Vytenis Paulauskas
Lietuvos valdžia labai „rūpinasi“, kad Lietuvos žmonės, sulaukę pensinio amžiaus, gautų dideles, europietiškas pensijas. Tuo tikslu prieš du dešimtmečius buvo atlikta pensijų reforma. Jos esmę iškilūs ekonomistai, bankų lobistai paprastiems žmonėms aiškino labai paprastai ir suprantamai. Pasak jų, kiaušinius reikia nešti ne vienoje, bet dviejose pintinėse. Mat, kai kiaušinius nešime vienoje pintinėje, tai tokiu atveju, jeigu pintinė iš rankų iškris, tai visi kiaušiniai suduš. O kas atsitiks, jeigu žmonės neturės kiaušinių? Suprantama, kad tada Lietuva išnyks. Viso to neįvyks, jeigu kiaušinius nešime dviejose pintinėse. Tada, jeigu vienoje pintinėje kiaušiniai suduš, jų liks kitoje pintinėje.
Tuomet buvo planuojama, kad suduš tie kiaušiniai, kuriuos išperi valstybinė Sodra, o liks tik privačių kaupiamųjų pensijų fondų išperėti kiaušiniai.
Deja, atsitiko atvirkščiai. Pensininkai maitinasi praktiškai vien tik Sodros „kiaušiniais“, o ta pintinė, kurioje turėtų būti „kiaušiniai“, padovanoti privačių fondų, pas daugelį privačių pensijų fondų dalyvių praktiškai yra visiškai tuščia.
Nepaisant to I. Šimonytės Vyriausybė nieko, kas būtų susiję su privačiais kaupiamaisiais pensijų fondais, keisti nesiruošia. Mat, pasak I. Šimonytės, privatūs pensijų fondai dirba labai gerai, jų valdytojai yra viskuo patenkinti. Privačių pensijų fondų valdytojų pintinės su „kiaušiniais“ yra pilnos net ir su kaupu, todėl jie tuos „kiaušinius“ gali kasdien valgyti iki apsirijimo. O už jų gerą darbą Seimas ir Vyriausybė kasmet privatiems pensijų fondams skiria kelių šimtų milijonų eurų dydžio premiją – dotaciją iš valstybės biudžeto.
Masto ekonomika
Privačių kaupiamųjų fondų valdytojų verslo planas yra labai paprastas, bet labai efektyvus – jeigu aš pavogsiu iš milijono žmonių tik po vieną eurą, tai tie žmonės to net ir nepastebės, o, jeigu ir pastebės, tai nekreips į tai dėmesio, o aš tapsiu milijonieriumi. Tai vadinasi masto ekonomika. Jeigu verslo mastas yra didelis, tai dideli ir pinigai, dideli ir pelnai.
Būtent todėl privačių pensijų fondų valdytojai, pasitelkdami valdžios įtaką, stengiasi, kad į privačius pensijų fondus būtų sukišta kuo daugiau žmonių. Kuo bus daugiau žmonių, tuo bus didesni privačių pensijų fondų valdytojų pelnai, tuo didesnius jie sau galės išsimokėti atlyginimus. Todėl privačių pensijų fondų valdytojams yra daug naudingesnė antroji pensijų pakopa, kurioje dalyvauja daug žmonių, kurie į tuos fondus suvaryti prievarta, o ne trečioji pensijų pakopa, kurioje dalyvaujama savanoriškai, ir todėl dalyvių yra labai mažai, nors jie yra ir turtingesni už antrosios pensijų pakopos dalyvius.
Energetika taip pat yra susijusi su masto ekonomika. Net ir vienu centu padidintas elektros energijos tarifas gamintojams ar tiekėjams generuoja didžiules pajamas. Todėl, kol buvo valstybinis elektros energijos tiekimas, buvo griežtai kontroliuojamos elektros kainos tam, kad tos kainos atitiktų patiriamas sąnaudas ir elektros energijos tiekėjai negautų nepagrįstai didelių pelnų. Viskas iš esmės pasikeitė, kai elektros rinka buvo liberalizuota, o valstybinė įmonė „Ignitis“, esant S. Skvernelio Vyriausybei, buvo slapta prichvatizuota.
Prichvatizavimas vyko pagal įprastinę schemą. Neva valstybinei įmonei staiga kažkodėl prireikė lėšų, kurių ji neturi ir negali iš niekur gauti – nei iš valstybės biudžeto, nei pasiskolinti iš bankų. Todėl yra tik vienintelė išeitis – į valstybinę įmonę įsileisti privatų kapitalą. Nors to kapitalo dalis bendrame įmonės akcijų pakete yra nedidelė, tačiau tai jam leidžia diktuoti sąlygas nuolaidžiaujant valstybei. Tuo labiau, kad pati valstybė įsileido tokius akcininkus, kuriais pasitiki.
