Gediminas Jakavonis
Kai susitinku ką nors iš pažįstamų pedagogų, į klausimą, kaip sekasi, paprastai išgirstu atsakymą „laukiu greičiau ateinančios pensijos“. Ir, deja, deja, tai jau ne kalambūras.
Užaugau mokytojų šeimoje, daugelis mano klasiokų ir draugų po vidurinės mokyklos baigimo pasirinko studijas Pedagoginiame arba Kūno kultūros institute. Kai senų bičiulių būryje pradedam kalbėtis apie gyvenimą, iš pedagogų apie darbą mokykloje girdžiu vieningą pastebėjimą, kad tokio „durnyno“ kaip dabar, dar nebuvo.
Mokėmės mokykloje tarybiniais laikais, bet mus mokė „smetoniški“ mokytojai, kurių daugelį ir dabar prisimenu kaip Mokytoją iš didžiosios raidės. Chemijos, geografijos, lietuvių kalbos, rusų literatūros, fizinio lavinimo mus mokino asmenybės, kurios gyveno savo dėstomu dalyku ir, norėdami būti panašūs į juos, mokiniai rinkosi mokytojo specialybę.
Tėvas juokaudavo, kad perskaito tarybinį vadovėlį, tada prisimena, ką apie tą laikotarpį rašė Adolfas Šapoka „Lietuvos istorijoje“ tarpukariu, o tada, išvedęs tarp jų vidurkį, eina į klasę vesti istorijos pamokos.
Iš savo matematikos mokytojos mokėmės ne tik šio mokslo pradmenų, subtilybių, bet ir sužinojom, kad pirmąjį algebros vadovėlį lietuvių kalba parašė buvęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Matematikė pasakojo, kad istorijos nepasirinko todėl, kad, keičiantis valdžioms, ją reikėtų mokiniams dėstyti kitaip, o tiksliųjų mokslų programos nesikeičia. Ji tai kalbėjo besišypsodama, o dabar, kai konservatoriai, būdami valdžioje, sugeba perrašinėti net mūsų trijų dešimtmečių istoriją, belieka tik stebėtis, kokia mokytoja buvo teisi.
Landsberginėje Lietuvoje, tarpukariu to meto Švietimo ministerijos užsakymu išleista A. Šapokos „Lietuvos istorija“, kurią turėtume vadinti visų lietuvių Biblija ar Šventu Raštu, kaip mokymo vadovėlis laikoma nepriimtina. Ne, ji nėra uždrausta, bet ir V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ sovietinėje Lietuvoje oficialiai taip pat niekas nedraudė…
Amerikoje vis apsistodavau vietinių lietuvių šeimoje, kurių vaikai mokėsi katalikiškoje gimnazijoje Niujorke. Čia, viename turtingiausiųjų JAV gyventojų Long Ailendo rajone, dirbo pedagoginį darbą ir jų mama. Lankydamasis kartu su ja mokymosi įstaigose stengiausi suprasti amerikiečių mokymo sistemą, vis bandydamas lyginti su tuo, kas buvo Lietuvoje. Patiko, kaip amerikiečiai auklėja vaikus nuo mažens pratindami prie darbo, nebijoti sunkumų, būti aktyviems, todėl visai nestebino, kad milijonieriai savo atžalas įdarbina gatvėse laikraščių pardavėjais.
Su įdomumu stebėjau dvi jaunas mamas, draugiškai besišnekučiuojančias mokyklos stadiono tribūnoje ir ramiai stebinčias, kaip jų mažametės dukros kumščiais aiškinasi santykius aikštėje varžybų metu.
Bet labiausiai nustebino tai, jog bendraudamas su vyresniųjų gimnazijos klasių niujorkiečiais, suvokiau, kad vidurinės mokyklos žinių lygmenyje esu paruoštas už juos geriau. Amerikiečiai puikiai žinojo JAV istoriją, geografiją, literatūrą, bet visais klausimais, liečiančiais šiuos dalykus, su jais galėjau kalbėtis. Tačiau kai kalba užeidavo apie Europos šalių literatūrą, Senojo žemyno istoriją ar atskirų pasaulio dalių geografines įžymybes, jų žinių bagažas manajam, įgytam tarybinėje mokykloje, ryškiai nusileisdavo. Jie stebėjosi, kad atvykęs iš Lietuvos aš esu ne rusas ir galiu suprasti dar bent tris kalbas, kai Amerikoje užtenka ir vienos.
