„Šeimizmas“ – pavojus „vakarietiškai valstybei“?

Vytenis Paulauskas

Kai Rusijoje buvo paskelbta mobilizacija, tie rusai, kuriems grėsė patekti į karo mėsmalę, ėmė masiškai bėgti iš Rusijos. Lietuva ir kai kurios kitos valstybės uždarė savo sienas tokiems nuo karo bėgantiems asmenims. Buvo motyvuojama tuo, kad tie, kas yra nepatenkinti Rusijos valdžios sprendimais, turi likti Rusijoje ir kovoti prieš tą valdžią, prieš Rusijos prezidentą V. Putiną.
Vis dėlto tie, kas dalina tokius patarimus, galėtų pabandyti save pastatyti į tų pabėgėlių vietą ir pasvarstyti, kaip ta nepatenkintųjų kova prieš V. Putiną galėtų vykti ir kokie galėtų būti tos kovos rezultatai.

Manau, kad Rusijoje dar nesusidarė klasikinė revoliucinė situacija, kai liaudies masės jau negali gyventi taip, kaip gyveno, o valdžia nesugeba kontroliuoti situacijos. Pavyzdžiui, Baltarusijoje tūkstančiai žmonių buvo išėję į gatves, reikalavo A. Lukašenkos atsistatydinimo, tačiau jie nieko nepasiekė, nes valdžios struktūros buvo dar pakankamai tvirtos.

Rusijoje padėtis kiek kitokia. Čia dideli žmonių protestai kol kas dar nevyksta, tačiau krizė gali kilti Rusijos valdžios viršūnėse dėl vienintelės priežasties – dėl nesėkmingo karo Ukrainoje. Tuo tarpu paprasti žmonės didelių pokyčių, matyt, dar nejaučia. Kažkur vyksta karas, kažkur žūsta žmonės, tačiau tai jų neliečia, nes tai vyksta kitoje valstybėje – Ukrainoje.

Kare galbūt žuvo jau beveik 100 tūkstančių rusų, tačiau visos valstybės mastu tai nėra didelis skaičius. Pavyzdžiui, pandemijos metu nuo kovido Rusijoje kiekvieną dieną mirdavo apie 800 žmonių, tačiau niekas iš to nedarė tragedijos. O kare kasdien žūva, manau, žymiai mažiau rusų. Žinoma, galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus, ukrainiečio ar ruso, gyvybė yra svarbi.

Vis dėlto karas Ukrainoje akivaizdžiai pademonstravo pasaulyje egzistuojančių nuostatų absurdą. Dauguma Vakarų valstybių yra panaikinusios mirties bausmę, nes neva valdžia niekam, net ir didžiausiems nusikaltėliams, maniakams negali atimti gyvybės. O štai valstybės vadovas gali be jokios rimtos priežasties, vien pasiremdamas kažkokiomis absurdiškomis vizijomis, į mirtį siųsti tūkstančius ar net milijonus savo piliečių, o taip pat liepti jiems žudyti svetimos valstybės žmones ir naikinti viską, kas yra toje valstybėje. Neva ta valstybė neegzistuoja, o toje valstybėje esančios tautos taip pat iš viso nėra.

Aš anksčiau bandžiau suprasti V. Putino daromus sprendimus pasiremiant kokia nors logika. Tačiau pastaruoju metu tai, ką daro V. Putinas, netelpa į jokios logikos rėmus, taip gali elgtis tik visiškas beprotis.

Didžiausių valstybių vadovai bandė kalbėtis su V. Putinu, aiškinti jam apie realią padėtį, tačiau viskas buvo veltui. Akivaizdu, kad V. Putinas gyvena savo susikurtame pasaulyje, kuriame nėra nieko bendro su realybe ir, kuriame veikia realybėje neegzistuojantys fantomai. Tačiau kodėl žmonės klusniai vykdo bepročio įsakymus?

Propagandiniame kare padeda ir Lietuvos politikai?

V. Putinas yra pasakęs įdomią mintį: „Kuo labiau neįtikimas melas, tuo labiau juo patikima“. Akivaizdu, kad pats V. Putinas ir jo aplinkos žmonės būtent šia nuostata ir vadovaujasi. Nepaisydami akivaizdžių faktų, jie tuos faktus neigia ir teigia visiškai priešingus dalykus.