O vienas iš tų akcininkų yra energetikos ministras D. Kreivys, kuris, kaip teigiama, pats ir sugebėjo inicijuoti „Igničio“ prichvatizavimą net ir būdamas opozicijoje praėjusioje Seimo kadencijoje. Tiesa, sakoma, kad jis akcijas valdo ne tiesiogiai, bet per sau pavaldžias įmones, ir, kad tų akcijų yra nedaug.
Vis dėlto energetikoje „plaukioja“ labai dideli pinigai, todėl net ir mažas akcijų kiekis gali sugeneruoti dideles pajamas. Todėl šiuo atveju reikia atlikti tyrimą, kurio metu būtų nustatyta, kiek pinigų subyrėjo į D. Kreivio kišenę dėka jo inicijuotų reformų energetikos sektoriuje. Deja, Lietuvoje yra tik vienintelis žmogus – A. Tapinas, kuris tokius tyrimus gali atlikti ir tai jam yra leidžiama daryti.
Laikai pasikeitė, nomenklatūriniai sąrašai – liko
A. Kubilius kadaise norėjo sukurti akcinę bendrovę „Visuomis“, kuriai priklausytų visos valstybinės įmonės ir kurioms vadovautų „nepriklausomas“ konservatorių paskirtas vadovas. Tačiau tas planas sužlugo. Vis dėlto konservatoriai neatsisakė savo idėjos užvaldyti Lietuvos valstybę tai darant šiek tiek kitokiais būdais.
Sovietiniais laikais egzistavo nomenklatūros sąrašas, kurį sudarė valdžiai ir partijai patikimi žmonės. Į įvairias atsakingas vadovaujančias pareigas buvo skiriami asmenys iš to sąrašo.
Matyt, konservatoriams patiko ši idėja. Todėl jie nutarė sukurti savo nomenklatūros sąrašą, iš kurio reikėtų skirti valstybinių įstaigų vadovus. Tokiu būdu, nepaisant to, kokios politinės jėgos teoriškai valdys šalį, praktiškai sprendimus priiminės ištikimi konservatorių kadrai.
Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu viskas būtent taip ir vykdavo. Pavyzdžiui, nors po A. Kubiliaus, vyriausybių vadovais buvo ir A. Butkevičius, ir S. Skvernelis, bet visą tą laiką Lietuvos energetika buvo tvirtose konservatorių rankose. Vėliau konservatoriai perėmė ir Lietuvos geležinkelius, ir Lietuvos miškų ūkį.
Mokyklų privatizacija
Įdomi situacija yra su Lietuvos švietimu. I. Šimonytės Vyriausybė nusprendė, kad nuo sekančių metų visai nebus finansuojama apie 250 mažų mokyklų, nes jos neatitiks Vyriausybės nustatytų kiekybinių reikalavimų, mokinių skaičius bus mažesnis negu sugalvojo Vyriausybė.
Tos mokyklos galės išsigelbėti vieninteliu būdu – tapti privačiomis. Mat privačioms mokykloms, skirtingai negu valstybinėms, Vyriausybė netaiko nei kiekybinių, nei kokybinių reikalavimų. Nepaisant to, kiek mokinių bus privačiose mokyklose, Vyriausybė joms teiks finansavimą iš valstybės biudžeto. Taigi, tuos vaikus iš mažų valstybinių mokyklų galės perimti privatininkai.
Tačiau privatus mokslas kainuoja kelis kartus daugiau negu šiuo metu valdžia skiria vieno vaiko išlaikymui iš valstybės biudžeto. Taigi, po tokių valdžios sprendimų mažės valstybinių įmonių tinklas ir plėsis privačių mokyklų tinklas. O visa tai labai naudinga konservatorių lyderio G. Landsbergio žmonos A. Landsbergienės mokyklų ir darželių verslo imperijai.
Be to, I. Šimonytės vyriausybė nutarė, kad reikia vietoje 12 palikti tik 7 kolegijas. Tuo tikslu kolegijom buvo nustatytas toks minimalus besimokančiųjų skaičius, kurį galės surinkti tik 7 iš 12 kolegijų. Taigi, tokiu primityviu būdu, nustatant reikalavimus, kurių neįmanoma įgyvendinti dėl to, kad Lietuvoje nėra pakankamai atitinkamo amžiaus vaikų, jaunimo, Vyriausybė naikina mokyklas ir kolegijas.
