Baigiasi 2013 metai. Šiąnakt perkopsim slenkstį į Naujuosius 2014 metus. Paprastai jauni žmonės atgal nesižvalgo, nes už jų pečių ne toks jau didelis nueitas kelias, o ir ateitis jiems atrodo daug giedresnė ir vis dar nešanti begales nežinomųjų. Tik tie, kurių realus pragyventų metų skaičius pasiekė pusiausvyrą, vis dažniau pradeda susimąstyti apie nukeliautą atkarpą. Taip ir turi būti.
Nemanau, kad šią paskutinę metų dieną reiktų kalbėti apie istorijon pasitraukiantį laiką. Jame, kaip ir kiekvienuose metuose, buvo visko: džiaugsmo ir skausmo, meilės ir neapykantos, tuščiažodžiavimo ir dogmatizmo, politinių rietenų ir kompromisų… Visko, kas būdinga gyvam organizmui. O valstybė ir yra gyvas organizmas, todėl neverta reikalauti kažkokio sąstingio pagal visiems žinomą posakį: “sustok akimirka žavinga“. Tai paprasčiausiai nerealu ir ne mūsų valioj.
Deja, bet laikas tikrai nepavaldus nei kuriam nors iš mūsų, nei politinėms partijoms ar valdančiosioms daugumoms, jau nekalbant apie opozicijas.Visa tai – laikina, kaip laikini ir mes šioje šalyje, kurią šaukiame Lietuva.
Kasmet dalis mūsų brolių ir seserų sugrįžta į ten, iš kur visi esame kilę, ir beveik tokia pat dalis naujų, mažų esybių pirmą kartą atmerkę akis riksmu apreiškia savo gyvastį. Toks jau tas nesibaigiančios kaitos dėsnis.
Matyt, pravartu būtų paskutinę metų dieną sukalbėti „Amžiną atilsį“ už tuos, kurie pabaigė žemiškąją kelionę. Mintyse, nesvarbu, kas jie šiame pasaulyje buvo ir ar mes juos pažinojome ar ne, padėkoti jiems už pragyventą, ir mintimis pasveikinti tuos, kurių gyvenimo žvaigždutė tik pradėjo savo kelione neaprėpiamos visatos laiko juostoje.
Tai būtų prasminga, o visa kita, kuo ženklinti nueinantieji, tėra kasdienė rutina, kurios neišvengsime ateinančiais.
Milijardus žmonių jau permalė laiko girnos. Ir nemanykime,kad mes esame gudresni ar amžinesni.Ir mūsų šiandieninės tiesos, dėl kurių daug daugiau pešamės nei reikėtų, taipogi tėra tik iliuzija. Nėra amžinosios tiesos, išskyrus pastovų nepastovumą.
Kiti metai nebus nei lengvesni, nei turtingesni, nei laimingesni. Koks skirtumas, kas taps Lietuvos Prezidentu ar atsisės į Premjero kėdę, nuteis Viktorą ar šis bus išteisintas, statysim atominę ar nestatysim, atidarysime dujų terminalą ar darbai kiek užsitęs, tikrumoje niekas nesikeis ir niekas nepigs. Niekas nieko mums veltui neduos ir niekas mūsų neglostys, nebent prieš plauką. Deja, bet dažnai esame būtent to verti. Žodžiu, gyvenimas tekės daugiau ar mažiau įprasta vaga.
Ne, tai ne pesimizmas, tai – realybė. Realybė, kurią pravartu priimti tokią, kokia jinai duota.O duota ji kiekvienam skirtinga, tačiau kiekvieno mūsų likimai papildo vienas kitą. Jei vienam labiau sekasi,tai kitam atvirkščiai. Jei vienam ateinantys bus liūdnesni, tai kitam atvirkščiai….O visi mes ir sudarome tą visumą, kurią dar mūsų protėviai pavadino Lietuva.
Duok Dieve, kad 2014 nebūtų blogesni nei šitie ir nepasikartotų kokie 1914 metų įvykiai, o visą kitą patys įveiksime. Svarbiausia, kad mes visi pataptume nors kiek atlaidesni, apdairesni, kantresni savo artimiesiems ir kaimynams, bei būtume nors menką trupinėlį vieningesni. To paties palinkėkime ir jiems.
Su besibeldžiančiais į laiko duris 2014 metais, mielas skaitytojau. Tikėjimo, stiprybės ir vilties tau ir tavo artimiesiems.