Tame nėra nieko naujo. V. Putinas yra sakęs, kad jam didžiausia tragedija buvo Sovietų Sąjungos žlugimas. Tie, kas gyveno toje valstybėje, jeigu nenorėjo turėti didelių problemų, privalėjo meluoti, nors tuo melu patys ir netikėjo. Tad, matyt, tas V. Putino ir jo kompanijos nuolat kartojamas melas yra vienas iš elementų bandant atkurti Sovietų Sąjungą ir mėgdžiojant jos egzistavimo metu buvusias tradicijas.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad propaganda kai kuriuos žmones veikia. Iš televizijoje rodomų apklausų susidaro įspūdis, kad Rusijos karui Ukrainoje pritaria daugiausia vyresnio amžiaus Rusijos piliečiai, vyrai ir moterys, kurie gyveno dar Sovietų Sąjungos laikais ir kuriems mobilizacija jau negresia.

Signataras M. Laurinkus sakė, kad Rusijos propagandistai „dažniausiai remiasi cituodami ne savo veikėjų pasisakymus, bet Vakarų, o taip pat ir Lietuvos žiniasklaidą“. Taigi, V. Putinui propagandiniame kare padeda ir Lietuvos politikai.

Dar prieš vasario 24 dieną vienas garsiausių Rusijos politikos žinovų M. Laurinavičius sakė: „Mūsų tikslas yra sunaikinti šitą režimą (V. Putino)“. O, pasak Ž. Pavilionio, „Putinui įspūdį padaro tik jėga“, „Kinija, Rusija, Baltarusija nusitaikė į mus, mums reikia telkti armiją“.

Tokių ir panašių citatų galima surasti daugybę, pasakytų tiek Lietuvos, tiek ir kitų valstybių politikų lūpomis. Jų galima rasti ir oficialiuose valstybių dokumentuose. Atseit grėsmę kelia Kinija, Rusija ir reikia ruoštis susidūrimui su šiomis grėsmę keliančiomis valstybėmis, reikalui esant net ir su ginklų pagalba. Visa tai leido Rusijos propagandistams teigti, jog Vakarai ruošiasi pulti Rusiją.

Baltieji pradeda ir laimi?

Dvi konkuruojančios sistemos stovi viena priešais kitą. Kuri iš jų laimės? V. Putinas nutarė, kad laimės tas, kuris pradės pirmas. Juk ir šachmatuose yra posakis – baltieji pradeda ir laimi. Pasak V. Putino, buvo smogtas prevencinis smūgis.

Tačiau V. Putinas apsiskaičiavo. Matyt, jis patikėjo Vakarų nuolat kartojamais teiginiais, kad Rusijos propaganda tokia galinga, veiksminga, jog ji sugebėjo paveikti JAV piliečių sąmonę taip, kad jie JAV prezidentu buvo išsirinkę D. Trampą, o taip pat privertė Didžiosios Britanijos piliečius balsuoti už išstojimą iš Europos Sąjungos.

Manau, kad tas mitas apie A. Prigožino propagandistų visagalybę paveikiant užsienio valstybių politiką tebuvo tik niekuo nepagrįstas blefas. Tiek D. Trampo išrinkimą JAV prezidentu, tiek ir Didžiosios Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos nulėmė visai kitos priežastys, bet ne Rusijos įtaka šiems procesams. Bet, matyt, V. Putinas patikėjo Rusijos informacinės kariaunos visagalybe.

Jeigu Rusija sugeba paveikti didžiausių savo priešų – JAV ir Didžiosios Britanijos visuomenes, tai kodėl ji negali paveikti broliškos tautos – ukrainiečių? Pakanka juos tik pagąsdinti, ir jie sutiks savo „išvaduotojus“ su duona ir druska.

Gal tokios įvykių eigos buvo galima tikėtis iki 2014 metų, tačiau padėtis iš esmės pasikeitė po Maidano įvykių – buvusios broliškos rusų ir ukrainiečių tautos tapo mirtinais priešais, kai jokio susitaikymo tarp jų negali būti.

