Tokią paradoksaliai nelinksmą išvadą neišvengiamai prieisime visi, kurie įsigilinsime į realias pretenduojančių savivaldos fronte žmonių galimybes. Pagrindinė bėda yra tai, kad daugelio geriausių idėjų ir rinkėjų norų išpildymas neišvengiamai suduš atsitrenkęs į lėšų stygių tiek visai savivaldai, tiek ir valstybei tebelindint milijardinėse skolose.
Geri tie norai susavivaldybinti šilumos ūkius, sunaikinti atliekų perdirbimo monopolius, tačiau jie beveik neturės įtakos pagrindinei plataus pasaulio – ne tik Lietuvos piktžaizdei: bedarbystės skauduliui, kuris žaloja milijonų gyvenimus.
Situacija ir grėsminga, ir pakankamai prieštaringa. Lėšų visuomenėms trūksta, ir tuo pat metu jų yra – sukoncentruoto kapitalo, pinigų perteklius glūdi neinvestuojančiose dėl prastų lūkesčių didžiųjų bankų ir korporacijų sąskaitose. Tik jokios politinės jėgos nesugeba dėl savo nevieningumo ir ekonominio mažaraštiškumo jų, surinktų per PVM didinimus ir kitokius viršpelnius iš eilinių pirkėjų, išjudinti. O dabar apie visa tai gerokai detaliau.
Bedarbystės naštos ir grimasos
Lietuvoje pastaruoju metu pastoviai yra apie 170 tūkst. bedarbių, kurių apie pusę socialiai degradavę – prasigėrę ar įklimpę į narkotikų liūną asmenys. Žinoma, tai atrodo kur kas geriau, nei krizės piko metu buvę 328 tūkst. praradusių ar neturėjusių darbo piliečių, tačiau ikikrizinis tokių asmenų kiekis – 80 tūkst. tebelieka ir šios valdžios “rožine “svajone.
Taigi, maždaug kas šeštas greta penkių dirbančių Lietuvoje yra ir našta visuomenei – gyvena iš pašalpų bei tebešnairuoja į vakarus, kur jau kur kas brangiau parduodami savo gebėjimus darbuojasi geras pusmilijonis tautiečių.
Pageriančiai bedarbių pusei gerai ir taip. Jiems “nusičiaudėti” arba dzin, kad ne tik policijai, prokurorams ir merams dešimta-penkiolikta mėnesio dienos, kol prageriamos pašalpos, yra virtę tikru košmaru. Kas po to belieka pagirioms? Vogti, plėšti ar kaip nors kitaip susiorganizuoti “bambaliui”. Gal malkas, jei ne snukius kam nors paskaldyti. Arba vis paklausesnės “narkatos” prastumti.
Ką gi mums žada artėjantys rinkimai?
“Skaaatinsime pritrauksimeee investicijas, geerinsime sąąlygas veerslui, kuuursime darboo vietaaas, maažinsime socialinę atskirtįįį” – tokią maldelę rinkėjams yra išmokęs daugelis pretendentų ir į savivaldos tarybų narius, ir seimus, tačiau retas jų žino ar susimąsto, kad užsienio investicijomis Lietuvoje kasmet tesukuriama tik apie 3 tūkstančius naujų darbo vietų. Pasižiūrėkit, jei netikite, “Investuok Lietuvoje” raportą. Prisiminus, kad krizės šiuolaikiame globaliame pasaulyje kartojasi kas 8-12 metų, kad kažkiek įmonių kasmet ir bankrutuoja, tenka konstatuoti, kad tokiais tempais ir būdais bedarbystės problema nebus Lietuvoje išspręsta NIEKADA.
Kur gi išeitis? Pirmiausia suvokime, kad užimtumo problema yra bent jau bedraeuropinė. ES šiuo metu yra apie 25 mln. bedarbių ir 12-14 mln. alkoholikų, o alkoholio biznis tebeklesti. Kur gi tau? Statistika rodo, kad netgi ES žemės ūkio eksporto politika pati yra „girta kaip šliurė“: apie trečdalis išvežamos produkcijos yra stiprių spiritinių gėrimų pavidale, kitas trečdalis – vynai ir vermutai, ir tik kuklus atlikęs trečdalis – kitokia grūdų produkcija. Vyrai gėrė, vyrai gers, kol ta Afrika neapsivers. Galima taip pat ir apie abi amerikas, azijas sudainuoti, nors pamačius, kad žemėje badauja kas aštuntas – ne verkti, o šaudyti norisi. Bent jau petardomis po visų tų europarlamentarų ir kitų politikierių langais. Nieko nepadarysi – verslo laisvė nugirdyti šiame pasaulyje yra žymiai stipresnė, nei krikščioniškas įsakymas – pavalgydink.
