„Iššveiskime Lietuvos švietimą!” – tokiu kovingu revoliuciniu šūkiu būtų galima pasitikti Rugsėjo 1-ąją, gražiąją Mokslo ir žinių dieną. Tačiau šūkių laikai baigėsi, o darbai keičiant tragišką Lietuvos švietimo sistemą nepradėti ir sėkmingai simuliuojami, imituojami, pradedami, bet nebaigiami, metami pusiaukelėje. Reikia skubiai ir apgalvotai imtis gudrybių, kurios, mano galva, būtų šios.
Pirmiausia reikia pripažinti esmines Lietuvos švietimo sistemos bėdas, kurių yra daugiau nei prasti ir vis prastėjantys mokinių rezultatai, nepakankama mokytojų kvalifikacija, regionuose naikinamos mokyklos, mokyklos bendruomenės ignoravimas švietimo (re)formos klausimais, švietimo įstaigų atidavimas į technokratų ir biurokratų rankas, EBPO rekomendacijų nematymas, tuštėjantys universitetų suolai, mokytojų rengimo problemos etc.
Reikalingas valstybinis Lietuvos švietimo sistemos auditas, kurį atliktų Valstybės kontrolė (veiklos auditas, finansinis auditas). Diskutuotina, ar atskiroms švietimo sistemos grandims, pavyzdžiui, Aukštojo mokslo tinklui, nereikėtų ir paraleliai vykdomo tarptautinio audito.
Kodėl nesilaikoma žodžio ir gudraujama?
Nebuvau nei Premjeras, nei ŠMSM ministras ar viceministras, tad nesuprantu, kas ten jiems, aukštose kėdėse sėdintiems, atsitinka, kas sujaukia protus. Visus apima neišpasakytas noras, patekus į ministerijos pastatą ne per langus, o teisėtu būdu, keisti padėtį, reorganizuoti, optimizuoti, sujungti, uždaryti, panaikinti, pavėžėti, vietoj neva nepasiteisinusių, steigti naujas agentūras, dar kitaip tarp pedagogų vadinamąsias ministerijos „lesyklėles”. Pozityvių pokyčių, aišku, reikia, bet nereikia skubos, kaitos, procesų žingsnius privalu aptarti su švietimo bendruomenėmis, profsąjungomis, mokinių ir studentų sąjungomis, ir visa tai ministerijai daryti be atvirų ar paslėptų apgavysčių. Reikia pavyzdžių? Prašom: kai praeita Sauliaus Skvernelio Vyriausybė jungė aukštąsias mokyklas, trimitavo, kad universitetai tik sustiprės, nes liks 3 pedagogų rengimo centrai trijuose Lietuvos miestuose, jie bus stiprinami, finansiškai remiami. O kiek šiandien jų yra? Pedagogus rengia, kas netingi – universitetai, kolegijos, kvalifikacijos kėlimo centrai (institutai). Ir kaip nerengs, jei trūksta Lietuvai mokytojų. Ir čia jau niekas nebekalba apie žadėtą kokybę, kuri visiškai nekoreliuoja su pedagogo profesijos prestižo kėlimo siekiu. Ministerija visiškai ignoruoja universitetų gudravimo atvejus, kai, pvz., prisidengus specializacijomis, jungtinėmis programomis ir pan., pažeidžiamos moksleivių vienodos konkursinės ir konkurencinės sąlygos.
Štai vienoje universiteto svetainėje deklaruojama siūloma muzikos specialybė su edukacijos specializacija (gudrybė – tada stojant nereikia ne tik išlaikyto matematikos egzamino, bet ir būtinybe viešai eskaluojamo privalomo motyvacijos vertinimo), o jau pristatymo gale lyg nekaltai parašyta, kad baigęs studijas galės būti muzikos mokytojas… Taip patys edukologai kompromituoja pedagogų rengimo skaidrumą šalyje ir neretai įsitraukia į nelabai švarią konkurencinę kovą tarp kitų aukštųjų mokyklų. Pasipylusios viešos diskusijos dėl privalomo matematikos egzamino būsimiesiems mokytojams turi pagrindo, nes, pavyzdžiui, moksleiviai, turintys polinkį muzikai/menui/šokiui, mokykloje mieliau renkasi humanitarinės pakraipos dalykus (istorija, kalbos, dailė, muzika etc.), o tikslieji mokslai (matematika, fizika, chemija ir kt.) jiems dažnai yra sudėtingesni. Išskirtinai muzikos/meno mokytojo profesijoje glaudžiai siejasi dvi kryptys – pedagogo ir menininko, o tai yra ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai. Todėl moksleiviui ypač sunku pasirinkti, o tuo labiau kryptingai plėtoti abiejų sričių kompetencijas. Siekiant išvengti panašaus pobūdžio gudravimo elementų, kuriuos taiko aukštosios mokyklos, siekdamos „palengvinti” stojančiųjų konkursines sąlygas, matyt, reikėtų atsižvelgti į muzikos/meno pedagogo kelią pasirinkusių moksleivių gebėjimus ir peržiūrėti reikalavimus, atveriant platesnes egzaminų pasirinkimo galimybes moksleiviams, koreguojant reikalavimą privalomai laikyti matematikos valstybinį brandos egzaminą, kas kardinaliai pakeistų ne tik stojančiųjų į meno pedagogikos studijas lūkesčius, bet ir atlieptų labai reikalingus pokyčius šiuolaikiniame meninio ugdymo kontekste.
