Televizijos paakintas, panorau ir aš susipažinti su literatūros naujove – Rūtos Vanagaitės „bestseleriu“ „Mūsiškiai“, nors neseniai perskaičiau ta pačia tematika JAV prof. Normano Finkelšteino „Holokausto industrija“. Vis dėlto pastarojoje radau daugiau tiesos nei mūsiškės autorės knygoje, kuri rašyta, matyt, pagal Efraimo Zuroffo užsakymą.
Juk „žydšaudžių“ epitetas sukurtas mūsų pačių ir per tuos pačius įvykius, bet kažkas panoro tą „epitetą“ taikyti ir visai tautai, kad iš to gautų kokios nors finansinės ar ekonominės naudos. Juk didžiosios tautos, gal ne tautos, o jų vadovai, sukėlė pasaulinius karus, per kuriuos žuvo dešimtys milijonų žmonių, ir niekas jų nevadina žudikėmis.
Holokaustas, išprovokuotas dviejų priešiškų politinių sistemų, šiandien jau virto, kaip rašo žydas prof. N. Finkelšteinas, holokausto industrija. Tų aukų jau beveik gyvų nebėra, o iš jų pelnosi įvairūs biznieriai.
Po I pasaulinio karo vokiečių tauta skurdo, net moterys buvo pardavinėjamos. Hitleris, pats būdamas gal ir kiek žydiško kraujo, padarė iš to politiką. Kalti ir nugalėtojai kaimynai, kad laiku nesureaguoja ir neužkerta kelio naujoms politinėms aferoms.
Rytuose kuriasi panaši sistema, tarp kurios vadeivų nemažai ir žydiškos kilmės atstovų. Ko vertas vien Trockis.
Maršalas Tuchačevskis, malšindamas Tambovo srityje valstiečių maištą, žudo visus vyrus, net ir berniukus, kurių augumas iki vyro juosmens. Vėliau ir patys žudynių organizatoriai tampa naujų žudikų aukomis.
Gulagų sistema virsta kitaip mąstančių genocidu. Juk Rusijoje tarp gulagų sistemos plėtotojų nemažai rasime ir žydiškos kilmės. Man pačiam besėdint 1962-1963 metais Mardvijoje 7-ame gulage, jam vadovavo žydas Kolomitcevas. Tad Efraimui Zuroffui reikėtų būti apdairesniam – juk ir žydai nebuvo abejingi naujoms genocido formoms.
Nacizmo baimė juos vertė labiau glaustis prie Rytų. Maskvos 5-osios kolonos trečdalį Lietuvoje sudarė žydai, nors Lietuva jiems teikė visai neblogas sąlygas verslui ir mokslui.
Okupavus Lietuvą bolševikams, žydai pirmieji sveikino Raudonąją Armiją, mėtė jiems po kojomis gėles. Kaune žydų komunistų skaičius pasiekė net 76 procentus. Jie ne tik tapo daugelio naujų įmonių ir organizacijų vadovais, bet ir užėmė įtakingus postus NKVD organizacijose. E. Rozauskas – Tardymo skyriaus viršininkas, D. Todesas – Slaptojo politinio skyriaus viršininkas, A. Slavinas – Kontržvalgybos skyriaus poskyrio viršininkas, F. Levitacas – poskyrio viršininkas, N. Karpis – administracinio ūkio skyriaus viršininkas.
Kiekvienoje gyventojų trėmimo komisijoje 1941 m. buvo ir žydų atstovų.
Kaltinamas žiaurumu savisaugos bataliono vadas majoras Antanas Impulevičius. Tačiau kas suformavo A. Impulevičių? Juk jis 1940-1941 m. buvo devynis su puse mėnesio kalinamas. Jo tardytojai buvo NKVD 3-iojo skyriaus viršininko pavaduotojas vyr. ltn. Danilas Švarcmanas, NKVD tardymo dalies viršininkas Eusiejus Rozauskas ir Moisiejus Vilenskis. Visi jie žydai. Tad jis per daugiau nei 9 mėnesius galėjo gerai pažinti NKVD sistemą. Baltarusijoje žydų jis pats nešaudė, bet gerai galėjo pajausti tarybinio genocido sistemą.
