Suprasti Vyriausybę: primityvi demagogija

Vytenis Paulauskas
Lietuvoje yra apie 200 tūkstančių bedarbių. Tačiau jie darbdaviams netinka, nes, darbdavių nuomone, tie bedarbiai neturi reikiamos kvalifikacijos, o, be to, jie yra tinginiai, nenorintys dirbti ir puikiai gyvenantys iš valdžios mokamų dosnių pašalpų.
Suprantama, kad valdžia besąlygiškai tiki tokiomis darbdavių sekamomis pasakomis ir todėl nuolat papildo sąrašą, kuris leidžia iš trečiųjų, Europos Sąjungai nepriklausančių, šalių atsivežti vis daugiau darbuotojų praktiškai beveik be jokių apribojimų.
Valdžia labai nori j Lietuvą pritraukti kuo daugiau užsienio investicijų. Užsienio investuotojai į Lietuvą viliojami sakant, kad Lietuvoje yra labai daug geros, aukštos kvalifikacijos darbo jėgos.
Tad kokie iš tikrųjų yra lietuviai? Ar tai nieko nesugebantys tinginiai, ar kvalifikuoti darbštuoliai? Viskas priklauso nuo aplinkybių. Kai jiems reikia dirbti, tai jie turi dirbti daug ir gerai, o kai ateina laikas jiems mokėti atlyginimus, tai darbdaviai nustato, kad dirbančiųjų darbas yra labai nenašus, už kurį jie neverti gauti net ir minimalaus atlyginimo.
Darbdavių, esančių privačiame versle, nuostatos aiškios – jų tikslas yra gauti kuo didesnius pelnus, nesiskaitant su priemonėmis. Tačiau valdžia, kurią išrenka visa visuomenė, turėtų ir atstovauti tos visos visuomenės interesus. Dirbančiųjų gynimas ir turėtų būti viena svarbiausių valdžios, Vyriausybės ir Seimo funkcijų. Deja, taip nėra. Vyriausybė elgiasi taip pat, kaip ir privatus darbdavys – ji stengiasi darbuotojus, dirbančius valstybiniame sektoriuje, išsunkti kaip citrinas, o po to juos išmesti kaip nereikalingą daiktą.
Valdininkų aiškinimai – primityvi demagogija
Vyriausybės žiniasklaidoje išspausdintame reklaminiame straipsnyje, kuriame aiškinama, kaip bus puiku, kai bus įvykdytas kaimo mokyklų ir rajoninių ligoninių genocidas, kurio metu tos mokyklos bus uždarytos, o rajoninės ligoninės pertvarkytos į dienos centrus, rašoma: „Mokant medikams ne už etatą, o už suteiktas paslaugas, galima gauti ir kelis kartus didesnį atlygį“.
O juk visai neseniai valdžia aiškino visai priešingai. Buvo sakoma, kad padidinti mokytojų atlyginimus bus įmanoma tik tada, kai bus pakeista jų darbo apmokėjimo sistema – bus mokama ne už suteiktas paslaugas (pravestas pamokas ir atliktus įvairius papildomus darbus), bet už etatą. Todėl buvo įvestas etatinis mokytojų darbo apmokėjimas.
O iš tikrųjų tie valdininkų aiškinimai, kad, keičiant darbo apmokėjimo sistemą, norima padidinti mokytojų ir medikų atlyginimus, tėra tik primityvi demagogija. Tikrasis darbo apmokėjimo sistemos keitimo tikslas yra padidinti dirbantiesiems tenkančius krūvius nedidinant atlyginimų.
Apgavystė vidury baltos dienos
Jeigu būtų buvę norima padidinti atlyginimus mokytojams, tai buvo galima padaryti labai paprastai – padidinti tarifinį atlygį už kontaktinę valandą (pamoką) ir papildomo darbo valandą. Tačiau vietoje to buvo įvesta paini vadinamojo etatinio darbo apmokėjimo sistema, faktiškai mokytojo darbo krūvį padidinant dvigubai. Mat, jeigu anksčiau buvo laikoma, kad mokytojas turi pilną darbo krūvį, jeigu jis turi 18 savaitinių kontaktinių valandų (pamokų), tai po reformos laikoma, kad pilną darbo krūvį (etatą) sudaro 36 savaitinės valandos. Į tas 36 valandas turi įeiti bent 24 kontaktinės valandos ir dar 12 valandų kokių nors papildomų darbų, už kuriuos mokyklos vadovybė sutinka apmokėti. Tačiau jeigu mokyklos vadovybė neturi lėšų toms valandoms apmokėti, tai tų valandų ir neskiria, mokytojas pilno etato neturi.
Tam, kad sistema būtų dar painesnė, kitaip sakant, kad drumstame vandenyje būtų lengviau žuvį gaudyti, žmones, mokytojus mulkinti, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos valdininkai nutarė, kad mokytojo etatui skirtos valandos būtų skaičiuojamos ne vienai savaitei (kaip būdavo anksčiau) ir net ne mėnesiui, bet visiems metams. Tačiau juk būna daug atvejų, kai mokytojas dirba ne visus metus, bet tik kelis mėnesius.
