Prof. Povilas Gylys
Kai kurie politikai, ypač vienas, mus nuolat gąsdina ir įtikinėja, jog mūsų šalyje aktyviai veikia kitų šalių specialiųjų tarnybų patikėtiniai. Neseniai buvęs saugumo šefas jų suskaičiavo net tris tūkstančius – ir tai tik vienos šalies – slaptųjų bendradarbių. Į tuos gąsdinimus galima būtų atsakyti – aišku, kad veikia. Visos šalys turi savo žvalgybas ir visose jose veikia kitų kraštų agentai. Išeitų, kad mūsų šalyje aktyviai veikia bent keleto valstybių slaptųjų agentūrų.
Kadangi turiu nuojautą, kad mūsų saugumo struktūrų darbas yra nemažu laipsniu paralyžiuotas politinės nežinios, organizacinių perturbacijų ir intelektualinės bei moralinės negalios, tai verčia mane kaip pilietį paanalizuoti, koks tas svetimų specialiųjų tarnybų veikimas galėtų būti. Gal, sakau, tokie pamąstymai padėtų žmonėms, kurie iš to duoną valgo, taip pat visiems, kam rūpi mūsų šalies likimas?
Norint suvokti, ką šalyje veikia kitų šalių „kurmiai“, pravartu įlįsti į hipotetinės priešiškos valstybės spectarnybų analitiko, turinčio tikslą paruošti specialų strateginį planą, kailį. O to plano esmė galėtų būtų tokia: kaip nesigriebiant karinių priemonių (šiais laikais tai daryti sunkiau – pasaulis gali pasmerkti), subtiliausiu būdu – kad procesas vyktų nepastebimai – susilpninti ir padaryti negyvybinga, neturinčia savisaugos instinkto mūsų šalį. Užsibrėžus tokią užduotį būtų galima suformuluoti tokias, mano manymu, veiksmingas nekarinio šalies numarinimo užduotis savo nematomo fronto kovotojams:
1. Suskaldyk tautą į dvi ar daugiau konfrontuojančias, o ne konkuruojančias, viena kitos nekenčiančias, viena kita nepasitikinčias dalis. Jeigu tauta, kad ir būdama įvairialypė, yra vieninga ir gerai supranta savo bendrus, nacionalinius tikslus, tokios šalies neginkluotais metodais nesunaikinsi. Belieka karinis kelias. Jeigu tautoje vyksta nuolatinė vidinė priešprieša – „taikaus“, neginkluoto plano sėkmė vien dėl to dideliu laipsniu garantuota.
Visuomenės skaldymas turi vykti žmonių grupes skirstant į baltas ir juodas, geras ir blogas, atstovaujančias ateitį ir praeitį, patriotines ir antivalstybines. Užduoties vykdytojai turi kuo skubiau ir tvirtai monopolizuoti teisę į baltumą, gerumą, pažangą, patriotizmą ir telkti žmones prieš juodąsias, piktąsias, „reakcingas praeities“ bei „svetimiems tarnaujančias“ jėgas.
2. Neleisk susiformuoti protingai, teisingai, dorai ir patriotiškai šalies valdžiai. Šalies valdžia yra šalies centrinė nervų sistema. Jei centrinė nervų sistema yra sutrikdyta, šalį apima ne dalinė kurios nors sferos, o sisteminė krizė, nes visuomeninis organizmas praranda orientaciją, sutrinka jo koordinacinės, motyvacinės, stabilizacinės ir kitos valdysenos funkcijos. Paprastai kalbant, šalis „kraustosi iš proto“.
