sumaniausieji, o autsaideriai neišvengiamai sužlunga, bankrutuoja. Tokie yra laisvosios rinkos dėsniai, todėl dėl tų autsaiderių žlugimo nekalta nei valdžia, nei niekas kitas.

Lietuviai labai greitai pasinaudojo M. Gorbačiovo suteikta laisve versle. Daug sunkiau Lietuvoje skynėsi kelią M. Gorbačiovo propaguojama viešumo politika. Į valdžią atėjus M. Gorbačiovui ir jam pradėjus pertvarkąs, skaitydavome Maskvoje leidžiamą spaudą ir stebėjomės, nes joje buvo rašoma apie tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau buvo draudžiama rašyti ir kalbėti. Tačiau Lietuvoje tuo metu vis dar buvo sąstingis, spauda buvo tokia pati, kaip ir visada sovietiniais laikais.

Tada į Lietuvą atvyko aukštas Sovietų Sąjungos Komunistų partijos funkcionierius A. Jakovlevas ir paragino ir Lietuvoje imtis demokratinių pertvarkymų. Tuomet ir Lietuva pabudo ir uždainavo Rolando Paulausko žodžiais : „Pabudome ir kelkimės“. 1988 metais susikūrė Sąjūdis, o 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė ir Lietuvos nepriklausomybę.

Žmonės buvo euforijoje – Lietuvai jau nebegalės diktuoti Maskva, kurios sprendimai dažnai buvo ne visai protingi, o dabar ką daryti spręsime patys, darysime viską gerai, protingai ir po kelerių metų gyvensime taip pat gerai, kaip ir Švedijoje.

Tokiu būdu Lietuva gavo leidimą ar net įsakymą atleisti varžtus ir tuo leidimu pasinaudojo. Buvo panaikinta cenzūra. Laikraščių tiražai neregėtai išaugo, atsirado daugybė įvairių laikraštukų, kuriuose žmonės rašė tai, ką norėjo. Absoliuti dauguma laikraščių palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją, tačiau buvo laisvai platinama ir oficiali Maskvos spauda. Taip pat buvo galima laisvai nusipirkti (ypač Vilniuje) įvairios Lietuvos nepriklausomybės priešų spaudos, ir niekas iš to nedarė jokios problemos, nes dauguma žmonių suprato, kur yra tiesa, o kur melas.

Tai yra akivaizdus kontrastas su tuo, kas vyksta dabar. Valdžia vėl ima nepasitikėti žmonėmis, po truputį bandoma sugrąžinti tą tvarką, kuri egzistavo sovietiniais laikais. Tiesa, oficialios cenzūros dar nėra, tačiau kai kuriuos laikraščius, kurie per daug kritikuoja valdžią, jau draudžiama pardavinėti. Supratingi sisteminiai žurnalistai jau, kaip ir sovietiniais laikais, sugeba patys save cenzūruoti ir kalbėti bei rašyti tik tai, kas patinka valdžiai. Savo ruožtu tie sisteminiai žurnalistai iš asmenų, kurių pažiūros neatitinka valdžios propaguojamų vertybių, visaip tyčiojasi viešojoje erdvėje nesirinkdami žodžių. Atlaikyti tokį daromą spaudimą, mobingą nėra paprasta, reikia turėti stiprius nervus. O vieną kitą ypač aršų opozicionierių, kaip ir sovietiniais laikais, jau bandoma įkišti į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę.

Deja, šventės po to, kai 1990 metais buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, labai greitai praėjo ir prasidėjo kasdienybė. O toje kasdienybėje vyko kiekvieno žmogaus kova dėl išlikimo. Politikai sakė – mes jums iškovojome laisvę, naudokitės ta laisve ir gyvenkite taip, kaip norite.

Ką gi, žmonės ir stengėsi išgyventi. Daugybė benamių ieškojo maisto konteineriuose, dvokiančiuose sąvartynuose gyveno ištisos šeimos. Jos tuose sąvartynuose rinko antrines žaliavas, jas parduodavo supirkimo punktuose ir gaudavo šiek tiek pinigų. Vadinamose darbo biržose ištisas dienas žmonės laukdavo, kad koks nors turtuolis pasamdytų juos laikinam darbui ir sumokėtų bent kelis litus. Kaune viena tokia „birža“ buvo Baršausko gatvėje, o kita prie Vilijampolės tilto. Sovietiniais laikais neteko matyti nei vieno ubago, o sąjūdinėje Lietuvoje jų atsirado daugybė. Taigi, išgyventi žmonės stengėsi įvairiais būdais. Vis dėlto, neatlaikę įtampos, Lietuvoje kasmet nusižudydavo apie tūkstantį žmonių.

Už 14 nužudytų žmonių buvo norima nuteisti M. Gorbačiovą. O ką reikėtų nuteisti už tuos tūkstančius per Lietuvos nepriklausomybės metus nusižudžiusių žmonių? Deja, kaltų nėra. Mat kalti patys savižudžiai. Juk pagal liberaliąją ideologija, kuri buvo įgyvendinta nepriklausomoje Lietuvoje, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Štai tokia buvo sąjūdinė Lietuva.
Lietuvos valdžia parsidavė švediškiems bankams galbūt todėl, jog tikėjosi, kad tie bankai ir Lietuvoje sukurs švedišką gerovę. Deja, tie bankai labai gerai sugebėjo melžti pinigus iš Lietuvos žmonių, o 2008 metais, kilus krizei, paliko tuos žmones likimo valiai. Vėliau, dėka Lietuvos valdžios veiksmų, faktiškai įgiję monopolį, bankai ėmė uždarinėti savo skyrius visoje Lietuvoje, palikdami žmones be paslaugų.

Taigi, švediška gerovė į Lietuvą neatėjo net ir praėjus daugiau kaip trims dešimtims metų nuo sąjūdiečių pažadų.