Europinės pastangos per silpnos
Naujas Europos komisarų vadovas J.C.Junkeras skirtingai nuo pirmtakų, suvariusių ES dar ir į milžinišką, per 12 trln. eurų valdžių skolų bankams krizę, šį bei tą nutuokia ekonomikoje, nes pats buvęs ir klestinčio Liuksemburgo premjero kėdėje. Matydamas, kad visų socialinių ir kitokių programų karpymo politika nieko neduoda, nes investicijos ES tebėra 15 proc. mažesnės nei buvo prieš krizę 2008 metais, jis dar pernai pasiūlė apie 300 mlrd.eu investavimo planą, kuris, beje, girgždėdamas jau stringa ES vadovų taryboje, nes nesutvarkyti reglamentai. Ir duokDie, kad, vis tik, pajudės antroje šių metų pusėje.
Betgi pernelyg menka ši suma bei priemonės, tačiau vis geriau nei nieko. Lietuvai tai reikš, kad mažės darbo vietų užsieniuose, ir valdžiai bei savivaldai tokiu būdu toliau kovoti su bedarbyste, kuri tampa ir struktūrine problema, kai stinga konkrečių profesijų darbo jėgos, o ne vien rankų, toliau bedarbių siuntimu svetur, ne itin geriausiai seksis.
Dabartinės vyriausybės spartinama namų šiltinimo programa apgaivino krizės suvarytą į ožio ragą statybų verslą, tačiau situacijos dramatiškumas yra tai, kad netikusiai „suvaldytos“ per 2008-2012 metus krizės liekamieji reiškiniai dėl savos demografinės socialinės inercijos yra tiek stiprūs, jog valstybės praskolinimo tempai yra ir toliau išlikę tokie patys, kaip ir kriziniai.
Nieko nepadarysi, nes Lietuvoje 1 užsilikusiam dirbančiam tenka 2 išlaikytiniai, ir milijardinės sumos kasmet per SODRĄ pravalgomos vien šį tą užsitarnavusios senatvei pensininkų armijos.
Taigi, jei iki krizės valstybės skola bankams tebuvo, beje, labai piktinusi visokių atminimų A.M.Brazauską – 17 mlrd.Lt, po A.Kubiliaus valdymo net 46 mlrd.lt, tai šiuo metu ji įkopė į naują 60 mlrd.lt aukštumą su kasmetėmis atiduodamomis palūkanomis viršijančiomis 2 mlrd.lt .
Vyriausybės ir verslo galimybių ribotumas
Iš čia išplaukia pirmoji nelinksma išvada. Prasiskolinusių trilijonais eurų ES valdžių išcentrinė stringanti biurokratijoje užimtumo politika yra pernelyg silpna. Tuo metu Lietuvos vyriausybė, kuriai priklauso ganyti visus tris milijonus ir prie geriausių norų sekti laimingiausios pasaulyje aukšto užimtumo Danijos, kur valdžios bei jos susikooperavusios su privačiu verslu ekonomikos sektorius sukuria net trečdalį bendrojo vidaus produkto (BVP), dėl lindėjimo milijardinėse skolose kurti naujas ar plėsti savas korporacijas, panašias į visai gerai veikiančius valdiškus “Lietuvos geležinkelius”, negali.
Mūsų gi verslas – “maximos”, “haneriai”- paskui emigrantus labiau jau yra linkęs išsikėlinėti į Olandijas, Suomijas, todėl į jį, kai rinkos ribojimai vyksta ir dėl karinių konfliktų, didelių vilčių irgi neteikia.
Tai kas gi lieka šioje ašarų pakalnėje? Administracinis valdiškas resursas. Merai, seniūnai, seniūnaičiai, kurių pirmi dveji perkrauti pusšimčiu visokiausių administracinių prievolių, nuo sutuokimo iki pakasynų registravimų, o treti renkami visuomenininkai, patys gerai dar nesupranta, kurių “paibelių” buvo įteisinti ir suverti. Ir žinoma – didžiulės žmonių masės, su pašalyse tebekrebždančia ir nuolat purkštaujančia humanitarine inteligentija, bei smarkiausiais atsakingiausiais susibūrusiais į keliasdešimt partijų bei tūkstančius NVO, kurioms visoms demokratinė valstybės sandara yra suteikusi šansą patiems susikurti reikalingą lietuvišką tvarką.
Tai kokia ji turėtų būti, ir kodėl jos nebėra, klauskime savęs, prisiminę tą smagų 88-ųjų “Anties” obalsį: “Duokite darbo, duokite darbo – noriu panasoniko ir šarpo”.
