Prof. Rasa Čepaitienė
„Vostok – delo tonkoje“ (Rytai – dalykas subtilus) – šią citatą iš sovietmečiu gerai žinomo filmo „Balta dykumos saulė“ vyresnieji gal dar atmena. Tai būtina ypač prisiminti, kai keliauji į Rytų šalis, net jei tai tik (!) Kaukazas. Filme, beje, dykumos vaidmenį atliko mano gimtinės, kurios, būdama Turkmėnistanui kultūriškai ir geografiškai gana artimame Azerbaidžane, supratau stipriai pasiilgusi, Karakumai. Bet šis įrašas ne apie konferencinės kelionės įspūdžius. Tiksliau – apie vieną jų. Esminį.
Konferencijoje susipažįstu su profesore iš Dagestano. Pavadinkime ją, kaip ir kitus šio pasakojimo herojus taip, kaip jų vardai skambėtų lietuviškai. Gėle. Mane iškart sužavi įspūdingos jos profesinės kompetencijos – fizikė teoretikė, persikvalifikavusi į kultūrologes, už nuopelnus mokslui apdovanota tarptautiniu UNESCO aukso medaliu. Bet ne apie formaliuosius statusus ir pasiekimus čia rašysiu, nors Rytuose, ką čia slėpti, jie reikšmingi.
Gėlė – žydų-azerbaidžianiečių kilmės musulmonė, besilaikanti islamo tradicijų, nepaprastai šiltas ir gilus žmogus. Iškart susidraugaujame. Pasakoja pasveikusi nuo dviejų vėžio rūšių, o dabar jau pusantrų metų slauganti dar bjauresne – kraujo vėžio – forma susirgusį labai mylimą vyrą.
Antrą vakarą, jau po konferencijos, sėdime restorane. Gėlė mūsų nedidelės tarptautinės kompanijos paprašo leidimo pasikviesti prisijungti du jos artimus bičiulius iš Baku. Netrukus jų sulaukiame. Tai istorikė ir antropologė Žvaigždė ir už ją jaunesnis vyras, kurio vardas reiškia Veido Šviesa. Jis yra politologas, kandidatinę disertaciją apsigynęs iš politikos moralės, dabar daktarinę rašantis iš politikos teisės (Azerbaidžane tebegalioja sovietinė akademinių laipsnių suteikimo sistema).
Iškart užsimezga labai šiltas ir betarpiškas pokalbis. Žvaigždė kilusi iš Karabacho, kurį buvo priversta palikti dar visai jauna, per karą kažkada 90-aisiais, su dviem mažais vaikais. Jos vyras tada žuvo mūšyje ir ji nuo to laiko jau daug metų našlauja. Žvaigždės pasakojimas apie tai ir ne tik buvo neįtikėtinas ir labai mane sujaudino, bet ir taip jau užgaišinau jus su įvadu, o be to, jau sutarėme su Žvaigžde, kad padarysime apie visa tai laidą, kurią iš anksto anonsuoju, nepasigailėsite.
Žvaigždė ir Veido Šviesa gyvena tame pačiame name. Bet jie yra ne tik kaimynai ar kolegos, dirbantys panašų mokslinį darbą, bet ir, kaip patys prisipažino, – sesuo ir brolis. Nors ir nebūdami kraujo giminės, jie rūpinasi ir padeda vienas kitam kuo gali.
Nepagalvokite nieko nepadoraus – tai ne mėginimas kaip nors gražiai pridengti nesantuokinį ryšį. Rytuose jau esu susidūrusi su šiuo įseserinimo/įbrolinimo reiškiniu, artimu padarant svetimus žmones, su kuriais užsimezgė ypatingas dvasinis ryšys.
Iškart matyt, kad Žvaigždė ir Veido Šviesa bendrauja tarpusavyje su didžiule pagarba. „Mano sesers žodis šventas – ką bepasakytų, galiu visiškai pasikliauti“, – sako mums Veido Šviesa.
Kaip man papasakoja šalia sėdinti Gėlė, jis, šalia mokslinio darbo, dar profesionaliai groja liaudies instrumentu ir sportuoja.
„Žmoguje labiausiai vertinu tris dalykus“, – paatvirauja mums šis kuklus jaunas vyras, bevelijantis pokalbyje užleisti žodį kitiems. – „Tai tiesiog žmoniškumas – gerumas, padorumas ir sąžinė. Antras dalykas – profesionalumas. Ką bedarytum, stenkis tai atlikti maksimaliai gerai. Ir trečia – protas. Protingai atlikti dalykai duos gerą rezultatą, o kvailai – niekam tikusį“.
