Šiurkščiais rinkimų įstatymo pažeidimais laikomi tokie – arba esam linkę taip galvoti, – nuo kurių aritmetiškai pasikeičia tiesioginis rinkimų rezultatas, išrinko ką ar neišrinko. Ar pasikeičia už pinigus balsavę žmonės, jų visuomenė – mažiau svarbu. Šio pobūdžio klastojimai jau nesą šiurkštūs. Išeitų, švelnūs. O užfiksavus balsų pirkimą reikia dar įrodyti, ar tikrai sumokėjo, ir kur sąžinės pardavėjas tuos litus padėjo. Gal tik natūra ėmė per vasarą, įrodyk dabar prie kurio ežero ir su pavarde. Tad pažeidimo, ypač šiurkštaus, veikiausia nė nebūta. Nebent mažytis koks, švelnus, neskaičiuotinas į bylą.
Šiame varnalėšų take fariziejai, ko gera, triumfuos. O kas yra tiesa?
Ji tokia, kad gausiai ir organizuotai supirkinėjant balsus, rinkimai virsta „rinkimais“ nelyginant kokių butelių tolesniam pardavimui, o rinkėjas jau ne deputatų, bet butelių rinkėjas ir pats prekė. Kitkart jis ir belaisvis kalėjime, kuris balsuoja laisva prižiūrėtojo valia: nemušiu.
Blogiausia, tai esminis padorumo, Konstitucijos ir demokratinės valstybės paniekinimas. Itin šiurkštus valstybės pamatų pažeidimas, gerbiamosios ponios ir kai kurie ponai. Štai kur suvoktinas tokių ciniškų „rinkimų“ rezultatas, beje, ir visiškai tiesioginis: mėšlas ta lietuvių valstybė, rebiata. Tik mestelk pinigų. O gal sakote, kad visa tai nieko; švelnus Konstitucijos ir pilietinio padorumo mindymas į minkštą daiktą, kad nieko kita nebeliktų, nėra vertas teisinio pasipriešinimo.
Kurie skelbiate, kad sukurta situacija – švelni, nekeičianti to rezultato, kuris yra demokratijos kokybė, pasisakote už plutokratiją – teisėtą pinigų bei labai didelių pinigų valdžią. Būsite jos nusipelnę.