Nachmanas Dušanskis 1941 m. dirbo Rainiuose, vėliau gaudė partizanus. Man jį teko asmeniškai pažinti 1963 m., kai jis lankėsi 7-ame Mardvijos gulage. Tada jis buvo aukšto rango čekistas. Siūlė man grįžti į gyvenimą, vėl tapti radijo redaktoriumi ar dirbti atitinkamai tolygų darbą. Reikėjo tik spaudoje pasmerkti savo pažiūras ar kitaip ištaisyti savo klaidą. Atsakiau, kad jie iš manęs viską atėmė, man liko tik sąžinė, ji man reikalinga. Tada jis pasikėlė nuo kėdės, priėjo prie manęs ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, paklausė:
-Tai ką? Dar pakovosim?
-Aš su jumis konfrontacijos neieškau, – atsakiau.
-Tai ką tu grįžęs veiksi?
-Dirbsiu darbininku, nes kito darbo neduosit.
Prieš mūsų pokalbį Nachmanas Dušanskis man pasakė lyg ir džiugią naujieną – mano žmona turinti gauti butą. Aš į tai jam nieko neatsakiau, nes su žmona oficialiai buvome išsiskyrę, kad ji nebūtų persekiojama. Dušanskis, grįžęs, vis dėlto susivokė – žmona buto negavo.
O pats N. Dušanskis išvengė teisingumo, pamalonintas vieno mūsų naujosios valdžios pareigūno, pardavė savo turtą ir išvyko į Izraelį.
Nė vieno mūsų prašomo išduoti Lietuvos teisingumui žydo Izraelis neišdavė, o juk ir jie padarė Lietuvai nemažai nusikaltimų.
Prezidentas A. Brazauskas, viešėdamas 1993 m. Izraelyje, atsiprašė už mūsų tautiečių padarytus nusikaltimus žydams. Derėjo ir Izraelio valdžios atstovams atsiprašyti Lietuvos už žydų padarytus Lietuvos žmonėms nusikaltimus. Deja, jie to nepadarė. Dvigubas teisingumas.
Man teko kurį laiką jau po gulago dirbti vienoje įstaigoje su garsiuoju Danieliumi Todesu, kuris pokario metais dirbo Kauno saugume ir tardė velionį kunigą monsinjorą Alfonsą Svarinską. Paties kunigo žodžiais, tai buvo žiaurus tardytojas. Pats Todesas buvo nestipraus sudėjimo, neturėjo ir stiprių rankų, tad jis retkarčiais išeidavo iš tardymo kabineto, o jį pakeisdavo 2 ar 3 mušeikos, kurie be pasigailėjimo daužydavo kunigą, tada dar buvusį klieriku. Po kurio laiko Todesas sugrįždavo ir šypsodamasis paklausdavo kunigo:
-Kaip jautiesi?
-Daugiau aš taip nebegaliu. Arba palikite mane ramybėje, arba užmuškite vietoje.
-Taip ir bus, – atsakydavo Todesas. – Gyventi negyvensi, bet ir mirti nemirsi.
Esu girdėjęs, kaip kartais Gedimino gatvėje Todesas sutikdavo savo buvusią tardomąją kalinę, kurią buvo mėginęs išprievartauti. Moteris taip droždavo jam tiesą į akis, kad jis tuoj pat bėgdavo į savo būstą.
D. Todesas vaizdavo literatą, apie savo praeitį nekalbėdavo, mirė tik prasidėjus istorinėms permainoms.
Efraimui Zuroffui patarčiau pasidomėti ir savo tautiečių „pėdsakais“ Lietuvoje, o ne vien ieškoti jo tautiečiams padarytų skriaudų.
Stasys Stungurys, disidentas
