Šių laikų gamintojų taisyklė – pirkite kuo dažniau

Sakoma, kad kadaise egzistavo tokia šalis Atlantida, kuri nuskendo kažkur vandenynų platybėse. Niekas nerado jokių tos šalies pėdsakų, gal visa tai tėra tik legenda, pasaka. Vis dėlto pasakose dažnai būna užšifruota kokia nors gili prasmė, koks nors moralas.
Atlantida buvo labai išsivysčiusi šalis. Joje mokslinė ir techninė pažanga buvo pasiekta gal net ir didesnė negu šiais laikais. Tačiau būtent ta pažanga ją ir pražudė. Ar tai neprimena šių dienų situacijos pasaulyje? Dabar daug kalbama apie pasaulinį atšilimą. Jeigu atšilimas vyks tokiais pačiais tempais kaip ir iki šiol, tai prognozuojama, kad, ištirpus ledams Šiaurės ir Pietų ašigaliuose, vandens lygis vandenynuose pakils keliais metrais ir daugelis šalių atsidurs po vandeniu.
Kas kaltas dėl tokios padėties? Kalti žmonės. Jų kaltė yra ta, kad jų yra per daug. Šiuo metu Žemėje gyvena beveik 8 milijardai žmonių. Ekonomistai yra paskaičiavę, kad jeigu visiems tiems žmonėms būtų užtikrintos tokios materialinės gyvenimo sąlygos, kokios yra, pavyzdžiui, JAV, tai tam išteklių reikėtų turėti kelis kartus daugiau negu jų yra Žemėje. Tačiau kadangi daugelis žmonių Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje gyvena labai skurdžiai, tai šiokį tokį balansą tarp pasiūlos ir paklausos pavyksta išlaikyti. Vis dėlto pasaulinė gamyba didėja, žmonių gyvenimas po truputį gerėja, o viso to galutinė pasekmė – klimato šiltėjimas.
Žmonių žemėje – per daug?
Laikoma, kad optimalus žmonių skaičius, kuris turėtų gyventi Žemėje, yra maždaug vienas milijardas. Prieš šimtą ir daugiau metų jis toks arba net ir dar mažesnis ir būdavo. Nuolat vykstantys karai, įvairios ligos, nuo kurių apsiginti priemonių niekas praktiškai neturėjo, blogos gyvenimo sąlygos žmonių skaičiui neleido didėti.
Tačiau kaip dabar spręsti tą žmonijos didėjimo problemą? Kinija bandė riboti gyventojų skaičių savo šalyje drausdama šeimai turėti daugiau kaip vieną vaiką, ypač nepageidaujamos buvo mergaitės, nes būtent nuo jų priklauso gyventojų skaičiaus didėjimas. Tačiau tokia politika nepasiteisino ir jos buvo atsisakyta.
Anksčiau labai daug žmonių mirdavo dėl įvairių infekcinių ligų. Kilus maro epidemijoms didžiuliai regionai likdavo beveik be žmonių. Tačiau laikui bėgant žmonės suprato, kokios yra šių ligų priežastys, atrado ligų sukėlėjus. Todėl buvo imta laikytis švaros, sanitarinių taisyklių, buvo atrasti skiepai, ir baisios ligos, nusinešdavusios milijonų žmonių gyvybes, buvo nugalėtos.
Prieš porą metų viso pasaulio žmones išgąsdino naujas iš kažkur atsiradęs virusas, kurio dėka visas pasaulis buvo priverstas „pasipuošti“ kaukėmis. Šis virusas nusinešė kelis milijonus žmonių gyvybių. Vis dėlto, jeigu į problemą pažiūrėsime vien tik statistiškai, tai pandemijos aukos sudaro tokią nežymią žmonijos dalį, kad ji neturi praktiškai jokios įtakos žmonių kiekiui pasaulyje.
Kas keičia klimatą?
Klimatą keičia žmonių vykdoma veikla. Tos veiklos apimtys priklauso nuo vartojimo apimties. Visi žmonės kiekvieną dieną nori valgyti, todėl būtina pagaminti jiems reikiamą kiekį maisto. Žmonėms reikia ir drabužių apsirengti, ir gyvenamųjų būstų, ir transporto priemonių, ir dar daug ko. Teoriškai vartojimą galima būtų apriboti, nes dažnai jis yra neracionalus, perteklinis, tačiau praktiškai to beveik neįmanoma padaryti dėl laisvosios rinkos ekonomikoje egzistuojančių nerašytų taisyklių, dėsnių. Vartojimą riboja pinigų kiekis – neturėsi pinigų, negalėsi ir vartoti. Todėl didžiausiu pertekliniu vaitojimu pasižymi turtingiausias visuomenės sluoksnis.
