Anatolijus Lapinskas
1. Pensijų sistemos reformos įstatymas (2002 12 03) nuo 2004 m. sausio 1 d. suteikė teisę dalį „Sodros“ įmokos kaupti privačiame pensijų fonde. Oficialus reformos tikslas – ilgalaikėje perspektyvoje diversifikuoti pensijos mokėjimą pensijų kaupimo dalyviams, kad ateities pensininkams pensija būtų mokama iš dviejų šaltinių – „Sodros“ ir pensijų fonde sukauptų lėšų. Manyta, kad reforma padėtų ir Sodrai, nes pensijų kaupimo dalyviams būtų sumažinta Sodros pensija, o tai leistų mažinti Sodros išlaidas pensijoms, tuo pačiu mažintų pensijų sistemai teksiantį finansinį spaudimą.
2. Įstatyme nepasakyta, ar minėtas pensijų fondo šaltinis kompensuotų Sodros pensijos sumažinimą. Įstatyme tik nustatytas „socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo, užtikrinančio Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pajamas senatvėje, teisinis pagrindas bei pagrindiniai principai“. Realiai tas užtikrinimas pasireiškia tuo, kad Lietuvos gyventojams suteikta teisė pensijų kaupimo bendrovėse kaupti pensijų įmoką ir gauti pensijų išmokas. Tik tiek.
3. Deja, „užtikrintų papildomų pajamų“ niekas negarantuoja. Oficiali pensijų kaupimo bendrovių „garantija“: „Kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“. Belieka atsidusti, sužinojus, kad per milijoną Lietuvos žmonių papuolė į šią kaupimo bendrovių Scilę ir Charibdę. O atgal kelio nėra. Įstatymas paprasčiausiai apgavo žmones.
4. Prof. Raimondo Kuodžio unikalūs skaičiavimai įtikinamai įrodo šią apgavystę. Žmogus dalyvavęs pensijų kaupime gaus 13 eurų mažesnę „Sodros“ pensiją nei nedalyvavusieji kaupime. Pensijų fondų išmoka siektų 16 eurų, taigi žmogus uždirbs vos 3 eurus. Dėl tų varganų 3 eurų žmogus 35 metus mokės fondams po 7 eurus, kad išėjęs į pensiją 15 metų gautų tik 3 eurais didesnę sumą. Bet gal uždirbs Sodra? Deja, irgi ne, pensijų fonduose „sudeginusi“ 2919 eurų, Sodra pensijų išmokoms sutaupys tik 2354 eurus.
Absurdas.
5. Atsisakius šių pensijų reformos fantazijų, pagerėtų dabarties pensininkų būtis. Juk būtent iš Sodros nugvelbtais pensininkų pinigais yra finansuojami pensijų fondai. Tokiu būdu Sodroje pinigų pensininkams lieka mažiau. O juk Pensijų reformos įstatymas žadėjo, kad jokių problemų dėl reformos eigos nebus, įmokos į kaupiamuosius bus finansuojamos privatizavimo fondo lėšomis, arba iš valstybės biudžeto, arba pačios Sodros lėšomis iš savo biudžeto pertekliaus, nes nuo 2004 m. esą laukiamas Sodros biudžeto būklės pagerėjimas. Visa tai, kaip dabar paaiškėjo, buvo blefas.
6. Realybė sudaužė į šipulius reformos eigą. Iki 2014 valstybė Sodrai kompensuodavo iš jos paimtą apdraustųjų įmokos dalį, bet nuo 2015 Sodra jau be jokių kompensacijų pati turi pervedinėti pensijų fondams gigantiškas sumas, šiemet 171 mln. eurų. O juk ši suma – tai ne apdraustųjų, bet pensininkų pinigai, jeigu jie būtų grąžinti į Sodrą, pensijos padidėtų dar 20 eurų ir dar nemažai liktų Sodros skolų grąžinimui. Pridėjus valstybės „skatinimą“ tiems fondams 81 mln. eurų, pensijas būtų buvę galima padidinti net 35 eurais. Deja, taip neįvyko, mes toliau liekame su mažiausiomis Europos pensijomis, o ateities pensininkai – su įstatyminiu „užtikrinimu“, kuris nieko neužtikrina.
7. Dar vienas reformos gynėjų argumentas esą Pensijų reforma padės sumažinti senstančios visuomenės poveikį pensijų sistemai, nes ateityje, pablogėjus pensijų gavėjų ir įmokų mokėtojų santykiui, mažėjančio įmokų mokėtojų skaičiaus nepakaks didėjančiam pensijų gavėjų skaičiui finansuoti. Ar tikrai tas santykis taip drastiškai mažėja ir dar sumažės, kad reikėjo užvirti neišsrebiamą reformos košę? Sodros teikiami skaičiai to nepatvirtina: apdraustųjų socialiniu draudimu (t.y. įmokų mokėtojų) 1993 m. buvo 1,1 mln., 2005 m. – 1,2 mln., 2015 m. – taip pat 1,2 mln. žmonių. Kaip čia su ta prognoze, kad mažėja dirbančiųjų skaičius?
