Anatolijus Lapinskas
Desperatiškos „Snoro“ obligacijų pirkėjų pastangos atgauti investuotus pinigus atsispindi vis dar vykstančiuose teismo procesuose, kurių aprašymai patenka ir į internetą. Galima sakyti, kad tai pakankamai įdomi lektūra, tiesiog kaip kriminalinis skaitalas. Su tuo tik skirtumu, kad veikėjai, nors ir neįvardinti, yra gyvi žmonės.
Jei trumpiau ir vaizdžiau, tai „Snoro“, dabar jau valstybinio banko gynėjai kaip vilkai nė per centimetrą neužleidžia savo pozicijų, gindami neva valstybės garbę. Jų pozicija nekintama: obligacijų pirkėjai – tai kvaili ėriukai, anot pasakėčios, kalti vien tuo, kad jie ėriukai, o „Snoro“ obligacijų pardavėjai – stiprūs, teisūs, šimtą kartų užsispyrę vilkai. Vis dėlto, pavartęs tą internetinę, aišku, nuasmenintų bylų medžiagą, drįsčiau suabejoti, ar tikrai tie vilkai teisūs.
Tuo labiau, kad „Snore“ atsiradę po jo subankrotinimo, velniaižin iš kur atsibastę neva specialistai, o iš tikro, kaip, pvz., Simon Freakley, buvo tikrų tikriausi aferistai. Lietuvos bankas šiam atėjūnui „paskyrė vykdyti AB bankas SNORAS stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovų funkcijas“. Vienas visoms funkcijoms! Po penkių dienų, susižėręs milijonus „Snoro“ eurų, jis dingo nežinoma kryptimi.
Sugrįžkime interneto pagalba į teismus, kas ten vyksta, ką sako obligacijų turėtojai ir ką jiems atsako „Snoro“ advokatai? Pakeliui dar pridėsiu, kaip sakoma, nuomonę iš šono.
Ieškovai teigia, kad banko teiktuose teisiniuose dokumentuose nebuvo nė žodžio apie obligacijų draudimą, reklaminėje banko medžiagoje taip pat, tik „Siūlome alternatyvą gyventojams, kurie siekia investuoti saugiai…“, o banko darbuotojai į klausimą „ar obligacijos apdraustos, sakydavo: „žinoma, taip parašyta įstatymuose”.
Ką į tai atsakė „Snoras”? „Ieškovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sutarčių esmę ir jų sukeliamas pasekmes”. Be to, „ieškovas, pasirašant ginčijamus sandorius, patvirtino, kad visos ginčijamo sandorio są lygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos”.
Ne visai taip, buvo aptartos sutarties (o ne sandorio) sąlygos, kuriose apie draudimą nieko nepasakyta. Pridėsiu, kad net Aukščiausiasis Teismas irgi nesuvokė sutarčių esmės, todėl kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su klausimu, ar indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojai turėtų būti apsaugoti pagal Europos direktyvas? Europos Teismas atsakė, kad pagal vieną iš jų būtinai turi būti apsaugoti…
Labiausiai ieškovus klaidino Sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir įsipareigojimai“. Čia rašoma, kad „siekiant užtikrinti Kliento vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas”.
Tai teikė obligacijų turėtojams vilčių. Tačiau „Snoro“ gynėjai į šipulius suskaldė šią viltį: „Ši nuostata negali būti laikoma pakankama susiformuoti galutinei ieškovo nuomonei dėl banko siūlomų investicinių produktų draudžiamumo, priešingai, ši blanketinė nuostata turėjo paskatinti ieškovą pasidomėti nurodytais Įstatymais, be kita ko, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo reglamentavimu“. Betgi tie įstatymai, išskyrus IĮIDĮ, nenurodyti! Toks siūlymas verstų domėtis visais LR draudimo įstatymais, tai jau absurdas.
O tame „Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme“ (13 str.) rašoma, kad “Draudėjas esamus ir būsimus investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.” „Snoras“ pažeidė šį įstatymą.
Tai dar ne viskas! Tarp minėtų atvejų įstatyme pažymėta, kad „Draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai)“. Pagal oficialaus leidinio „Lietuvių kalbos skyryba ir rašyba“ aiškinimą: „Skliausteliuose rašomi atskirų teksto vietų ar neaiškių žodžių paaiškinimai, pasakyti ką patikslinant“.