Jeigu mokytojas turi, pavyzdžiui, 18 kontaktinių valandų ir mokyklos vadovybė jam skiria dar 7 valandas už papildomus darbus, tai reiškia, kad mokytojas turi 0,69 etato. Tačiau juk, kai yra tikra etatinė darbo apmokėjimo sistema, tai darbuotojas turi arba vieną etatą, arba pusę, arba ketvirtį, bet nebūna taip, kad visi toje pačioje darbovietėje dirbantys žmonės turėtų skirtingas etato dalis, matuojamas šimtosiomis etato dalimis. O iš tikrųjų ta naujoji „etatinė“ mokytojų darbo apmokėjimo sistema atitinka senąją, kuri tik apipinta sudėtingais „pagražinimais“ tam, kad būtų lengviau apmulkinti žmones, nuslepiant tikruosius reformos tikslus – mokytojų darbo krūvių padidinimą.
Gydytojų darbas apmokamas pagal tikrą etatinę darbo apmokėjimo sistemą, kai gydytojas turi arba vieną etatą, arba etato dalį ir darbe išbūna tą etatą ar jo dalį atitinkantį valandų skaičių. Gydytojo atlyginimas šiuo atveju priklauso nuo to, kiek mokama už tą etatą, bet ne nuo priimtų lankytojų skaičiaus. Jeigu lankytojų bus mažai arba jų net ir visai nebus, tai gydytojas vis tiek gaus atlyginimą už jo turimą etatą. Būtent tai valdžiai ir nepatinka. Ji norėtų, kad gydytojai dirbtų be jokio poilsio, kad priimtų kuo daugiau pacientų, nes valdžiai tai pigiau kainuotų. Tokiu atveju, jeigu gydytojas dirba – priima ligonius, jis atlyginimą gauna, jeigu ligonių nėra – nėra ir atlyginimo.
Tikrasis tikslas – ES lėšų „įsisavinimas“
Vyriausybės atstovai teigia, jog, uždarius kaimo mokyklas ir padidinus mokinių skaičių klasėse, pagerės mokinių ugdymo kokybė, o iš rajoninių ligoninių padarius dienos centrus, pagerės medicininių paslaugų prieinamumas, o taip pat bus geriau gydomi ligoniai. Tačiau visi šie teiginiai nėra pagrįsti jokiais rimtais argumentais, o tėra tik tuščios niekuo nepagrįstos deklaracijos.
Iš tikrųjų švietimo ir sveikatos apsaugos reformų tikslas yra labai paprastas – įsisavinti Europos Sąjungos lėšas. Jos bus gautos tik tuo atveju, jeigu Lietuva darys kokias nors reformas šiose srityse, tačiau yra visai nesvarbu, kokie bus galutiniai šių reformų rezultatai. Iki šiol buvusių reformų analizė nebuvo daroma, nebus to daroma ir ateityje.
Taigi, už Judo grašius Lietuva yra pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik tuos grašius, tą vienkartinę ES išmoką gautų.
Iš kur imsime mokytojus?
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė sakė, kad šiemet nebuvo nė vieno, norinčio stoti į fizikos mokytojo specialybę. Tačiau juk tai yra tiesioginė Lietuvos valdžios vykdomos švietimo politikos pasekmė. Ateityje padėtis bus dar blogesnė, nes niekas nenorės dirbti sudėtingo- fizikos, matematikos mokytojų darbo už tą sudėtingą darbą neatitinkantį atlyginimą.
Norint dirbti tą darbą, reikia turėti daug ir specialybės žinių, o taip pat ir pedagoginių gebėjimų. Yra pakankamai norinčių dirbti fizinio lavinimo mokytojais. Tačiau ar to užteks norint gerai paruošti vaikus išsilavinusiais Lietuvos piliečiais?
Kam naudingos „reformos“?
Verslininkai nuolat ragina valdžią daryti švietimo ir sveikatos apsaugos reformas. Jie tai daro ne norėdami pagerinti padėtį šiose srityse, bet siekdami savanaudiškų tikslų. Mat tikimasi, kad, atlikus reformas, bus sutaupyta valstybės lėšų, kurios skiriamos švietimui ir sveikatos apsaugai. Tuomet bus galima kovoti, kad tos sutaupytos lėšos būtų nukreiptos verslui, turtingiesiems paremti sumažinus kokius nors mokesčius verslui. Būtent tokie procesai anksčiau ir vyko.
Jau du dešimtmečius intensyviai vykdomas mokyklų ir medicinos įstaigų naikinimas, tačiau dėl to sutaupytos lėšos buvo nukreipiamos kitur, o sveikatos apsaugai ir švietimui skirtų lėšų dalis valstybės biudžete ne tik nedidėjo, bet net ir mažėjo.
Vadinamieji politologai, komentuodami įvykius Lietuvoje, į įvairias Lietuvoje vykdomas reformas dėmesio beveik nekreipia. Jų komentarai šiuo atveju būna labai primityvūs, paviršutiniški, nesigilinant į tų reformų esmę. Pasitenkinama tuo, kad jeigu valdžia vykdo kokias nors reformas, tai ji giriama, arba papriekaištaujama valdžiai, kad ji nevykdo reformų, neaiškinant kuo tomis reformomis reikėtų siekti.