8. Mažai pakito ir senatvės pensininkų skaičius. Sodros duomenimis, 1995 m. jų buvo 656 tūkst., 2005 m. – 595 tūkst., 2015 m. – 597 tūkst. žmonių. O juk toks „didėjimas“ tapo svarbiausiu argumentu steigti pensijų fondus. Argi šie skaičiai rodo kokią nors „avarinę“ padėtį, dėl kurios reikėjo dalį apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, jų pačių tėvų ir senelių pensijų pinigus, pasiglemžti iš Sodros kasos ir faktiškai nuskriausti dabartinius pensininkus. O įrodžius, kad po 30-40 metų fondų dalyviai juose reikšmingesnės sumos tikrai neuždirbs, situacijos absurdiškumas darosi akivaizdus.
9. Tarytum jausdami, kad Sodros statistika nepateisins pensijų fondų kūrimo, reformos gynėjai neria į tarptautinę statistiką. Tuos skaičius kartoja ir Seimas: „remiantis Eurostato prognozėmis Lietuvai, apie 2041 metus, Lietuvos populiacijai esant 1,98 mln. žmonių, vienam pensinio amžiaus asmeniui teks 1,795 darbingo amžiaus žmogaus“. Ar tikrai?
10. Europos Komisijos leidinys „The 2015 Ageing Report“ remdamasis to paties Eurostato duomenimis, teikia kitokius skaičius: 2020 m. Lietuvoje gyvens 2,6 mln. gyventojų, darbingo amžiaus – 64 proc., pensinio – 20 proc.; 2030 – 2,2 / 57 / 27; 2040 – 2,0 / 55 / 30; 2050 – 1,9 / 55 / 28; 2060 – 1,8 / 56,5 / 25,8. Skirtumas su Seimo teikiamais skaičiais akivaizdus, Seimo paminėto santykio per artimiausius 40 metų nebus. Tačiau svarbiausia, kad tokios prognozės – kas bus po 10, 20, ar 30 metų yra nepatikimos. Jomis remtis, rengiant milijardinės vertės reformas, yra labai rizikinga, tiesiog pavojinga.
11. Socialinių problemų prognozuotojai taip pat užmiršta labai svarbų faktorių – darbo našumo didėjimą. Jei darbingo amžiaus žmonių ir mažėja, tai didėja darbo našumas. Ir toliau didės. Mažesnis skaičius žmonių daugiau sukurs ir išlaikys daugiau pensininkų nei dabar. Kažkada hektarą apdirbdavo 10 žmonių. Dabar vienas asmuo gali apdirbti 10 ha, o gal ir 50, jei turi naujoviškos technikos.
12. Žaisti būsimųjų pensijų pinigais finansų rinkose yra labai pavojinga, akcijų pirkimas yra pats blogiausias ilgalaikių investicijų būdas. Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo akcijos, obligacijos, rinkos yra labiau neprognozuojamos. Kelių kartų laikotarpiu finansų aktyvai nėra saugi vertybė.
13. Įmokos į pensijų fondus iš esmės vyksta iš savo paties ateityje uždirbtų pinigų, jei tiksliau, iš būsimosios pensijos pinigų, nes ji bus sumažinta bet kuriuo atveju. Kas geriau: gauti iš pensijų fondų išmoką, dažniausiai vienkartinę, nes iki anuitetų dauguma kaupikų aiškiai nepakils, bet kartu ir sumažintą Sodros pensiją, arba nesumažintą Sodros pensiją, kuri bus dar didesnė už Sodros ir fondų išmokas kartu paėmus.
14. Tvirtos demokratijos šalyse, kuriose yra aktyvi viešoji nuomonė ir nepriklausoma žiniasklaida, žmonės nesutiko su pensijų privatizacija. Ką daryti? Receptai paprasti: valstybė turi skatinti tvarų ekonomikos augimą, gerinti sąlygas vaikų auginimui – remti šeimas, užtikrinti institucinę vaikų priežiūrą. Dinamiškai besivystantis kraštas visada sukaups lėšų solidarioms pensijoms.
15. Tenka konstatuoti, kad Pensijų sistemos reformos įstatyme užfiksuoti įsipareigojimai nevykdomi, valstybei ir jos piliečiams reforma atneša žalą. Sugrįžimas į istorijos patikrintą pensijų sistemą suteiktų impulsą aktualiausioms Sodroms problemoms spręsti: Sodros skolos mažinimui (per 2016 m. ji padidėjo nuo 3,762 mlrd. iki 3,894 mlrd. eurų), dabartinių ir būsimųjų Sodros pensijų didinimui (per 2016 m. jos padidėjo vos 8 eurais). Minimo įstatymo pripažinimas netekusiu galios taptų reikšmingu faktoriumi valstybės finansų sferoje ir užtikrintų Lietuvos pensininkams oresnį gyvenimą. Tai nepaprastai svarbu šiandienos, taip pat ir ateities Lietuvos žmogui.