Tuomet pagal kiekvienam žmogui suprantamą gramatinę logiką „indėlio sertifikatai“ būtų „skolos vertybinių popierių“ paaiškinimas, patikslinimas. O panašaus finansinio produkto – obligacijų nepaminėjimas tokio paaiškinimo nereikštų. Kad šie samprotavimai teisingi rodo ir tai, kad naujoje (2016 m.) įstatymo redakcijoje šios nesąmonės jau nėra. Deja, teismų, tame tarpe ir LAT nutartys remiasi senąja įstatymo redakcija. Nė vienas ieškovų gynėjas neatkreipė dėmesio į šią juridinę-gramatinę nesąmonę.
Ieškovai savo ieškiniuose primena ESTT nuostatą: galimybė investuotojams pasinaudoti Direktyvoje 97/9 numatyta kompensavimo sistema nepriklauso nuo to, ar kredito įstaiga vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.
Bet „Snoro“ gynėjai, matyt, neskaito Europos Teismo nutarimų, skirtų specialiai Lietuvai, nes tvirtina, kad obligacijos galėtų tapti draudimo objektu tik tuo atveju, kai draudėjas jas yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios.
Ieškovai ne iš karto kreipėsi į teismą, nes gana ilgą laiką tikėjosi, kad problema bus išspręsta, remiantis Lietuvos įstatymais ir Europos direktyvomis, to neatsitiko (Europos direktyvų atveju tik po ketverių metų!). Tačiau teismui ir šis momentas užkliuvo esą reikalavimai buvo pareikšti per vėlai, tik banko bankroto proceso metu, nors jokių įstatyminių normų, t.y. laiko terminų ieškovai nepažeidė.
Obligacijos, kaip finansinis produktas ieškovams mažai ką sakė, nebent priminė Stalino laikų obligacijas, matytas vaikystėje. Ieškovo prezumpcija, kad sutartyje minimos obligacijos yra apdraustos buvo pagrįstos sutartyje minimu punktu „Banko įsipareigojimai yra apdrausti…“‚ nesant kitokio paaiškinimo, nors jis pagal įstatymus buvo būtinas. Dėl obligacijų draudimo juk suabejojo ir Aukščiausiasis Teismas, dėl to kreipęsis ir į Europos teismą, todėl ieškovui suversti kaltę už suklydimą dėl obligacijų draudimo būtų mažiausiai neetiška.
Žemesnės instancijos teismų, nagrinėjusių daugumą „Snoro“ bylų, nuomonė dėl obligacijų draudimo buvo priešinga Aukščiausiajam, esą tai pakankamai žinomas produktas, jis nėra tapatus indėliui ir ieškovas negalėjo preziumuoti, kad obligacijos yra apdraustos visais atvejais, neatsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Bet ieškovas juk rėmėsi IĮIDĮ įtvirtintomis nuostatomis dėl draudimo.
Įstatyme apibrėžiamas draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas, kai bankas negali atsiskaityti su kreditoriais ar nepajėgus įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Įvardyta netgi konkreti draudimo suma: „Įsipareigojimų investuotojui draudimo suma yra lygi banko ar įmonės, taip pat banko filiale ar įmonės filiale prisiimtiems įsipareigojimams investuotojui draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ji negali būti didesnė kaip 22 000 eurų“.
Taip pat pasauline praktika, pvz., civilizuotos šalies Danijos pavyzdžiu. „Lėšos, skirtos finansinių priemonių pirkimui yra apdraustos pagal Danijos Karalystės Indėlių ir investuotojų garantinio fondo įstatymą… Fondas kompensuoja nuostolius, investuotojo patiriamus dėl to, kad jam negrąžinami banko valdomi, administruojami ar banke esančioje investuotojo vertybinių popierių sąskaitoje apskaitomi investuotojo vertybiniai popieriai. Kompensacijos suma siekia 20 000 eurų vienam investuotojui…“
Ieškovų nuomone, aiškinimai dėl obligacijų draustumo yra apgaulingi. Jie priminė ir Aukščiausiojo Teismo nutartį: „Sutarties nuostatos, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinančios ir dviprasmiškos, nes sukuria įspūdį, jog įsigyjamas banko produktas yra saugus ir apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka“.
Tačiau žemesni teismai vėl trenkė atgal, esą obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas… Įdomu tuomet, kokiam vartotojų lygiui priskirtinas AT…
Visi šie panagrinėjimai tai tik menka dalis „Snoro“ bylų medžiagos, matytos internete. Kas toliau? Toliau nežinia. „Snoro“ gynėjai „kepa“ standartinius atsakymus į obligacijų turėtojų pretenzijas. Galbūt atsiras drąsuolių, kurie nueis ir iki Europos Teismo, tačiau sprendimų sulauksime negreitai. Lietuvoje kol kas vilčių nėra, bet kas čia žino, gal, pvz., po kokių trejų metų atsiras ir kitokios teismų nutartys.
