Neišduokime Laisvės kovotojų, partizanų, disidentų brangios atributikos kovoje už Laisvą Lietuvą. Tai įpareigoja duota PRIESAIKA LIETUVAI.
Interneto straipsniuose ir, manau, ilgam istorijos prisiminimui išliks simbolinis daugiau posovietinės Lietuvos Valstybingumo (nors jau Lietuva, švenčiančia 25 Laisvės metus su visa tautine atributika) paminėjimui, buvęs tokia proga pavartotas, pirmą kartą, manau, Lietuvos istorijoje – mėlynos žibuoklės ženklas, kuriuo buvo pasipuošę politikai minint Valstybinę Lietuvos datą. Jei tai – vergijos gėdai pažymėtas ženklas, suprantu.
Vieni šią žibuoklę sutapatino su slaptų organizacijų simbolika, kiti konkrečiau – kad tai nacių Vokietijos vienas iš ženklų, kiti demokratiškai teisinosi, kad kas gali uždrausti nešioti tai, ką įstatymas nedraudžia? Nors pjautuvas ir kūjis, kaip bolševikų simbolika, uždrausti naudoti Lietuvoje, bet Lietuvos krikščioniškose kapinėse dar galima rasti šviežiai atnaujintų paminklų mirusiems su kūjo ir pjautuvo simbolika – Išlaužo kapinėse, Prienų sav. (Šveicarijoje sostinės senamiestyje yra vieša iškaba su pjautuvu ir kūju, kad tai bolševikų būstinė).
Nuvilnijus spėlionėms, iš kur galėjo ant politikų krūtinių ir tik ne ant jų, bet ir ant Arkivyskupo atlapo atsirasti žibuoklės ženklelis, šiai įtartinai simbolikai, pasigirdo aiškinimų, kad tai – jaunimo išmonė. Suprantamas toks Prezidentės elgesys, kad ji negalėjo atsisakyti, manau, jaunimo siūlomo ženklo, kaip kad, manau, kad ji neatsisakytų ir aplankydama vaikų darželį iš pagarbos paimti čiulpinuką iš mažylio siūlomos rankutės.
Aš radau tarp močiutės, kaip garsios sodininkės, apdovanojimų, kad šis žibuoklės ženklas buvo tarybinės Sodininkų bendrijos ženklas. Tai – tarybinė draudžiama simbolika. Bet?
Amžino atilsio išėjęs disidentas ir politikas A. Patackas viename iš savo straipsnių bandė pateisinti tokias Prezidentės klaidas kaip trūkumą jos komunistiniame auklėjime.
A. Patackui mirus, Prezidentė yra pareiškusi gilią užuojautą A. Patacko šeimai. „Netekome Algirdo Patacko – tvirto, sąžiningo ir niekada nepasidavusio kovotojo už Lietuvą ir jos Laisvę. Disidentas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Nepriklausomybės Akto signataras, ne vienos kadencijos Seimo narys- aktyvi politinė ir visuomeninė veikla įrodo, kad A. Patackui visada rūpėjo Lietuva ir jos likimas“, – sakoma šalies vadovės užuojautoje. Dėl šios netekties šalies vadovė pareiškė užuojautą ir bendražygiams, ir visai Lietuvos politikos bendruomenei.
Tad, kad sekančios Valstybinės šventės metu, tai buvo prieš Vasario 16-ąją, ir kad mūsų Valstybės vyrai ir moterys, turintys tik marksistinius komunistinius ar „mokslinio ateizmo“ diplomus, nebūtų įvelti vėl į jaunimo ar kitų asmenų hibridinius „šposus“.
Nes iš ko tik šiandieną neišdrįstama pasityčioti? Tautinės ir Valstybinės vėliavos spalvų simbolika nudažomi stadionų suolai, ilgiausias audeklo kiekis, neturintis heraldikos nustatytų vėliavai matmenų, pavadinama vėliava.
A. Patackas, sutikęs mane kaip Eucharistijos bičiulį iš pogrindžio laikų ir vieną iš dvasinių vadovų, paprašė mane kaip buvusį Vyriausiąjį Lietuvos kariuomenės kapelioną majorą, tam tikros karinės subordinacijos laipsniu, kreiptis į Ginkluotųjų pajėgų vadą – Prezidentę ir perduoti Eucharistijos bičiulių daugiau tautinės simbolikos (nes matosi, kad Prezidentė eina į bažnyčias, priima Šv. Komuniją – Eucharistiją) nešiojamą ženklelį – lietuvišką KOPLYSTULPĮ.
Šį ženklelį, nešiojamą Eucharistijos bičiulių, KGB pakentė okupacijos metais.