Siekiant sutrikdyti valdžios, kaip centrinės nervų sistemos, darbą turi būti taikomas šis kompleksas būdų:
– skatink destruktyvių, egoistiškų, ciniškų, paranoiškų, neišprususių, nedorų žmonių ėjimą į valdžią. Tokie žmonės yra gamtos ar auklėjimo užprogramuoti, taigi nebūtinai samdyti, valstybės griovėjai. Protingus ir padorius žmones (jeigu jų dar ten likę) stumk iš valdžios. Tokiems neleisk eiti į valdžią. Tokių žmonių kompromitacija yra veiksmingas būdas tikslui pasiekti;
– įtikink žmones, kad tokio dalyko, kaip gera valdžia, nebūna. Diek jiems nuostatą, jog visuomeninių, bendrų reikalų, respublikos nėra, jog tai tėra kolektyvistų išmislas, pramanas ir todėl valstybė nėra reikalinga. Arba, kad geriausia valstybė yra nieko nedaranti valstybė. Yra tik privatūs interesai ir poreikiai bei reikalai ir juos žmonės per rinkos santykius turi tvarkyti privačiai.
Iš to sektų, kad jei jau valstybė mūsų nelaimei yra, geriausia, kad ji nieko nedarytų. Tokios nuostatos įtvirtinimą žmonių sąmonėje geriausiai atliktų į „mokslinę“ instituciją surinkti žmonės;
– išmokyk visus ar bent daugumą nekęsti valdžios, niekinti valdžią. O niekinama valdžia anksčiau ar vėliau taps niekinga valdžia. Būk tvirtas ir nuoseklus – neleisk žmonėms susivokti, jog niekinimas ir kritika yra skirtingi dalykai. Valdžios kritika yra konstruktyvus politinis grįžtamasis ryšys, tuo tarpu valdžios niekinimas yra savo esme destruktyvus, nes esant totalaus politikų niekinimo, žeminimo atmosferai garbingi žmonės į valdžią neis. O tai reiškia ydingo politinės atrankos rato įsukimą: valdžia yra bloga – ji yra niekinama – į niekinamą valdžią protingi ir padorūs žmonės neina, bet eina vėplos, cinikai, tuščiagarbiai, ir t.t. – valdžia ir toliau lieka niekinga ir niekinama… Ir taip ciklais nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vienos niekingos valdžios prie kitos. Tol, kol valdžioje visai neliks išmintingų žmonių;
– išnaudok visas galimybes tam ydingam ratui, kuris iš dalies sukasi savaime, padėti suktis rezultatyviau. Daryk, kas įmanoma, kad į aukščiausią valdžią patektų žmonės be sąžinės, vaizduotės ir politinės valios veikti respublikos, nacionalinio reikalo labui, tačiau į ją eitų liurbiai, latrai ir pan. To siekiant reikia per politinių vadovų aplinką gundyti juos, skatinant jų tuščią savimeilę ir godumą. Jeigu pavyktų valstybės vadovus sugundyti privatizuoti kokį nors valstybinio turto kąsnį ar paimti kyšį, plano vykdymas būtų sėkmingesnis – valstybės galios mažėtų sparčiau, nes taip greičiau būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybe. O tas pasitikėjimas valdžia kaip nacionalinio intereso atstove ir gynėja yra rišamoji medžiaga, kuri minią gali paversti gyvybinga piliečių visuomene. Tad vykdant planą tos medžiagos šalyje turi likti kuo mažiau;
– neleisk spręsti svarbiausių šalies gyvybingumui gresiančių problemų (pvz., viešųjų finansų, energetinio saugumo, aukštųjų technologijų skatinimo). Tas svarbiausias, esmingas problemas paskandink smulkių problemėlių liūne;
– primesk šaliai tokius sprendimus, kurie turėtų rimtų, ilgalaikių, sunkiai pataisomų padarinių. Pensijų sistemos, sveikatos apsaugos privatizacija, „išvalstybinimas“, energetinių problemų suvėlimas yra rekomenduotini sprendimai;
– griauk ekonomiką, naikink šalies materialinį, finansinį, žmogišką ir socialinį turtą. Tam griovimui pridengti labai tinka universalus, gerai patikrintas šūkis – „Pasaulį seną išardysim“;
– iš valdžios atimk ekonomines galias. Reikia padaryti taip, kad net atsiradus politikams, kurie norėtų sustiprinti valstybę (nors tokia tikimybė yra maža sistemiškai vykdant planą), jie neturėtų išteklių tokiems norams įgyvendinti. Šiuo atveju rekomenduojamos dvi plano vykdymo kryptys. Pirma, reikia mažinti valstybės biudžeto pajamas, kad viešojo sektoriaus, respublikos reikalams skirtos lėšos būtų minimalios. Antra, viešąjį sektorių maksimaliai privatizuoti, kad valstybės vaidmuo jame būtų menkas, valstybės rankose esantis turtas būtų minimalus.