Korupcija kovoje už finansinius išteklius
Darbo vietų kūrimui reikia bet jau trejeto dalykų: verslo idėjos, finansinių išteklių bei gamtinių žmogiškųjų resursų. Tokia teorija. Praktika šiek tiek kitokia.
Būna ir taip, kad europinėms valdiškoms paramoms – visgi virš 40 mlrd. Lt septynmečiui, reikia arba klaninių pažinčių, kur veikia dėsnis – “tu man, o aš tau, o mes visi – prieš likusius” arba “chodokų atkatų” reikalams viešuose pirkimuose sutvarkyti, kur kasmet, kaip tvirtino Ž.Plytnikas sugebama oficialiai “ v zakonie” nugvelbti bent 2mlrd.lt, nes nėra ir negali būti, kaip teigia kai kurie seimūnai, valdiškos metodikos, kuri galėtų paaiškinti, kodėl vienas ir toks pat darželio remontas čia ir dabar kainuoja dešimt kartų daugiau nei tenai, sutvarkyti.
Taigi, laimingųjų, priėjusių prie to europinio numesto Lietuvai trupinio, kuris tikrai priklausytų pagal istorinius teisingumus būti bent dvigubai didesniu, reikaliukai, kaip taisyklė pagerėja, ir visokių šriubėnų pavyzdžiu iškyla ne tik priemiesčių pilaitėmis, bet ir sava fazenda “antalijose, kanaruose” paskui vietinės reikšmės”labanorus” ar “trakus”. Ne verslo, kuris ir taip sukasi kapsėdamas į asmeninę sąskaitą, plėtrai. Apsaugai gi nuo tos 610 tūkst., atsidūrusių žemiau skurdo brūkšnio, taigi, tų bedarbių visokių artimųjų armijos – aukštos tvoros, kameros ir keiksnojama ( “rūgštelka, kokie ir iš kur tvajumat , tokie urodai randasi, ”) policija bei prokuratūra, nes ji su savais ištekliais – 8 tūkst, ir 8 šimtai pareigūnų, atitinkamai, ne kažką tegali padaryti: valstybėje dvejų metų laikotarpiui yra aktualios net 0.5 mln. bylos, o teismai kasdien springsta tūkstančiu nespėjamų skaityti bylų. Tauta kriminalizavosi, smurtas namuose (“mauči boba, kaip mat gauni į dantis”), kiemuose, gatvėse, sukčiavimas, plėšimai parduotuvėse ir turguose, paauglių nusikaltimai, narkomafijos plėtra, žudymai vidurnakčiais kavinių tarpuvartėse, ir pagaliau, išvogti bankų milijardai – tai ne baisiausias sapnas, o pati tikriausia kasdienybė po lietuvišku apsiašarojusiu kryžkelės ar šventoriaus rūpintojėliu – smūtkeliu.
Taigi, blogio viena šaknų lyg ir apčiuopta: prastai reguliuojamos rinkos chroniška masinė grimasa – bedarbystė su visomis jos socialinėmis piktžaizdėmis: išaugusiu nusikalstamumu, narkotikų prekyba, prostitucija, savižudybėmis bei nenutrūkstama geresniųjų emigracija iš to “durniaus laivo”.
Ką gi reikia nuveikti – tebeina kaimo nykra
O “katino dienos” su artėjančiais 2020 m., kuomet iš esmės sumažės ta taip vadinama ES struktūrinė parama, kurią vis vien tebevadinu reparacijomis už II pasaulinio karo nuostolius bei atlygiu už geriausią emigravusią brangiai išmokslintą darbo jėgą, netruks ir baigsis. Vien dėl šios priežasties ir visokių A.Maldeikienės tulžingai suvardintų melų mūsų „ikanomikoje“ būtina iš esmės supurtyti visiems smegenines ir rasti reikalingus visiems sprendinius.
Pirmiausia, verta pasekti estišku pavyzdžiu. Verslininko reinvestuotam kapitalui į gamybą ar paslaugas būtini minimaliausi mokesčiai, o į jo prabangą – tokio didumo, kad inkštų, bet nebėgtų kitur. Vis šis tas, tačiau pernelyg maža, nes nėra nei atitinkamų tarptautinių valdžių, kuriose ir liberalai, sutarimų prieš kapitalo bėgiojimus, o ir gerų skandinaviškų įtakų Estijoje, bedarbystė, būdama dviem procentais mažesnė nei Lietuvoje 7.5 proc., vis vien, dar duoda žinoti. Yra dukart didesnė, nei turėtų būti gerovės valstybėje. Be to, pasaulyje vykstant robotizacijai ir tobulėjant technologijoms, mechanizmai mažesnio intelektualumo darbo jėgą neišvengiamai stumia į gatvę.