Bet pasitarus ir pagalvojus A. Patackui, kaip Seimo nariui ir politikui, kad Prezidentė gali nesuprasti mūsų kultūrinių-tautinių – religinių simbolių, tada buvo nutarta ir manęs paprašyta, kad aš kaip kariškis kartu pasveikinčiau Ginkluotųjų Pajėgų vadą – Prezidentę su Vasario 16 ir padovanočiau aiškios Valstybinės tautinės simbolikos ženklus – VYTĮ ir LAISVĖS ANGELĄ, pagamintus disidentų dar okupacijos pogrindyje (vienam iš jų dar esančiam gyvam, bet sunkiai sergančiam ) ir kad Vasario 16 Lietuva pamatytų, su kokiu nors sąryšiu rišančią Prezidentę su mūsų kovomis už Lietuvos Laisvę, kai mes, Lietuvos pogrindžio vaikai, nebijojome nešioti savo tautinių ženklelių (o jie, komunistų anūkai, nešiojo pjautuvo ir kūjo ženklelius), kurie mus atvedė į Laisvą Nepriklausomą Lietuvą.
Ženkleliai buvo pagarbiai paruošti į suvenyrams skirtas dėžutes ir Seimo nariui A. Patackui pritariant mano buvo nuvežti perduoti į Prezidentūrą, kad perduotų gerb. Prezidentei. Specialus susitikimas ar priėmimas nebuvo derintas, bet tik pasitikint Prezidentės patarnautojais, kad jie perduos ženklelius Prezidentei.
Moterys Prezidentūros viename iš lankytojams skirtų patalpų palankiai priėmė raštišką pasveikinimą ir ženklelius, pažadėdamos perduoti Prezidentei, kaip disidentų relikvijas, o už mandagų patarnavimą ir šioms moterims buvo padovanoti ženkleliai.
Įprasta Prezidentūros tvarka – reikėjo užpildyti apsilankiusiojo anketą.
Maniau, kad tai gražus paprotys (tokių anketų pildymas), palaikant ryšį su platesne visuomenės dalimi. Ir kai parvažiavęs iš Vilniaus su džiugia misija papasakojau disidentui Henrikui apie ženklų perdavimą, jis sukaupdamas paskutines jėgas, palaikomas donorų krauju, žvilgteldavo vis į televiziją, ar nešiojama jo kovos už Lietuvos Laisvę padovanoti simboliai? Atlapas Vasario 16 buvo papuoštas kažkokiu kitu žymeniu be mūsų padovanotų. (Be abejonės, ką nešioti ar nenešioti, yra asmeninis pasirinkimas).
Politiniai kaliniai ir tremtiniai, manau, ryžosi rimčiau, be prezidentinio oficialumo ir Prezidentūros protokolo, viešai Ariogaloje, niekam netrukdant, be tarpininkų, papuošti krūtinę komunistų badu marintų, ledynuose šaldytų, kaip šunų gaudytų, išduotų, ištremtų šeimų ir vaikų kančiomis ir ašaromis aplaistytų, pažymėto I-jo, laipsnio LPKTS žymeniu Nr …. „Už nuopelnus Lietuvai?“
Negaliu nesidžiaugti kartu už tuos nuopelnus, kaip Lietuvos nepriklausomybei ištikimo tėvo testamentinio moralinio palikimo sūnus – bolševikams netarnavusio, į tarybinį kolchozą neįsirašiusio, jokiame tarybiniame darbe komunizmo nekūrusio ir tarybinėje santvarkoje sugebėjusiu išlikti laisvu ūkininku – tik bolševikų pervardintu valstiečiu, badu marinto, nes ką užsiaugindavo šeimai išsaugotame žemės sklype – rudenį komjaunimo organizacijos aktyvistai Juozas T. ir Vytas G. su panašiais aktyvistais atimdavo ir į „J. Žemaitės“ vardo kolūkį suveždavo, nes Lietuvos žemė komunistų buvo paskelbta tarybine. Paskutinių trėmimų į Sibirą dieną tik per stebuklą išlikusio ir per visą okupaciją sunkiai gavusio darbą kaip „buožė“, nes turėjo vieną ha žemės, kurią atėmė tarybinė valdžia, ir senatvėje 1980 m. pasiūlytos Apylinkės pirmininko tarybinės pensijos iš okupantų rankų imti atsisakiusio ir visais okupacijos metais tikinčio Lietuvos Nepriklausomybe.
Savanorio sūnus, Lietuvos kariuomenės Savanoris kūrėjas, Sausio 13 gynėjas, LR kariuomenės vyr. kapelionas maj. A. Bulotas