3. „Nukultūrink“ tautą, menkink jos civilizacines galias. Kultūra, civilizacija reiškia statymą, kūrimą, gi antikultūra yra susijusi su griovimu. Decivilizuojant šalį siek šių tikslų:
– moralinius principus, aukojimąsi bendram reikalui, altruizmą marginalizuok – stumk į žmonių pasaulėjautos pakraščius, paskelbk juos praeities atgyvenomis. Iškelk į aukštumas malonumus, egoizmą, beatodairišką materialinės bei finansinės gerovės siekimą. Jaunimo emocinį pasaulį skurdink, įvedant tokias jiems svarbias temas, kaip pramogos ir seksualiniai santykiai. Paprastai jaunimas turi „užaštrintą“ teisingumo jausmą, mažiau linkęs į konformizmą. Jį perorientavus nuo teisingumo į malonumus ir egoizmą visuomenėje susilpnėja teisingumo režimai. O jie yra vienas iš pamatinių civilizacinių valstybingumo elementų;
– ribok jaunimo galimybes lavintis. Kaip priedangą naudok reformų retoriką ir aiškink, kad žinios nėra viešoji gėrybė, kuria visuomenė turėtų rūpintis. Tikrasis nuolatinių perturbacijų švietimo ir mokslo sistemose tikslas turi būti nuolatinė sujauktis, aiškių taisyklių nebuvimas, kliūtys visiems gabiems mokytis. Prie plano sėkmės labai prisideda gerai orkestruotas švietimo ir mokslo sferų suniekinimas ir jų finansinis prismaugimas.
Galima būti tikriems, kad po tokių „reformų“ tvarkos žinių kūrimo ir jų sklaidos sferoje nepadaugės, dėstymo kokybė nepagerės, o dalis gabiausių jaunuolių mokytis pasuks į svečias šalis. Greičiausiai ten ir liks, todėl šalies darbo rinka neteks vertingo žmogiškojo kapitalo. Ekonominių sunkumų sąlygomis šis planas ypač lengvai įvykdomas- pinigų nėra ir visi ant visų įniršę;
– trikdyk civilizacinę transmisiją tarp kartų, kurios metu vyresnieji perduoda kažkada jaunystėje ir vėliau perimtas iš praeities kartų vertybes, patyrimą jaunesniesiems. Akcentuok vyresniųjų atsilikimą, reakcingumą, nesugebėjimą reaguoti į naujoves. Neleisk susivokti, jog nors dalis dalykų iš tiesų nuolat kinta, ir vyresni paprastai ne taip greitai juos perima, esama ir amžinų vertybių, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą tūkstantmečiais ir sudaro žmogiškos egzistencijos pagrindą ir kurias vyresnieji suvokia geriau. Jei jaunimo stiprioji pusė yra naujovių paieškos ir dinamizmas, tai vyresnių pusėje yra gyvenimiška patirtis, išmintis ir sveikas konservatyvumas;
– nustekenk inteligentiją – ji pavojinga. Neleisk protinio darbo atstovams užsiimti viešais, nacionaliniais reikalais. Jų darbo ir gyvenimo sąlygos turi būti tokios, kad jie nuolat galvotų tik apie savo fizinį išgyvenimą „iki kitos algos“, kad jie neturėtų laisvo laiko užsiimti viešaisiais – nacionaliniais ar bendruomeniniais – reikalais. Be to, jei būsi nuoseklus, įsitikinsi, kad ir inteligentus galima mulkinti, kad ir iš jų galima padaryti zombius, ideologinius robotus. Be to, inteligentus nuolat skelbk esant neproduktyvia, t.y. turto nekuriančia klase. Tai stiprins jų nepilnavertiškumo kompleksą. O to ir reikia, siekiant, kad planas būtų įgyvendintas sėkmingai;
