Algimantas Rusteika
Ką gi, po Aurelijaus Verygos turime jau antrą kandidatą į prezidentus, viešai pareiškusį apie savo kandidatavimą.
Susipažinkime – Mantas Varaška, Kazlų Rūdos meras. Buvęs mirusios Viktoro Muntiano Pilietinės demokratijos partijos narys, buvęs mirusios A.Valinsko Tautos prisikėlimo partijos frakcijos narys, vėliau – mirusios Gedimino Vagnoriaus Krikščionių partijos frakcijos narys.
Žmogus, neturintis absoliučiai jokių šansų būti išrinktas Prezidentu. Kyla natūralus klausimas – ką jis veikia tuose Prezidento rinkimuose? Kas surinks jam 20 000 parašų? Kas finansuos rinkiminę kampaniją?
Atsakymas atėjo nedelsiant. Jį rems, parašus rinks Regionų partija. Partija, kurioje seniai buvo visiems iki vieno nario žinoma, kad realus partijos kandidatas prezidento rinkimuose yra Živilė Pinskuvienė. Tai kas atsitiko?
Staiga, netikėtai visiems partijos nariams, jos tarybai ir partijos suvažiavimui, ta pati Ž.Pinskuvienė ima ir pateikia kandidatą į prezidentus, kurį partijai siūloma remti. Ne partijos narį, niekam partijoje iki šiol nepristatytą ir nediskutuotą M. Varaškos kandidatūrą.
Taryba balsų dauguma nubalsuoja UŽ, suvažiavimas pritaria. Viskas nedelsiant numetama į žiniasklaidą. Klausimas, aišku, retorinis – ar šis klausimas su bent vienu partijos skyriumi buvo derintas? Atsakymų (kol kas?) nėra.
Vieša paslaptis, kurią žino visos iki vienos partijos ir visi politologai. Norint laimėti ar bent rimtai sudalyvauti Prezidento rinkimuose, Lietuvoje reikia turėti kokius 5 milijonų eurų. Iš kur ateis pinigai?
Kazlų Rūdoje buvo tokia UAB Girios bizonai. Po to ją nupirko IKEA INDUSTRY LIETUVA, kurios vienoje iš įmonių gaminamos plokštės IKEA baldams, kitoje – korpusiniai IKEA baldai. Nedideliame mieste – pasaulinio lygmens ir finansinių galimybių firma.
Švedijos koncernas IKEA – stambiausias miško savininkas Lietuvoje, per savo valdomas bendroves supirkęs jau apie 30 000 ha Lietuvos miškų. Savo bizniui koncernas turi kirsti, kirsti ir dar kartą kirsti Lietuvos miškus. Ir tam reikia politinio „stogo“.
Tam firma turi ką ir gali paaukoti. Tokios priimtos daugelyje pažangių šalių žaidimo taisyklės, kodėl ne? Ir, kas galėtų paneigti – turim kandidatą. Partijai irgi reikia rėmėjų EP ir Seimo rinkimams, ar ne?
Klausimas – o kam kelti kandidatą, kuris nieko nelaimės? Kokia čia kam nauda, kokiam tikslui išlaidos?
Atsakymas paprastas. Dabar svarbiausia valdantiesiems ir apsimestinei „opozicijai“ yra kuo labiau išskaidyti balsus prezidento rinkimuose. Kad kuo daugiau būtų kandidatų.
Tikslas – kad į antrąjį turą išeitų G.Nausėda ir I.Šimonytė, toks neabejotinai yra planas – ir labai logiškas, beje, jų vietoje kiekvienas tą darytumėt.
Nes tik tada yra garantija valdžios kandidatui laimėti. Ne valdžios kandidatas antrajame ture – garantija valdžiai pralaimėti.
Ir tam bus mestos visos pajėgos. Vienas už kitą gražesni ir beviltiškesni kandidatai. Vieni mylės vienus, kiti – kitus, demokratijos ir laisvo pasirinkimo šūkiai suvirpins brangių Lietuvos žmonių širdis.
Tiesiog supraskim, koks vyksta žaidimas, ir tada susivokti bus labai lengva. Iškart pamatysit, ko siekia, ką ir kodėl sako sotūs valdžios apžvalgininkai savo išmaniose kalbose.