Dabartinę švietimo situaciją turėtų išanalizuoti ir išdiskutuoti ne tik patyrę, kompetentingi švietimo sistemos ekspertai, bet ir bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo, universitetų bei kolegijų bendruomenės, verslo sektorius, nevyriausybinės asociacijos, visuomenė etc. Tada būtų parengtas racionalus ir argumentais, terminais ir finansais pagrįstas Lietuvos švietimo sistemos pertvarkos planas, kurį kol kas pavadinkime „Lietuvos švietimo sistema 2025–2055 m.”
Plane turėtų būti numatyti aiškūs ir nekintami mokyklų reorganizavimo kriterijai ir principai, pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo sistema, atlyginimo dydis konkrečiais biudžetiniais ar finansiniais metais. Tačiau šio pertvarkos plano rengimui turi vadovauti tik švietimo ekspertai-praktikai (pvz., tokie kaip Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Miša Jakobas, buvęs ilgametis Vilniaus Šolomo Aleichemo mokyklos direktorius, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas, Rimas Budraitis, buvęs ilgametis Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktorius, bei panašaus kalibro specialistai, išgyvenę ne vieną reformą ar jos imitaciją), bet ne tie švietimo politikos formuotojai, kurie jau 30 metų nesuvokia tikrosios padėties, kurie atsakymų ir sprendimo kelių įnirtingai ir nesėkmingai ieško užsienio šalyse, blaškosi nuo skandinaviškos prie lietuviškos mokyklos tradicijų…
Švietimo ir mokslo ministrė J. Šiugždinienė nustebusi sako: „Šių metų valstybinis matematikos brandos egzaminas tapo šoku daugeliui”. Nesinori dar kartą kalbėti apie mitais ir sąmokslo teorijomis apaugusį matematikos egzaminą ir jo tragiškus šių metų rezultatus, bet juos dar prieš keletą metų numatė ekspertai. Tada EBPO PISA atliktas penkiolikmečių mokinių tyrimas (2018) parodė, kad skaitymo gebėjimų, matematinio raštingumo, gamtamoksliniai gebėjimai yra „statistiškai reikšmingai žemiau už EBPO šalių vidurkį”. Vieną iš tokios situacijos priežasčių tyrime „Tarptautinio švietimo tyrimo OECD PISA Lietuvos ir kaimyninių šalių duomenų tikslinė antrinė analizė” (2020) atskleidė šviesaus atminimo Algirdas Zabulionis, drąsiai konstatavęs, kad „Estijos švietimo sistema sugebėjo iš dalies išspręsti lygių galimybių kaimo / miesto mokyklų mokiniams problemas – panašaus ekonominio, socialinio ir kultūrinio statuso mokinių PISA testų pasiekimų nelemia švietimo institucijos vietovė”. Deja, Lietuvos mokiniams ir tėvams peršama mintis, kad mūsų šalies mokiniai yra smarkiai veikiami abiejų veiksnių – ir kaimo / miesto aplinkos. Štai kodėl ŠMSM ignoruoja (neva kaip privačių tyrėjų) Gintaro Serafino vadovaujamos komandos žurnale „Reitingai” pateikiamus duomenis, kurie šiais metais parodė, kad daug ir provincijos mažų miestelių mokyklų atsidūrė reitingų viršuje.
Priežastys – kasdienybėje
Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, kad dažnai priežasčių ieškome ne ten, kur jos glūdi. Kartais jos slypi kasdienybėje.