– jeigu kas nors iš inteligentų vis tiek kelia galvą, jų atžvilgiu naudok informacinės blokados, nutylėjimų taktiką. Elkis taip, lyg jų nebūtų. Prieš ypatingą drąsą demonstruojančius patartina naudoti jų marginalizavimo ir sukvailinimo – paskelbimo nevispročiais, keistuoliais, ne visai normaliais, retrogradais – metodus. Tai efektyvus ginklas, nes daugelis inteligentų sunkiai pakelia viešą pažeminimą ir po viešo pažeminimo procedūros užsisklendžia savyje. Tokia vidinė inteligentijos imigracija veda prie to, kad viešojoje erdvėje tai, kas vadinama visuomeniniu diskursu, virsta buitiniu balaganu – paskalų, nešvankybių, žemų instinktų eksploatacija, sklaida;
– palaikyk verslininkų savimeilę glostantį požiūrį, kad tik jie yra visuomenės „maitintojai“, kad tai, kas gerai jiems, gerai ir šaliai. Neleisk jiems suprasti, kad verslo ir nacionaliniai interesai toli gražu ne visada sutampa, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau privačių interesų. Griauk verslininkų mokestinę moralę, įtikink juos, jog mokesčiai yra tik našta verslui, bet jokiu būdu neleisk jiems susiorientuoti, kad tai yra investicija į valstybę, be kurios būtų blogai ir jiems, mokėjimas už civilizaciją;
– per savo žmones vykdyk periferijos dvasinio nustekenimo politiką. Provincijoje yra daug sveikos nuovokos, gerojo inertiškumo, tautiško konservatyvumo, ant kurio nemažu mastu laikosi šalies kultūrinis pastatas. Prisidengiant ekonomiškumo motyvu miesteliuose uždarinėk mokyklas, poliklinikas, felčerinius punktus, pašto skyrius ir t.t. Kai iš miestelių išvažiuos ir kunigai galima laikyti, jog provincijos „nukultūrinimo“ planas iš esmės įvykdytas. Tolesnė periferijos degradacija vyks savaime.
4. Neleisk normaliai veikti teisingumo sistemai. Ji yra gyvybiškai svarbi viešoji gėrybė, visuomenės organizuotumą palaikantis veiksnys. Daryk taip, kad teisė toltų nuo teisingumo, nes juridinė neteisybė yra viešoji blogybė, kuri veiksmingai griauna valstybinės tvarkos pamatus. Vykdant šią plano dalį reikia, kaip ir politikoje, įsukti ydingos personalinės atrankos ratą, teisininkų profesijoje skatinti klaninės elgsenos formavimąsi, visuomenei diegti mintį, kad teisininkai turi monopolį teisingumui ir, tuo pačiu, palaikyti teisinį fetišizmą. Teisininkų profesijai izoliuojantis nuo visuomenės, jai tampant klanu, ji ima degraduoti, tarnauti pati sau, o ne valstybei. Kai žmonės vis dažniau ims vykdyti privatų teisingumą, dėl netikėjimo viešuoju teisingumu, bus galima konstatuoti, kad ši plano dalis yra vykdoma sėkmingai.