„Kokia tiksli hierarchija!“ – pagalvoju. Mes, vakariečiai, nuo Apšvietos laikų esame linkę suabsoliutinti protą, prancūzų revoliucionieriai jį net buvo paskelbę dievu – Aukščiausiąja esybe, kuriai garbinti skyrė išniekintas katalikų šventoves. Tačiau anksčiau, krikščioniškoje antropologijoje, aprašančioje žmogaus sandarą, protui buvo skirta tik antra vieta po valios. Ne šiaip nuogos ir šaltos valios, o valios mylėti kaip aukščiausios žmogaus gebos.
Protas, racionalumas, pragmatizmas, utilitarizmas – iki šiol, deja, išlieka tuo nematomu dievu, kuriam meldžiamasi ir aukojama viskas. Taip galiausiai paminant patį žmoniškumą, kuriame išgrynintos ir širdies nušviestos emocijos ir jausmai nėra kažkokio silpnumo ir nesivaldymo požymis, o iš jos gelmių kylantis, dažnai kognityvinį pažinimą pranokstantis intuityvus širdies žinojimas.
Tik teisingai susidėlioję santykio su pasauliu vidinę hierarchiją ir pirmąją vietą joje paskyrę širdžiai, mes taptume pajėgūs būti tuo, kam ir buvome Kūrėjo sumanyti.
Taip, mūsų širdys dažnai būna suskilusios, giliai sužeistos ir randuotos, nuo naujų sužeidimų besislepiančios po sunkiais šarvais ar abejingumo kaukėmis. Klaikiai bijančios atsiverti kitam, likti nesuprastomis, išjuoktomis, atstumtomis. Galop nė nebepamename, kaip galėtume grįžti į tą tyros širdies būseną, kokią turi vaikai ar neįgalieji, kalbėti, juoktis, elgtis iš visos širdies. Ką tada daryti?
Pirmiausia – atsisukti į savo širdį. Paklausti jos, kaip ji jaučiasi, ko trokšta, apie ką svajoja? Galbūt, vietoj atsakymo, iš pradžių bus tik gūdi tyla ir tuštuma. Arba staiga pabirs ašaros, net gilus verksmas, rauda, išsiveržianti iš ilgai slopinto jausmų ir sielvarto (kokia tiksli mūsų kalba! – to, kuris sielą varto) katilo. Neišsigąskime. Neatsitraukime. Pabūkime su širdimi. Širdyje. Kiek tuo tarpu pajėgsime, tiek pabūkime, vis ilgindami šį tarpą. Taip pat ieškokime, kuo ją pamaitinti, paguosti, pradžiuginti. Gal seniai svajotu, bet dėl nuolatinio laiko neturėjimo užmestu hobiu. O gal kelionėmis, muzika, buvimu gamtoje ar vienumoje, tik su savimi. Gal mėgstamomis knygomis.
Bet svarbiausia – ieškokime bendrijos žmonių, kurie jau būtų patyrę ir gyventų pilnatviškai, širdimi, nebijodami likti apgauti, išnaudoti, nesuprasti. Kurie mus priimtų tokius, kokie esame, su visomis mūsų skirtybėmis – tai ir yra tikroji tolerancija. Žinoma, protingai atpažindami ir atsitraukdami nuo tų, kurie tik norės tuo atsivėrusios širdies gerumu pasinaudoti.
Ieškokime dvasios žmonių, su kuriais tiesiog gera kartu būti. Kurie tave priimtų širdimi, priimtų tokį, koks esi, be mėginimų pataisyti, perauklėti, pamokyti. Priimtų su pilnu nuoširdumu, seseriška ar broliška, kaip mano naujieji bičiuliai, o gal tėviška ar motiniška meile. Stenkimės patys tapti tokiais, nes pasakyta: palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą.
P.S. Skrendant namo žiūrėjau filmą apie Elvį Preslį. Iki tol ypatingai nesidomėjau jo kūryba, bet dabar pagaliau supratau, kodėl jis buvo didis. Todėl, kad tiesiog išdrįso gyventi širdimi.
Kažin, kas atsitiktų, jei kiekvienas išdrįstume, bent truputį?
Širdies ieškojimas II
Kai mūsų širdis alkana, dažnai mėginame ją pasotinti materija (materia nuo mater – lot. motina), bet iš tiesų mums reikia motiniško ar seseriško švelnumo…
Bet kuris totalitarizmas yra ne tik antireliginis, bet ir antidieviškas, nes nori visus sulyginti, grubiai naikindamas Kūrėjo kiekvienam duotą unikalumą.
Tikroji tolerancija pirmiausia yra kito širdies pripažinimas, visa kita mažiau svarbu. O draugystė – artimos tau širdies atpažinimas.
