Britų referendumas dėl šios šalies ateities Europos Sąjungoje išryškino jau kurį laiką pastebimą tendenciją – autonomijas ar nepriklausomas valstybes norintys paskelbti regionai mato Europos Sąjungoje paramą šiam tikslui. Iš tikro, kaipgi tai galėjo atsitikti, kad ilgus dešimtmečius dėl nepriklausomybės kovojusios teritorijos tampa didžiausi centralizuotos Europos šalininkėmis?
Europos autonomijų sąjunga
Nepaisant to, kad ES yra įvardinama valstybių sąjunga, akivaizdu, kad Briuselio įstatymams turint viršenybę prieš nacionalinius, valstybės narės yra greičiau išplėstines teises turinčios autonomijos nei valstybės. ES reguliavimas palaipsniui iš strateginių geopolitinių bendrų tikslų derinimo virto smulkmenišku ir nurodymai apėmė net kasdienio gyvenimo dalykus. Tiesiog priminsiu, kad visai nesenai galiojo europinė direktyva, nusakanti, kokio kreivumo agurkus galima auginti ir pardavinėti, o kurių – nebe. Ir tai toli gražu ne pats absurdiškiausias Briuselio siekio reguliuoti viską centralizuotas pavyzdys.
Tiesa stambiosios ES valstybės vis dar turi būdų bent iš dalies apsisaugoti nuo perteklinės sąjungos globos, o ir jos pačios, būdamos didžiausios politikos formuotojos, gali pasukti Europos sprendimus sau naudinga linkme. Nepamirškime, kad Europos Parlamente Vokietija turi net 96 mandatus, Prancūzija – 74, Italija ir Jungtinė Karalystė – po 73, tuo tarpu Lietuva teturi 11 narių ir tai tesudaro varganus 1.5 proc. nuo europarlamentarų skaičiaus. Akivaizdu, kad mažosioms šalims jų interesų ginimas ES rėmuose tampa sunkia misija.
Bet kodėl vis tik Škotija, Š. Airija ar Katalonija nori papildyti mažųjų valstybių sąrašą?
Siekis pasinaudoti proga
Separatistiniais vadinamuose Europos regionuose iš tikro labai stiprios patriotinės ar net radikaliai nacionalistinės nuotaikos. Kai kur, kaip, pvz., Š.Airijoje prieinama iki išpuolių prieš svetimšalius ir nuo to yra nukentėję ir mūsų ten gyvenantys tautiečiai. Dažniausiai taip pat yra reikalaujamas vietinės kalbos žinojimas, jei norima dirbti viešajame sektoriuje, ir tai nepaisant valstybinės kalbos žinių.
Atsakymą suradau airių partijos Sinn Fein diskusijų puslapyje, kur visiškai atvirai rašoma, kad nusilpusi dėl narystės ES Britanija ankščiau ar vėliau leis airiams susijungti ir po ES subyrėjimo jau nieko negalės pakeisti ir taip Airija taps vieninga airių valstybe.
Radikaliosios katalonų ar italų regionų organizacijos pasisako dar atviriau – jos leidžia suprasti, kad yra pasiruošusios sukurti nepriklausomas valstybes ir dar paskatinti pačios ES griūtį, kad užsitikrintų pilną suverenitetą.
Lietuva, beje, irgi turėjo panašios istorinės patirties. Pirmiausiai tai 1918-ais metais, kuomet Rusijos imperijos griūtis leido susigrąžinti prarastą nepriklausomybę, ir 1990-ais metais, kuomet istorija iš esmės pasikartojo, tik šį kartą jau byrant TSRS.
Taigi, laisvės siekiančių ES regionų logika yra paprasta ir labai racionali.
Tiesa, šioji neturi nieko bendro su nepriklausomybės siekiančių regionų palankumu pačiai Europos Sąjungai, kuri tėra jiems tik įrankis tikslui pasiekti.
Briuselis naudojasi nepriklausomybės siekiais
Tai, kad Škotijos atstovai yra priimami Briuselyje aukščiausiu lygiu, – aiškus signalas, kad bet kuri ES valstybė, turinti neišspręstų „separatistinių“ regionų problemų, negalės jaustis rami, jei bandys palikti sąjungą. Ir čia galima rasti tam tikrus atitikmenis su TSRS žlugimo laikmečiu, kuomet centrinė valdžia tikslingai provokavo konfliktus nepriklausomybės siekiančiose respublikose. Kalnų Karabachas , Abchazija, Š.Osetija, Padnestrė, Gagauzų autonomija ir mūsų Šalčininkų rajonas – tai toli gražu ne visi regionai, kur buvo dirbtinai keliama įtampa. Kai kur tai virto kruvinais karais, kai kur pavyko nuslopinti maištus.
Dabartinė ES, be abejonės, neturi pakankamai galių išprovokuoti sukilimus, o ir karai Europos viduje Briuseliui nereikalingi, tačiau išsiūbuoti nacionalines valstybes per regionų autonomijos siekius yra tipinis jėgos centro elgesys, siekiant išlaikyti kontrolę. Siekiama, kad silpnos nacionalinės vyriausybės bus linkusiosios pripažinti didesnę už jas jėgą, kuri leis išlaikyti valstybes nors ir faktinės autonomijos statusu, tačiau teritoriškai vientisas.
