Lietuvos Prezidentės, Jos Ekselencijos Dalios Grybauskaitės sprendimas nevykti į trečiarūšį pasitarimą Varšuvoje sukėlė tikrą skandalą Lietuvoje. Įvairūs apžvalgininkai, ekspertai ir kitoks viešosios erdvės planktonas pradėjo piktintis ir stebėtis tokiu „neatsakingu” žingsniu, „draugiškos” valstybės atžvilgiu.
Pamenate kunigo, didžio Lietuvių poeto Maironio ugningas eiles skirtas lenkų „draugiškumui” įvardinti:
Gana po priedanga brolystės
Mums čiulpė syvus pasalais!
Kultūros savo skarmalais
Mums plėšė kalbą dėl lenkystės
Ir smaugė savo verpalais!
Šių eilių aktualumas nė kiek nepaseno ir šiomis dienomis. Vien ko verta oficialių Lenkijos politikų laikysena ir replikos Lietuvos atžvilgiu. Nutautėjęs Lietuvos tuteišas, šiuo metu vadovaujantis Lenkijai, net drįso palyginti savo protėvių tėvynę Lietuvą su ožka. Manau, už tokius žodžius kitas didis Lietuvis poetas Adomas Mickevičius būtų sukūrės kokį nemirtingą pamfletą Kamarauskų Broniuko „garbei”, o to meto didvyrys lietuvis Tadas Kostiuška, kuris už tą pačią Lietuvą liejo kraują, būtų iškvietęs jį į dvikovą.
Greičiausiai šie Lietuvos Prezidentė kritikuojantys kalbėtojai, kaip ir daugelis šiuolaikinių tuteišų (už Sikorskio 1000 lenkiškų sidabrinių leidžiančių savo vaikučius į lenkiškas mokyklas), kaip mantras įsisamoninę supratimą, jog Lenkija per lenkiškai kalbančius dvarus Lietuvoje nešė kultūros šviesą tamsiai Lietuvos prastuomenei.
Šie dirbtinos tapatybės nešiotojai net nesuvokia šio įsitikinimo absurdiškumo, nes jokių lenkiškų dvarų Lietuvoje niekada ne buvo, Lietuvos Statutas draudė lenkams pirkti žemę Lietuvoje. Be to, įsivaizduojant, kad kažkokia kalba (pati iš savęs) nešė kultūrą lietuviams, reikia bent jau suprasti, ką reiškia sąvokos „kultūra” ir „kalba”.
Sąvoka „kultūra”, verčiant iš senovės lotynų kalbos, reiškia žemės ūkį. Aš dažnai eidamas pasiknaisioti po savo gėlių darželį sakydavau kaimynei, kad einu užsiimti kultūriniu darbu.
O sąvoka „kalba” apbūdina tarpusavio komunikacijos priemonę, įrankį, supratimui tarp individų pasiekti.
Tik visiškai nesuvokiantis šių sąvokų prasmės mankurtas gali didžiuodamasis įsivaizduoti, jog kalba (komunikavimo priemonė) pati iš savęs skleidė lenkišką kultūrą (žemės ūkį) Lietuvoje. Tuo labiau lenkiškos kultūros skleidėjais negalėjo būti lietuvių kilmingieji (kurie po lietuvio Jogailos karaliavimo valdė ir visą Lenkiją), nors jie komunikacijos patogumui ir naudojo savo vasalų raštininkų kalbą, kaip ir kitas, jiems pavaldžių tautų kalbas. Tai pirma.
Antra. Imkime pavyzdžiu kitą žinomą pasaulio tautą – žydus. Žydai savo savivoką/kultūrą kūrė beveik visomis žinomomis Europoje kalbomis, tarp jų ir lenkų, bet dėl to žydai lenkais netapo ir jų žemės ūkio (kultūros) neperėmė. Net TANAKA (Senasis testamentas) yra parašytas dviem kalbomis – Hebrajų ir Aramėjų. Naujasis testamentas tų pačių žydų kilmės apaštalų parašytas senąja graikų kalba. Nuo to, kad jie komunikavo graikiškai, jie graikais netapo. Ar sekate mintį?
Nors tiesą pasakius, žvelgiant iš mano empyrinių pastebėjimų, turiu pripažinti, kad kalba turi įtakos kasdieniniame gyvenime. Kadangi esu vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesioginį ryšį tarp to, kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokią aplinką aplink save kuri.
Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai „honorova” (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors jų pavardės buvo lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, lietuviškų nepirko nė iš tolo.
Kartą prieš kokius 10 metų teko nuvykti su jais į jų gimtąjį kraštą Širvintų rajone netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu, kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostinę ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacinės linijos.
Ta giminės pusė, kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius, patapo „tikrais lenkais”. Nuo to laiko visa ta giminė yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie, kurie turėjo laisvą valią pasirinkti) yra likę lietuviais, o tie, kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie lietuvius ir visaip niekina lietuvybę ir lietuvių kalbą. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštūs, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie, kas nutautėjo ir gyvena lenkų kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtinį lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.
Ta pagieža Lietuvai ir lietuviškumui dirbtinų lenkų tarpe yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija, kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis tuteišis, iššaudė kaimynus lietuvius.
Post Scriptum
Lietuvis Adomas Mickevičius rašė: „Lietuva tėvyne mano, tu kaip sveikata, tik tuomet, kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nesvarbu, kad jis rašė tai lenkiškai, tokia buvo to laikotarpio lietuvių komunikavimo realija. Mums visiems pagaliau reikia įsisamoninti, kad lietuviai bajorai neperiminėjo jokios lenkiškos kultūros, jie sukūrė lietuvių kultūrą keturiom kalbom: lotynų, rusų, vokiečių ir lenkų, o lietuvių kalba visada liko didžiosios valstybės elito slaptoji kalba, kuri tarnams buvo neįkandama. Todėl nepasiduokime mankurtiškiems įtikinėjimams apie tai, kad mums kažkas kažkokią kultūrą įdiegė. Viską, ko reikėjo, mes pasiemėme patys, savo jėga ir sumanumu, o ko neradome iš kur pasiimti, mes susikūrėme. Lietuvių kūriniais (kultūra) naudojasi vokiečiai, rusai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusai, išdidžiai vadindami tai savo kultūra.
Vladimiras Troščenka