Žmonių poreikius tenkina, vartojimą užtikrina rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Tenkindami vartotojų poreikius jie stengiasi išgyventi, gauti pelną. Norėdami šiuos tikslus įgyvendinti, jie privalo kuo daugiau pagaminti prekių, suteikti paslaugų. Jeigu vartotojų poreikiai, paklausa sumažės, ūkio subjektų laukia liūdnas likimas, bankrotai. Todėl gamintojai yra suinteresuoti tuo, kad jų gaminamos prekės kuo greičiau susidėvėtų, išeitų iš rikiuotės, nes tada vartotojai bus priversti pirkti naujas jų gaminamas prekes, o gamintojų verslas klestės.
Šių laikų gamintojų taisyklė
Kai prieš keliasdešimt metų buvo išrastas kapronas ir nailonas, iš šių medžiagų buvo pradėtos gaminti moteriškos kojinės, kurios buvo labai patvarios, ilgaamžės. Tačiau tokia padėtis netenkino gamintojų, o, galbūt, ir moterų, kurios nenorėtų visą gyvenimą nešioti tas pačias kojines. Todėl gamintojai sugalvojo, kaip padaryti, kad kojinės taptų ne tokios patvarios, daug lengviau plyštančios.
Panašiai atsitiko ir su elektros lemputėmis. Kai jos buvo išrastos, jos taip pat buvo labai ilgai neperdegančios. Todėl vėliau gamintojai sugalvojo kaitinamajam elementui naudoti daug plonesnę vielą, kuri po tam tikro laiko perdegdavo. Elektros lemputę tekdavo išmesti, pirkti naują, ir ekonomikos ratas sukosi daug greičiau.
Šiuo metu gaminamos prekės taip pat daromos neilgaamžės, konstruojamos taip, kad po tam tikro laiko jas reikėtų pakeisti naujomis. Taip pat stengiamasi, kad, joms sugedus, jų nebūtų įmanoma suremontuoti arba, kad remontas kainuotų daug brangiau negu naujos prekės įsigijimas.
Ką daryti, kad rūbus pirktų dažniau?
Kadaise, pavyzdžiui, tuos pačius kailinius nešiodavo kelios kartos – seneliai, tėvai ir vaikai. Šiais laikais tokios padėties neįmanoma būtų net ir įsivaizduoti. Yra sugalvoti ir būdai, kaip padaryti, kad žmonės kuo greičiau pirktų naujus drabužius, nors ir senus dar ilgai galima būtų nešioti. Kiekvienais metais rūbų dizaineriai paskelbia, kas yra madinga šiais metais, kaip pasikeitė mada. O kokia save gerbianti moteris nešios nemadingus praėjusio sezono drabužius? Suprantama, kad ji seks madą ir pirks tai, kas šiuo metu madinga, o pernykštį, nemadingą drabužį išmes.
Tik gamyba ir jokios analizės?
Yra ir kitų būdų, kaip padidinti gamybos apimtis. Laisvojoje rinkoje vyksta konkurencija. Daug gamintojų gamina analogiškas prekes. Gamintojai stengiasi, kad tarp tų prekių nebūtų jokio pakeičiamumo, kad joks vieno gamintojo prekės elementas netiktų kitai analogiškai kito gamintojo prekei. Pavyzdžiui, neseniai ES vadovybė, siekdama taupyti materialinius išteklius kovojant su klimato kaita, pasiūlė suvienodinti visų telefonų įkrovėjus. Mat šiuo metu kiekvieno gamintojo naudojamas įkrovėjas yra skirtingas. Jo neįmanoma panaudoti kito gamintojo pagamintam telefonui įkrauti. Panašiai yra ir su akumuliatoriais, ir su visomis kitomis pramoninėmis prekėmis.
Visi šie gamintojų gudravimai sekina žmonijos turimus materialinius išteklius, didina šiukšlių kiekį, kurias sudėtinga sunaikinti arba perdirbti. Tačiau kokių nors būdų, kurie galėtų padėtį pakeisti, praktiškai nėra. Netgi priešingai. Ekonomistai nuolat ragina didinti gamybą, nes net ir vieno procento ekonomikos nuosmukis prilyginamas kone katastrofai. Skatinama gamyba, ekonomikos augimas visai nebandant analizuoti vykstančių procesų priežasčių ir pasekmių.