5. Įklampink visuomenę į nuolatinį praeities problemų narpliojimą. Tačiau tai neturėtų būti tikros istorinės tiesos paieškos, o valstybės griovimo plano dalis. Tikra istorinė tiesa pavojinga – iš jos galima daug ko išmokti ir istorinės patirties pagrindu sustiprinti valstybę. Todėl manipuliuok istorinėmis emocijomis taip, kad istorija taptų susipriešinimo, iškreiptos komunikacijos ir deformuotos visuomeninės atrankos šaltiniu. Tuo galima laimėti mažiausiai du svarbius dalykus: – tauta, įvelta į emocingą, ideologizuotą, politizuotą ir todėl deformuotą istorinį diskursą, neturės kada galvoti apie ateitį ir taip praras savo raidos, ateities viziją;
– „blogąją“ visuomenės dalį „geroji“ dalis galės nuolat kaltinti dėl praeities klaidų, dėl, dažniausiai tariamo, noro grįžti į praeitį ir taip bent iš dalies eliminuoti tą „blogąją“ dalį su visais jos intelektiniais ištekliais iš visuomenės gyvenimo.
6. Uždaryk šalį, kiek tai šiais laikais įmanoma, jos vidinėje informacinėje erdvėje, provincializuok ją, o iš išorės ateinančią informaciją nuolat dozuok ir nuspalvink tam tikra, reikiama spalva. Spalvintojai turi stengtis, kad žmonės „teisingai“ suprastų tarptautinius įvykius bei pasaulinę patirtį ir nepradėtų jų patys savarankiškai vertinti. Jei inteligentija psichologiškai ir ideologiškai neutralizuota, tai padaryti nebus labai sunku.
Visa tai reikia daryti sudarant demokratijos įspūdį – turi vykti tariamai vieša diskusija. Pageidautina, kad toje diskusijoje dalyvautų tik „teisingai“ kalbantys. Tačiau retsykiais, įspūdžio pagerinimui, į ją galima įsileisti ir „neteisingai“ mąstantį. Geriau būtų, kad jis nebūtų ryškus ir raiškus ir kad tokie atvejai būtų reti. Vienas kitas „nenormalus“ pasisakymas nepakeis siekiamo disbalanso viešojoje erdvėje ir sudarys demokratijos regimybę.
Tokiu būdu gera, šaliai naudinga patirtis bus blokuojama. Jeigu šalis mokysis iš geros tarptautinės patirties, plano vykdymas bus apsunkintas. Tik uždaros, provincialios mąstysenos skatinimas gali atnešti sėkmę siekiant susilpninti valstybę.
7. Neleisk susiformuoti išmintingai užsienio politikos strategijai, kurioje būtų suformuluoti nacionalinius interesus atspindintys tos politikos tikslai bei priemonės, taip pat blaiviai įvertintos tikrosios šalies galios, jos vieta tarptautiniame gyvenime. Jei sėkmingai vykdomas šalies nukultūrinimo, provincializavimo planas, išderinti užsienio politiką nebus sunku ir šalis blaškysis tarp pasaulio bambos vienais atvejais ir nuolankaus vasalo kitais vaidmenų.
