Algimantas Rusteika
Žinau – jūs vieniši ir išsigandę, išsislapstę, apgauti ir apsigavę, apmulkinti medijų melo, nusivylę savimi ir valstybe, nebetikintys niekuo ir neapkenčiantys visų. Jūs tiesiog tylit ir laukiat, kad prasidėtų pradžia ir dairotės, kas pradės.
Ir vis laukiat mesijo ir netikit naujais ir naujais geradariais, nors tikrąjį išgelbėtoją ir matot kiekvieną rytą dušinės veidrodyje? Ir vis kartojat – viskas atsibodo, kiek galima kentėti tas nesąmones? Sakot reikia ką nors daryti, tik nežinot ką? Norit, pasakysiu, ką padaryti, kad viskas pasikeistų?
Nereikia jokių rinkimų, jokių šūkių ir kalbų, jokių vėliavų ir transparantų ar barikadų. Tiesiog susirinkit pora šimtų tūkstančių jiems po langais ir tyliai pastovėkit. Kas uždraus sustoti praeiviams mieste ir pastovėti?
Gerai žinot, kada ateina tūkstantis – išsityčioja, kai dešimt tūkstančių – sudaro komisiją ir ima derėtis, jei ateitų dvidešimt kartų tiek – viskas pradėtų keistis. Užtektų pagerbti tylos minute – kas gi uždraus praeiviams pasigėrėti jų rūmais? Bet ar sugebėsit? Ar išdrįsit? Geriau tegu kiti, ar ne?
Dauguma palinguosit galvom – jo, teisingai, reikia kažką daryti, būtų gerai, kad nebūtų blogai. O dabar pasakysiu, ką dabar skaitydami bumbat: na ir kas iš to? Ar kas pasikeis? Vis tiek mes nieko nepakeisim! Mes juodi ir mažiukai! Mes neturim lyderių, o šitie tai ne tokie, kokie privalo būti! Nuleiskit mums iš dangaus kitokių, su sparneliais, neklystančių!
Ir džiaugsmingai pasileidžiat programėlę: Jūs Viską Darot Ne Taip Kaip Reikia! Ir oras būtų ne toks, nors pakaktų striukės ir lietsargio blogiausiam atvejui. Ir diena ne ta, ir krepšinis ar filmas per dėžę. Per išeigines sakytumėt, kad reikia važiuot tvarkyti kapų ar kasti bulvių, o darbo dienomis juk darbas, nors asmeninius tai šauniai ir darbo metu susitvarkot.
O kiek pasipiltų komentarų – ne tie, ne taip, ne tada ir ne ten pakvietė ir ne taip parašė, ir užpernai jie kažką ne taip padarė ar pasakė, kas mano didenybei nepatiko! Ir kad reikėjo reklamos už didelius pinigus, kurių nėra, užpirkti, nors ir be jos viską žinot! Ir kodėl per sisteminę žiniasklaidą neskelbėt, nors puikiai suvokiat, kad tai girto ežiuko svajonė?
Ak, kiek būtų išeikvota energijos ir pastangų, kad tik nereikėtų užpakalio nuo sofos pakelti! Nors pakaktų bent vieno bakstelėjimo pasidalinimui ar bent pritarimui, bet juk nepalaikinsit, nes dar skyriaus viršininkas pamatys. Jei Jėzus Kristus feisbukuose paskelbtų Kalno pamokslą – kaip mat būtų užmėtytas nieko neveikiančių tinginių reikalavimais veikti ir kritika, kad ne taip reikia, ir visi rodytumėt centurionams nykščiais žemyn!
Ir 99 iš 100 neigiamų komentarų kategoriški, viską žinantys , o patys narsiausi – labai drąsiai anoniminiai. Ir kada ateitų mažai, kiek būtų džiaugsmo ir delnų trynimo – argi mes nesakėm, kad JUMS nieko neišeis! Taip kalba ledinė moteris – man galvą skauda, manęs nesujaudinai…
Man visiškai nesvarbu patikti ir rankioti balsus, todėl man vienodai ką pagalvosit – ta nuzulinta plokštelė “valdžia bloga, o mes tai geri“ jau varo vėžį. Tokia feisbukinė, masinė veidmainystės, bailumo ir noro pasidemontruoti šaunuoliais epidemija. Štai atsistoja Auka nuskriaustojo poza ir byloja vergų pasiteisinimus – mes patys nieko negalim, nieko nedarysim ir kitiems nieko neleisim!
Sofos filosofai visada yra Aukos. Minkštasuolių išminčiai kiekvienam išaiškina, kad kiti dėl visko kalti ir viską daro ne taip, tik smulkmenėlė – nepasako, kaip reikia. Jiems visi blogi ir niekšai, o kaip narsiai patys maskuojasi slapyvardžiais ir veido neparodys, ir piršto nepakrutins, ir nei cento nepaaukos, bet bus visada teisūs ir nusiraminę užknarks, išgėrę ketvirtą alaus.
Viskas, mielieji, prasidės tada, kai pakelsit užpakalius nuo krėslų ir pakilsit nuo kompų, kai išdrįsit atidengti veidus ir parodysit vardus. O tikslus, siekius, žmones ir įvykius nulems gyvas gyvųjų procesas, kuris prasidės arba ne.
O jei neprasidės – nenusiminkit, vis tiek kada nors savaime prasidės, tik tada gal jau bus per vėlu. Mes nenusipelnėme gyventi nei geriau, nei blogiau. Nusipelnėme to, kas yra ir kas bus