Beje, tokiu būdu I. Šimonytė skatina jaunimą vartoti narkotikus. Mat kontroliuoti mokinius mokykloje, kurioje mokosi, pavyzdžiui, 100 vaikų, yra daug lengviau negu mokykloje, kur vaikų yra 1000.
Tokiu būdu praktiškai visose srityse konservatoriai stengiasi vykdyti šliaužiančią privatizaciją, kurią tiksliau būtų galima pavadinti prichvatizacija.
Yra tokia Lietuvoje Konkurencijos tarnyba…
Daugelį metų Lietuvoje egzistuoja tokia organizacija, kuri vadinama Konkurencijos taryba, su jos nepakeičiamu vadovu. Neaišku, nei ką ji veikia, nei kam ji iš viso yra reikalinga. Vis dėlto pastaruoju metu ji išlindo į viešumą su sprendimais, kurių negalima pavadinti kitaip, kaip absurdu. Konkurencijos taryba uždėjo keliasdešimties milijonų eurų baudą vaistinėms už tai, kad Vyriausybė, prieš priimdama sprendimą, paklausė vaistines vienijančios asociacijos nuomonės apie tai. Savo ruožtu asociacija apklausė vaistinių atstovus ir pateikė tokią apibendrintą nuomonę Vyriausybei. Konkurencijos taryba tame įžvelgė neleistiną susitarimą.
Tačiau juk demokratijos esmė ir yra išklausyti kuo daugiau nuomonių, nes tik tokiu atveju galima priimti teisingą sprendimą. Dažnai iš politikų galima išgirsti – mes nenorime klausyti, ką kalba mokytojai, gydytojai ir kitų visuomenės grupių atstovai, nes jų nuomonė yra neobjektyvi, kadangi jie gina savo interesus.
Tačiau juk žmogus, kuris sugeba bent kiek mąstyti, gali sugebėti, išklausęs įvairias, net ir visiškai skirtingas nuomones, suprasti, kur yra tiesa, o kur melas.
Man, pavyzdžiui, netgi įdomiau būna skaityti ar klausyti išsakomas mintis tų asmenų, kurie galvoja kitaip negu aš. Tuomet aš bandau jų pasisakymuose ieškoti klaidų, loginių prieštaravimų, būtent kuriais yra ir grindžiami jų argumentai.
Deja, politikų mąstyme dažnai logikos labai trūksta. Jie besąlygiškai tiki verslui atstovaujančių lobistų teiginiais, kurie dažnai tebūna tik demagogija, propaganda, tačiau atsisako tikėti kitų profesinių grupių pateikiamais argumentais.
Dar vienas sveiko proto neatitinkantis Konkurencijos tarybos sprendimas buvo priversti už valstybės lėšas pastatytus visuomeninės paskirties objektus, baseinus perduoti valdyti privačiam verslui tam, kad jis, naudodamas tą valstybinį turtą, darytųsi sau pelną.
Prieš keliolika metų tuomet įtakinga verslo įmonė buvo užsimaniusi perimti valdyti visas Kauno miesto mokyklas. Verslininkai buvo jau beveik susitarę su savivaldybe, kuri pasižadėjo verslininkams už mokyklų priežiūrą mokėti dvigubai daugiau negu iki tol tam būdavo skiriama lėšų. Laimei, visuomenei pasipriešinus, sandėris neįvyko ir mokyklos liko savivaldybės žinioje. O kas būtų įvykę, jeigu verslininkams būtų pavykę perimti mokyklų turtą? Nesunku atspėti, kad tada būtų prasidėjusi mokyklų tinklo optimizacija ir vietoje buvusių mokyklų ir šalia jų esančių sporto aikštelių būtų ėmę dygti privatūs daugiabučiai. Taip, kaip Kaune vietoje stadiono K. Baršausko gatvėje išdygo „Maximos“ prekybos centras.
Kuo skiriasi baseino valdymas, kai jį valdo valstybė ir kai valdo privatininkai? Privatininkai siekia gauti kuo daugiau pelno, todėl jie tų paslaugų, kurios yra nepelningos ar net nuostolingos, neteikia. O valstybė nuostolingas, bet visuomenei labai reikalingas paslaugas gali teikti, nuostolius padengdama iš savo biudžeto. O pelno valstybinė įmonė gali net ir neturėti.
Kadaise tie, kas norėdavo prichvatizuoti valstybės turtą, bent jau formaliai turėdavo ką nors sumokėti už tą turtą. O dabar, Konkurencijos tarybos nuomone, prichvatizatoriams valstybė savo turtą privalo padovanoti visai veltui.