Jeigu šalis turi didelį kaimyną, pasistenk įvelti šalį į konfliktą, pradžiai kad ir žodinį, su juo. Tarptautinės bendruomenės akyse viskas turi atrodyti taip, kad mažoji šalis nuolat provokuoja konfliktą su didžiąja, o pastaroji tik reaguoja. Planui pavykus laimimi mažiausiai trys dalykai:
– šalis įsivelia į konfliktą, kurio neturi šansų laimėti. Nuolat pralaimėdama „mirtinam“ priešui, ji patiria ne tik materialinius, finansinius, bet ir polinius bei psichologinius nuostolius, nes taip visuomenėje formuojasi pralaimėtojo sindromas.Visa tai silpnina šalies vidines galias;
– nuosaikesnius, konfrontacijai nepritariančius žmones, kurie trukdo plano įgyvendinimui ne tik šioje, bet ir kitose srityse, galima apkaltinti nepatriotiškumu, ar net tuo, kad jie tarnauja priešui;
– tarptautinei bendruomenei, bent jau jos blaiviajai daliai, toks iššaukiantis mažos šalies elgesys atrodo siurealistiškai ir dvelkia farsu. Todėl šiame kryžiaus žygyje prieš „blogio imperiją“ praktiškai nėra galimybių susilaukti rimtos ir ilgalaikės paramos iš šiaip jau draugiškų šalių. Dar daugiau – ji imama traktuoti kaip keistas, neprognozuojamas tarptautinio gyvenimo subjektas.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai grandiozinis planas, kurio vykdymui reikalingi (milžiniški) neįmanomai dideli ištekliai – pinigai, žmonių tinklas ir t.t. Taip, tai būtų labai brangus planas, kuriam gali neužtekti ir trijų tūkstančių apmokamų „kurmių“, jei būtų pasirinktas neteisingas jo įgyvendinimo būdas. Pasirinkus tinkamą strategiją, reiktų palyginti nedidelių žmogiškų ir finansinių išteklių.
Pirmiausia reikia suvokti, jog į plano vykdymą būtina įjungti nieko apie tai neįtariančius žmones. Tai individai, kuriuos lengva „užvesti“, indoktrinuoti , „įzombinti“, paversti politiniais robotais. Tokių yra tūkstančiai. Jie yra potencialūs ar jau veikiantys ir, kas svarbu, nemokami nematomo fronto kariai. Kadangi jie veikia iš įsitikinimo, kad daro „šventą“ darbą, kad jie prisideda prie pažangos ir gėrio pergalės prieš svetimiems tarnaujančius, reakcingus, reformoms besipriešinančio blogio nešėjus, jų indėlis į pigaus valstybės marinimo plano įgyvendinimą yra ypač svarus.
Kita plano vykdytojų dalis yra brangesnė, nors skaičiumi ji gali būti ir nedidelė. Ją gali sudaryti kelios dešimtys žmonių. Tai plano Olimpas, „smegenų trestas“. Į jį turi įeiti bent dalis tų, kurie faktiškai valdo informacijos ir – tai ypač svarbu – dezinformacijos srautus, kurie kontroliuoja arba bent iš esmės veikia politinius sprendimus. Tie keliasdešimt žiniasklaidos, politikos, teisės verslo, akademinių, meno ir kitų įtakingų sluoksnių atstovų turi būti iš faktinių šalies valdovų. Nes jie turi galėti bet ką, net aukščiausius pareigūnus, nubausti, pastatyti į vietą, jie turi būti pajėgūs pakreipti viešąją opiniją norima linkme, nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne. Šios grupės kūrimo ir tvarumo palaikymo priemonės senos kaip šis pasaulis – žmonių silpnybių (pvz., valdžios troškimo) eksploatavimas, šantažas ir pinigai. Bet tai jau kito analitinio teksto objektas.
P.S. Parašiau tekstą, perskaičiau jį ir pamaniau: kas gali paneigti, kad jau du dešimtmečius mūsų šalyje daug kas vyksta pagal aukščiau aprašytą planą? O gal tai ne planas, o mūsų naujosios nomenklatūros intelektualinio ir moralinio neįgalumo išdava. Skirtumas tarp tų dviejų variantų nėra didelis: abiem atvejais rezultatas yra tas pats – mūsų valstybė nyksta. Tačiau planuotojai ar nesąmoningi valstybės griovėjai nežino socialinio dėsningumo – kai žmonės savo kailiu pajunta , kad iš jų atimama kažkas svarbaus, jie ima priešintis. Pirmieji drąsesnio pasipriešinimo valstybės griovimui daigai jau ima dygti…
Nuo redakcijos: Tekstas parašytas 2010 metais, bet kaip niekad anksčiau kyla klausimas: ar ne pagal aukščiau aprašytą planą ir vyksta mūsų valstybės naikinimas?…