Internete galima pamatyti vaizdo įrašą, kuriame V. Landsbergis šaukia iš tribūnos: „Padarykite Maidaną visoje Ukrainoje!“ Kadangi V. Landsbergis tai pasakė ne lietuvių ir ne ukrainiečių, bet rusų kalba, galima spėti, kad šis kreipimasis ir buvo skirtas Rusijai ir rusams. Ką gi, matyt, V. Putinas išgirdo V. Landsbergio kreipimąsi ir, kol Vakarų valstybių, tame skaičiuje ir Lietuvos, politikai kurstė Maidano ugnį Kijeve, V. Putinas padarė Maidanus Kryme, Donecke ir Luganske.

Tačiau, manau, tai ir buvo jo klaida. Taikiu būdu V. Putinas galėjo paimti visą Ukrainą, reikėjo tik palaukti dar vienų rinkimų, kol provakarietišką, proukrainietišką prezidentą pakeis prorusiškas. Tačiau pralietas kraujas savo ruožtu iššaukė kraujo kerštą, ir kelio atgal neliko, ukrainiečiai kovos iki galo.

O kodėl patys rusai nekovoja, neprotestuoja prieš V. Putiną, kuris juos siunčia į mirtį? Dažniausiai žmogus renkasi patį paprasčiausią ir efektyviausią problemos sprendimo būdą. O lengviausias sprendimo būdas – pabėgti į užsienį. Jeigu žmogus išeis į gatvę protestuoti, tai jis arba pateks į kalėjimą, arba gaus šaukimą vykti į frontą ir mirti „už tėvynę“.

„Šeimizmas“ – pavojus „vakarietiškai valstybei“?

Lietuva yra demokratiška, vakarietiška valstybė, tačiau tegu tie drąsuoliai, kurie aiškina, kaip rusų liaudis turi kovoti prieš savo diktatorių, pabando Lietuvoje išeiti į gatvę ir surengti mitingą, kuriame ragintų nuversti blogą Lietuvos valdžią. Iš karto jiems būtų užvestos bylos su atitinkamomis pasekmėmis.

Keliasdešimt tokių bylų už dalyvavimą praėjusiais metais vykusiame mitinge jau laukia teismo. Mat, kaip teigė politikos apžvalgininkas V. Bruveris, „antivakserizmas, šeimizmas – visas tas blūdas buvo Lietuvą užplūdęs, jis gali vėl pasikartoti“. O kad tas „blūdas“ nepasikartotų, matyt, reikia imtis prevencinių priemonių: „blūdo“ nešėjus nubausti pritaikius griežtas teisines priemones, o taip pat naudoti priešnuodį – vieną „blūdą“ naikinti kitu „blūdu“ – genderizmu.

Sovietiniais laikais buvo galima dalyvauti demonstracijose. Gegužės 1-ąją buvo galima demonstruoti savo solidarumą su viso pasaulio dirbančiaisiais, o per spalio šventes buvo galima pademonstruoti savo džiaugsmą dėl vis gerėjančio gyvenimo, dėl vis didėjančių tarybinės liaudies pasiekimų, kurie tapo galimi tik dėka 1917 metais įvykusios Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos.

Dabar, nepriklausomos Lietuvos laikais, taip pat galima ir netgi patartina dalyvauti demonstracijose, nudažytose vaivorykštės spalvomis, tuo pademonstruojant savo solidarumą su homoseksualais. Tokiu atveju galima gauti kokias nors aukštas pareigas žmogaus teisių arba lygių teisių organizacijose arba pakilti karjeros laiptais aukštyn.

Vis dėlto nepatartina dalyvauti mitinguose, demonstracijose, kurios palaiko, anot V. Bruverio, „šeimizmą“. Tokių renginių organizatoriai ir dalyviai rizikuoja patekti į kalėjimą, psichiatrinę ligoninę, gauti baudą arba patirti kitokias represijas. Pavyzdžiui, švietimo, mokslo ir sporto ministrė liepė atleisti mokytoją, kuri dalyvavo viename tokiame mitinge. Neva mokytojos vertybiniai įsitikinimai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų mokytojui. Mat šiuolaikinis tautiškai globalistinis Lietuvos mokytojas turi mokiniams aiškinti, kaip berniukams pasiversti mergaitėmis, o mergaitėms – berniukais. Be tokių idėjų įdiegimo į jaunimo sąmonę niekaip negalėsime integruotis į pažangų vakarietišką pasaulį…