Gediminas Jakavonis
Spalio 27-ąją pasibaigė antrasis rinkimų į LR Seimą turas. Prieš 594 metus šią dieną mirė vienas žymiausių ir svarbiausių Lietuvos valdovų – Vytautas Didysis. Nei tada, nei dabar šios dienos įvykiai mūsų valstybei nieko gero neatnešė. Mirus Vytautui Didžiajam, Lietuva ėmė silpnėti, o dabar su naujai išrinktu LR Seimu mūsų valstybė globalizacijos keliu toliau ritasi į savo ir lietuvių tautos susinaikinimą. Tik be Laisvės partijos „chunveibinų“ tas procesas vyks įjungus žemesnę pavarą, o visi kiti praėjusių ketverių metų valstybės antiherojai toliau lieka LR Seime opozicijoje.
Nesimatė valdžioje politinės daugumos, kuri atsisakytų iš užsienio ateinančių svetimpročių nurodymų ir imtųsi Lietuvoje tvarkytis vadovaudamasi žmogiška logika. Kaip buvo tarpukario A. Smetonos Lietuvoje, kur, įsiklausant į dešimt Dievo įstatymų, kūrėm savo valstybę, nusižiūrėdami taisykles, esančias gamtoje, ir pasaulio vystymosi dėsnius.
Vienas Romos imperatorius, valdęs šią imperiją dar prieš Kristų, įsakė stovintiems mūšio lauke savo centurionams, kad žengtų žingsnį į priekį, kurie turi šeimas. Tokių, auginančių vaikus, neatsirado ir niekas neišėjo į priekį.
Pasakojama, kad, norėjęs apsaugoti vedusius savo karius, imperatorius tuomet atsisėdo ir apsiverkė:
Tai už ką jūs, vyrai, tada kaunatės?
Anot legendos, jis tada supratęs, kad atrodžiusi amžinoji Romos imperija sugrius, nes jos kariuomenėje – tik už pinigus besikaunantys samdiniai. Kai neaugini vaikų, anūkų, visas dėmesys skiriamas tik pinigams ar garbės troškimui, sąmonėje įsitvirtina mintis, kad po manęs nors ir tvanas. Mes šitos žemės, ant kurios gyvename, nepaveldėjome iš savo tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų, o jei jų nėra, tai kam stengtis dėl valstybės, kurioje jie turėtų gyventi.
Todėl, kai tokie žmonės atsiduria prie valstybės vairo, lauk bėdos, ypač, jei tai didelė ir stipri šalis.
Buvusi aktyvi Rytų Vokietijos komunistinės sąjungos veikėja Angela Merkel, vėliau tapusi susivienijusios šalies kanclere, – geriausias to pavyzdys. Vokietijos, stipriausią Europos ekonomiką turinčios šalies vadovė, kuri glaudžiai bendradarbiavo su V. Putinu ir su kuria taip mėgo fotografuotis buvusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su imigrantų politika senojo žemyno valstybėms pridirbo tiek, kad per mažai ir dabar neatrodo.
Net Švedija, kuri mums buvo piešiama kaip svajonių rojus, dabar tapusi ją užplūdusių imigrantų įkaite. Kai dabartiniai mūsų valdantieji dėl imigrantų antplūdžio Lietuvon kaltina Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką, norisi, kad žvilgterėtų į kelerių metų nuotraukas, kuriose socdemų lyderiai stovi su imigrantams skirtais plakatais: „Čia jūs laukiami!“.
Dar viena keista, Vakarų Europos lyderiu norinčiu tapti, bevaikio E. Makrono šeima, su kuriuo dažnai bendrauja Prezidentas G. Nausėda. Man asmeniškai, E. Makrono, kaip pasaulinio globalios politikos lyderio, vaidmuo atrodo juokingai. Žmogus, pasijutęs XXI a. Napoleonu, bet negalintis susitvarkyti su problemomis savo šalyje, imasi spręsti visos planetos išlikimo šiame laikotarpyje klausimus.
Bet grįžkim prie Lietuvos, kuri kildina save iš Palemono, atvykusio čionai iš Senovės Romos. Ten kažkada, norėdamas išgarsėti, toks Herostratas padegė ant septynių kalvų stovintį miestą. Na, o kaip jums tokia vaikų nesusilaukusi panelė D. Grybauskaitė, kurios autobiografija daugiau negu „miglota“, būdama Lietuvos Prezidente, uždaro ir subankrotina puikiai šalies piliečiams dirbusį ir į jų interesus orientuotą banką „Snoras“. Pikti liežuviai šneka, kad tai buvo naudinga jai iki šiol vis tarptautinius apdovanojimus teikiantiems užsienyje esantiems pasaulio didiesiems.
Čia, aišku, neapsiėjo be kitos, kaip pas mus kaime sakoma, senos mergos – dabartinės dar vis Premjerės Ingridos Šimonytės, kuri tada buvo šalies finansų ministrė, dalyvavimo. Visą ketverių metų vadovavimo Vyriausybei laikotarpį ši panelė ne tiek rūpinosi lietuvių tautos reikalais („po ketverių metų rinksit, ką norėsit“), kiek su ją aptarnaujančia žiniasklaida kovojo, kad ne Prezidentas G. Nausėda, o ji atstovautų Lietuvai Europos vadovų taryboje. Na, dar reikėjo apsirūpinti pinigais, dėl to į strateginių įmonių tarybas nepriklausomų stebėtojų statusu buvo įtraukiami konservatoriams artimi žmonės.
Būtent I. Šimonytės premjeravimo laikotarpiu, galimai dėl jos URM vadovo G. Landsbergio asmeninės naudos, nukentėjo Lietuvos diplomatijos tarptautinis prestižas, atidarius Vilniuje Taivano atstovybę.
Kas gali paneigti, kad ministrės M. Navickienės – Germano skandalas, tai šalies žmonių dėmesio atitraukimas nuo save faktiniu šalies vadovu pasiskelbusio V. Landsbergio giminės aferų, susijusių su Karalienės Mortos mokyklomis ir Š. Stepukoniu. Ir kaip kare, kur pralaimint mūšį, iš visų jėgų stengiamasi išsaugoti kiekvienais metais iš Pilies gatvės balkono Vasario 16-ąją šnekančią, vis labiau marazmivėjančią konservatorių „pulko vėliavą“.
Kai mūsų kaime su lengva šypsenėle šnekama apie senas mergas ar senus bernus, visada pagalvoju, kad jų tarpe pažįstu puikių savo srities specialistų ir nuostabių žmonių. Tik per amžius išlaikyta tautos išmintis man vis sufleruoja, kad tokie tautiečiai valstybės vadovais būti negali. Negali, nes kai užpakalis priauga prie kėdės ir tau ji svarbiau už patikėtas pareigas, gero nelauk. Ir visai nesvarbu, ar tu šalies, ar jos Olimpinio komiteto, kur su kiekvienais metais matosi nuosmukis, Prezidentė. Sovietmečio pabaigą apibūdinantis žodis „stagnacija“ čia visada tinka.
P.S. Kol mūsų naujai išrinktieji dėlioja koalicijas, paklauskit jų, ar bus pagarsinti „Igničio“ akcininkai, ar bus išslaptinti KGB archyvai? O šiaip, Marijos žemėje viskas po senovei. Palaukim savaitę. Gal po JAV prezidento rinkimų, kurių politikos vykdyme mes pirmūnai, gal kam nors bus gerai, gal kas nors pasikeis.