Ir čia nereikia išvedžioti sudėtingų algoritmų. Pakanka logikos – ar tokių matematikos rezultatų neužprogramavo ne institucinis, o natūralus „surobotinimas”, kai per matematikos pamokas leidžiama naudotis išmaniaisiais skaičiuotuvais, daugybe visokių programėlių, kurios skatina mokinius ne mąstyti, o verčia robotais. Tiesa, per egzaminą leidžiama, regis, naudotis tik skaičiuotuvais, bet ir jų jau yra išmanesnių už išmaniuosius…. Nenoriu būti pranašas, bet ar čia nelemia ir programėlių, skaičiuotuvų brangumo / pigumo veiksnys – geresnis pažymys garantuotas tam, kurio rankose pažangesnis, brangesnis skaičiuotuvas, programėlė? Ar čia šoką keliantis reikalas? Ne, šoką labiau gali sukelti toks supratimas, kai reikia drąsiai ir aiškiai kalbėti, kad bendrojo ugdymo mokyklose apskritai mokiniams trūksta motyvacijos mokytis, mokytojams – kvalifikuotai mokyti, administracijai – sukurti optimalias darbo sąlygas. Akivaizdu, kad čia reikia imtis efektyvių šveitimo priemonių, kad situacija būtų pradžioje į(si)vardyta, o paskui pradėta realiai ir tikslingai spręsti.
Jeigu jau prakalbome apie mokytojus, nebijokime pripažinti, kad valstybė įteisino principą, jog gali mokyti bet kas, kas turi noro ir patirties bet kokioje profesinėje srityje. Jaunajai kartai mėtomas finansinis (stipendijų) masalas, o šie jį imdami jau žino, kad baigę studijas mokykloje nedirbs, o jeigu dirbs, tai tik formaliai. Beje, paanalizavus būsimųjų pedagogų tikslinių stipendijų skirstymą šiais metais irgi neapseita be gudravimo elementų – šiais metais, likus vos kelioms savaitėms iki prašymų pateikimo į LAMA BPO sistemą, lyg tarp kitko, pasirodė ministerijos patikslinimas, kad stipendijos bus skiriamos tik kai kurioms („išskirtinėms”) pedagoginėms programoms. Ir visai nesvarbu, kad aukštųjų mokyklų atstovai, reklamuodami pedagogines programas, praeitą rudenį moksleiviams žadėjo tikslinį finansavimą, t. y. tokią pat, kaip ir gautą prieš metus – 300 eurų stipendiją. Taigi, šiuo požiūriu, tie moksleiviai, kurie buvo numatę pasirinkti ne „išskirtinę” pedagoginę programą, ir vėl liko apgauti.
Perkvalifikavimo politika jau duoda karčių vaisių, bet vis dar užmirštama sena tiesa, kad mokykloje mokyti ir išmokyti gali tik kvalifikuoti ir savo darbui atsidavę mokytojai. Mums reikia tokių mokytojų, kurie dirbo tarpukario Lietuvoje, kurių kvalifikacija atitiko universiteto dėstytojo lygį, o pedagogų žmogiškosios savybės nebuvo pakeistos rinkos ekonomikos gėrybėmis.
Kad tokių mokytojų atsirastų, mums visiems, ne politinėms partijoms, reikia suprasti, kad mokytojas turi būti gerbiamas visų socialinių sluoksnių, mokytojas turi būti autoritetas, jis turi gauti patį didžiausią (viešojo sektoriaus) atlyginimą, atitinkantį jo kvalifikaciją ir pasiektus rezultatus. Mokytojas taip pat turi kelti kvalifikaciją nuolat, o ne metų metais mokyti ta pačia metodika, perteikiant tas pačias kelių dešimtmečių senumo žinias, išlaikant tą patį viršesnį Mokytojo-mokinio tarpusavio santykį. Mokytojas taip pat turi mokytis, o valstybė privalo padėti jam tai daryti. Kitaip sakant, nušveisti reikia ir mokytojo diplomą bei kvalifikacinę kategoriją.
Dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje trūksta teisės aktuose įtvirtinto lygių galimybių principo. Nesibaigianti vadinamoji mokyklų optimizacija, sėkmingai, prisidengiant metodikomis, moksleivių klasių komplektais ir pan. dalykais, naikinanti mokyklas regionuose, kaimuose, miesteliuose ir miestuose, prisidengiant įsivaizduojamu mokyklų tinklo efektyvinimu ir aukštesnės kokybės švietimo paslaugų teikimu, galų gale patirs krachą. Mes turėsime mokyklas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir visa Lietuva bus tie keli miestai! Tai jau nacionalinio saugumo dalykas, kurio ignoruoti dabar mes negalime ir neturime teisės. Ten, kur nėra mokyklos, labai lengvai ir džiaugsmingai ateis okupantas, ateis ir įsteigs savo mokyklą…
Nesakau, kad valstybė turi išlaikyti pustuštę mokyklą, tačiau mokykla (jos pastatas) kartu gali būti ir kultūros centras, ir biblioteka, ir neformalaus ugdymo erdvė, ir kvalifikacijos kėlimo vieta, ir vietos bendruomenės sambūrio vieta, ir lokalus muziejus etc. Kitaip sakant, XXI a. mokykla regionuose turi būti daugiau nei klasikinė mokykla. Kad taip įvyktų, reikia pakeisti mūsų mąstymą ir panaikinti dirbtinę atskirtį tarp švietimo ir kultūros. Šiuolaikinė mokykla ir gali būti vieta, kur susijungia švietimas bei kultūra, o visokeriopą naudą tada pajus ne tik vietos gyventojai konkrečiai, bet ir valstybė apskritai.