Be to, tada, prieš 25 metus, niujorkiečiams moksleiviams užtikrintai įrodinėjau, kad jiems toli iki tokio bendro fizinio pasiruošimo, kokį turi jų bendraamžiai, besimokantys mano „kaimo“, gimtosios Varėnos gimnazijoje. Dabar jau to nesakyčiau.
Mano įsitikinimu, ta sovietinė švietimo sistema, atmetus ideologinius idiotizmus, nebuvo bloga. Netgi priešingai. Baigęs vidurinę mokyklą ir įgijęs visų čia mokomų dalykų supratimą, gaudavai savotišką politechninį bendrąjį išsilavinimą, kuris tarsi dėlionė iš atskirų, viena kitą papildančių detalių, suformuodavo ir loginį mąstymą, ir bendrąjį pasaulio pažinimą visose srityse.
Pamenu, kad mokydamiesi apie Didįjį tėvynės karą, kaip tada vadino II Pasaulinį, su klasiokais išskaičiavom Molotovo-Ribentropo pakto, kurio pavadinimo tada nežinojome, buvimo būtinybę. Perskaičius, jog „fašistinei Vokietijai klastingai užpuolus Lenkiją, TSRS į šią šalį įvedė Raudonąją armiją, kad apsaugotų čia buvusias savo teritorijas“, vienas klasės draugas paklausė mokytojos, kaip tos dvi kariuomenės nepradėjo šaudyti viena į kitą. Į šį logišką klausimą mokytoja neatsakė ir greitai perėjo prie kitos temos.
Kitą dieną visas, vis toliau siekiančias ir vis labiau dalykų apimančias diskusijas šiuo klausimu jau ramino ir klasės auklėtoja, ir mokyklos direktorius. Matėm, kad mus, praėjus daug laiko nuo to supratom, norėdami apsaugoti, be jokių argumentų tildydami tikrai mylimi ir gerbiami pedagogai jautėsi nejaukiai.
Tą patį pajutau žiūrėdamas per televizorių reportažą, kur Vilniaus S. Nėries gimnazijos direktorė aiškino, kodėl keičiamas šios mokyklos pavadinimas. Žinot, kaip pas Stanislavskį, netikiu, kad mokyklos bendruomenė, ilgai kentėjusi nutarė keisti savo įstaigos pavadinimą. Sakyti, kad buvo priversta sostinės savivaldybės ar ministerijos klerkų negali, nes išlėks iš darbo. Ji kalba, o aš netikiu.
Be žodžių suprantu, kad sovietmečio Kompartijos idiotus Švietimo ministerijoje pakeitė landsberginiai idiotai iš konservatorių partijos, nors ko tikėtis, kai šios politinės organizacijos įkūrėjas – buvęs Marksizmo-leninizmo katedros dėstytojas.
Ar dar kas prisimena šviesios atminties Meilės Lukšienės kalbą Sąjūdžio suvažiavime, jos pastangas ir darbus kuriant tautinę Lietuvos mokyklą, kuri ruoštų mūsų šaliai asmenybes, žinančias savo istorijos kūrėjus, lietuvių kalbos puoselėtojus? Dabartinei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybei daug svarbiau, kad Lietuvos mokyklose moksleiviai žinotų, jog yra 72 lytys ir kad jų teisės aukščiau nei jų mokytojų. Šių pareiga – aklai paklusti iš aukščiau nuleidžiamiems nurodymams, kuriuos pastaruoju metu duoda net pati Premjerė Ingrida Šimonytė. Pavyzdžiui, dešimtbalėje sistemoje moksleivių tarpinių egzaminų darbus vertinti dvylika balų! Visada susidomėjęs stebiu, kai mokyklose skelbiamos „savaitės be patyčių“.
Ar gali kas nors būti prieš? Bet tuo pat metu per konservatorių „gebelsinę“ LRT faktinis valstybės vadovas drabsto aplinkinius šunaujos epitetais, o prabilus iš ekrano valstybės kūrėjui Olegui Šurajevui, apskritai geriau vaikus vyti nuo televizoriaus.
Lietuvos Respublikos Seime Švietimo ir mokslo komitetui vadovauja toks Artūras Žukauskas, kuris Vilniaus universitete praktiškai sunaikino lituanistikos katedrą. Kalbėti apie lietuvių kalbos puoselėjimą mokyklose, kur ideologiniu pagrindu verčiami vertinti ir iš mokymų programų tyliai šalinami P. Cvirka, S. Nėris, su šiuo „intelektualu“ kalbėti neverta.
Tik stebiuosi, kaip jis su I. Šimonyte dar neuždraudė „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ – juk V. Krėvė-Mickevičius buvo pereinamosios Vyriausybės narys. Tai kodėl, pavyzdžiui, Merkinės, jo vardu pavadintos gimnazijos, neperkrikštyti į Gabrieliaus Žemkalnio? Nes dzūkeliai, skaitydami „Milžinkapį“, dar išmoks ko nereikia, kad ir savo tėvynę mylėti, kryžiuočius mušti, o mes čia pas save vokiečių karių brigadą priiminėjam.
Premjerė I. Šimonytė, nepaskyrusi į ŠMSM vadovo vietą naujo ministro, išėjo atostogų. Ne, ne dekretinių, o tam, kad dalyvautų šalies prezidento rinkimuose. Kaip toj rusiškoje pasakoje apie auksinę žuvelę, nenori būti bajorienė – nori būti carienė.
Švietimo ir mokslo kvota priklauso konservatoriams, tai ar buvo sunku ministru paskirti dar nenuteistą, pedagoginio darbo patirtį turintį Kristijoną Bartoševičių arba seimūną Liną Slušnį, dirbusį psichiatru pagalbinėje mokykloje? Na, jei netinka savi, pasiūlykite šią vietą koalicijos partneriams iš Laisvės partijos, kad ir Vytautui Tomui Raskevičiui. Kaip gražiai atrodytų Lietuvos mokyklos su iškeltomis LGBT ir transvestitų vėliavomis.
Kažkada Ramūnui Karbauskiui nepavyko šalies moksleivių aprengti tautiniais rūbais. Įsivaizduokite, kaip mūsų mokinius ir mokytojus, jei į pamokas ateitų apsirengę kaip jų laisvietis „ministras“ ir studijuotų gyvenimo įgūdžių programą, pavartoję legalizuotos „žolytės“, prie mokyklos degindami knygas. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.
Mokytojai, kurie, anot valdančiųjų, kitąmet jau bus tapę „prestižine profesija“, užsiima ne savo darbu pagal pašaukimą. Jie vykdo ministerijos klerkų pavedimus, per kuriuos moksleiviai ištautinami, auginami žmonėmis be nacionalinės tapatybės. Švietimo sistemai vadovaujantys biurokratai puikiai supranta, kad globalių idėjų Europoje nei tautos kalba, nei nacionaliniai didvyriai nereikalingi. Tėvynė tampa teritorija, lietuviškai tapatybei nereikalingu tampa Motiejus Valančius, o vilnietiškai – M. K. Čiurlionis.
Todėl konservatorių klerkams, kaip tautos savimonės elementams, labiau tinka lenkiškais ordinais apsikarsčiusio Alfredo Bumblausko rašliavos, o ne A. Šapokos „Lietuvos istorija“.
ŠMSM ruošiasi išleisti 59 mln. eurų ne mokytojų algoms didinti, o Nacionalinio stadiono statybai. Dar 89 mln. eurų prie to prisideda Vilniaus savivaldybė. Kaune toks stadionas Visvaldui Matijošaičiui kainavo 43 mln. eurų.
Dabar loginė mįslė, kodėl tas pats daiktas Vilniuje kainuoja 148:43=3,4418604 karto brangiau negu Kaune? Atsakymas: Premjerė I. Šimonytė „su stuburu“, ŠMSM „dabartiniu laiku be galvos“, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas „be dramų“ – visi konservatorių partijos nariai!
Ar jums neatrodo, kad jie mus laiko debilais? Neateisit šiemet į rinkimus, neverkit paskui „ką jie iš mūsų padarė“!