Švietimo sistema Lietuvoje yra tapusi prabangos preke. Tie tūkstančiai vaikų, kurie neišlaiko egzaminų, jų neišlaiko ne dėl to, kad egzamino dieną iš lovos išlipo ne ta koja. Tai įvyksta dėl sisteminių spragų, kurios dažnam prasideda jau penktoje klasėje. Spraga veja spragą, psichologinė įtampa vis didėja, mokinio savivertė mažėja, mokytojas „nurašo” mokinį, o 12 metų (ne)darbas kulminaciją pasiekia (ne)valstybinio egzamino metu. Kita vertus, akcentuojamos tik mokinių teisės, o ne pareigos. Mokiniai lepinami, net nelankomumą pateisina mokytojas, gavęs tėvų raštelį, kad vaikas pramigo, nebereikia net gydytojo pažymėjimo, reikia pasitikėti vaiku… Kartais mokytojas turi kariauti su puse klasės dėl drausmės, elgesio, o ne mokyti mokinius.
Didelė dalis tokių mokinių neturi finansinių galimybių nusisamdyti korepetitoriaus, todėl galbūt tikslinga įvesti papildomo mokymosi krepšelį, kuriuo galėtų pasinaudoti mokiniai, kurių šeimos finansinės pajamos atitiktų nustatytą rodiklį. Ir, žinoma, nereikia vaikų traumuoti įstojimo į aukštąją mokyklą kriterijumi, nes tikroji išsilavinimo vertė matuojama ne universiteto / kolegijos diplomu, o realiu asmens indėliu į visuomenės ir valstybės gyvenimą bei raidą.
Aukštosios mokyklos taip pat vegetuoja, nors tikėto proveržio, uždarius Lietuvos edukologijos universitetą, Šiaulių universitetą, Aleksandro Stulginskio universitetą, nebuvo. Kodėl? Niekas nekelia šio klausimo, toliau tyliai ir aršiai konkuruoja, reklamuoja savo vietą pasauliniame universitetų reitinge, o universitetų reformos ideologai ir vykdytojai toliau skleidžia savo pseudoekspertines erezijas nesuvokdami, kad kalba tik sau patiems.
LAMA BPO skelbia: „Prašymus pateikė 25,4 tūkst. stojančiųjų (2021 m. – 25,7 tūkst.). Iš visų prašymus pateikusių asmenų bent vienam pageidavimui nustatytus valstybės finansuojamos ar nefinansuojamos vietos reikalavimus tenkina daugiau kaip 21,1 tūkst. stojančiųjų”. Šių skaičių reikšmę pamatytume atlikę lyginamąją 2000–2022 metų analizę, tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija to nedaro. Ji Lietuvos gyventojus maloniai informuoja: „Šiemet kiek sumenko [išskirta – S. T.] pakviestųjų studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje skaičius. Studijuoti valstybės finansuojamose ir su studijų stipendijomis vietose pakviesti 11 864 stojantieji (2021 m. – 12 550): universitetuose – 8 220 (2021 m. – 8 411), kolegijose – 3 644 (2021 m. – 4 139.” O sumenko ne taip jau menkai – regis, apie 1000 krepšelių liko nepanaudota. Kur jie?
Studentų kasmet mažėja, priimti kandidato ar laisvojo klausytojo statusu dažniausiai nubyra, iš užsienio studentai į Lietuvos aukštąsias mokyklas, išskyrus kai kurias studijų programas, nesiveržia. Ne už kalnų laikas, kai dabar veikiančioms aukštosioms mokyklos, pirmiausia universitetams, studentų pritrūks. Kol tai neatsitiko, reikia išdrįsti pradėti mąstyti valstybiškai – modeliuoti situaciją naujomis sąlygomis. Ir labiau pasitikėkime Mokytojais, kurie su tėvais yra arčiausiai mokinių ir gyvenimo siunčiamų iššūkių epicentro.
Tiek tų gudrybių, tiksliau, Lietuvos švietimo sistemos šveitimo priemonių, kurios turi nemalonų kvapą ir dramatišką procesą, bet rezultatas bus toks, kurio jau dabar reikia Lietuvos valstybei ir ateities kartoms, pasakysiančioms, kas buvo gudru, o kas elementaru.