Taigi, antroji išvada būtų tokia: ir prie idealiausios mokesčių sistemos dabartinė socialiberali Lietuvos ekonomikos sistema su jos tradiciniu iracionalumu, bedarbystės problemos nepriveiks, juolab, mūsų valstybės pajamingumas stipriai priklauso nuo pulsuojančių eksporto rinkų, o šis barometras nuolatinių pragiedrulių, anaiptol, nežada. Tai gal reikia iš esmės kitokios Lietuvos rinkos ekonominės reguliacijos ir tvarkymo krikščioniškai socdemine idealiąja prasme, sukūrimo tos pačios Danijos pavyzdžiu? Juk ten bedarbystė tik 4 proc. Kito kelio nebėra, tačiau nors dabartinis premjeras dr.Alg.Butkevičius dar prieš rinkimus sakė, kad valdžia pati turi kurti darbo vietas, o socdemų pernykštėse rinkimų programose – visuotinio užimtumo siekis, atrodo, kad jokioms darbo grupėms ar politinėms Lietuvos pajėgoms visa tai – nė motais. Ta dainelė – „pritraauksime užsienioo investicijas“ bus taip visus užhipnotizavusi, kad, pvz., apie vyriausybės imamą 3 mlrd.lt kreditą naujakurystės kaime programai su atsiperkamumu per 15 metų tegali kalbėti, nebent, koks nors valdovų rūmų svajotojas, žinantis, kad priemiestyje rentabilūs ir du daržovių, uogų ha. Nežinantis ir tų visų paikai absurdiškų europinių mastrichtinių draudimų valstybės biudžeto paskoloms.
Nors Lietuvos kaimo nykra su visu senėjimu bei emigracija ir toliau bėga kaip pašėlusi. Kasmet tyliai nunyksta 10 tūkst. sodybų, daugiau nei 4 tūkst. kaimų telikę pavadinimai, o dabar turint mažiau nei pusantro šimto tūkstančio sunkiai besikepurnėjančių fermerių dešimties penkiolikos metų perspektyva atrodo itin niūriai. Kaime teliks 5-7 tūkst., beje, suėmusių liūto dalį visų europinių milijardų, stambiųjų latifundininkų, kurie jau dabar užvaldę beveik pusę Lietuvos žemių.
Ateitis šviečiasi naujais kumečiais ir dar didesne bedarbių armija, sulėkusia į miestus. Pasirodytume itin naiviais, jei manytume, kad apie tai bent kiek užsimenama “Lietuvos pažangos strategijos – 2030” visose tose jos “ura, pirmi Europoje mandrystėse“ ir miražuose, kuriuose netgi kultūrai – jokio dėmesio. Svarbu, kad A.Kubilius ir priartinta grupė susirankiojo iš patiklių patriotų visai neprastų rinkiminių dividendų, nors už per keturis metus praganytus brangiai skolintus veik 30 mlrd.Lt – jiems visiems beržinės lazdos yra per mažai.
Nacionalinė katastrofa ir neišnaudotos galimybės
Vistik, būkime optimistais, ieškančiais pozityvių sprendimų, valstybėje, išties patyrusioje pastaraisias metais ir tebeišgyvenančią pačią tikriausią sunkią nacionalinę katastrofą: emigracija, skolos, nusikalstamumas, penktadalis totaliame skurde bei degradavime, toliau besiplėtojanti kaimo nykra, visur išpiltus negatyvumui ir susvetimėjimui savai valstybei, idealų ir kelrodžių praradime.
Taigi, jei investicijų ir lietuviško verslo perspektyvos bedarbystės su visomis jos socialinėmis piktžaizdėmis sunaikinimui, kaip ir stambios vyriausybinės investicijos galimybė, atrodo kuklokai, tai belieka laukti susipratusių piliečių – valstybinės reformos valios. Surankiojant po šapelį visas įmanomas neįmanomas idėjas, siūlymus bei projektus valstybės ekonomikos ir visos tvarkos stiprinimui. Jaunos teisininkės I.Gudžiūnaitės dualinio mokymo, kad kiekvienas mokinys ragautų darbinės praktikos bent jau greta tėvų. Mokesčių žirklių su Lenkija, dėl kurio daugelis tebeapsipirkinėja Suvalkų-Baltstogės krašte naikinimu. Kooperacijos kaime, remiant smulkiuosius modernios technikos centrais, nupjaunančiais žolę ar nukuliančiais perpus pigiau – už valdišką kainą. Ir iš socdemų, dar pernai susirašiusių visoje Europoje į rinkimų programas VISUOTINIO UŽIMTUMO siekį, reikalauti, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.
Pagaliau ir vyriausybė nesnūduriuoja – įsukinėjamos energetikos jungčių, terminalo, namų šiltinimo, biokuro šilumos ir elektros kogeneracijai vienu metu, programos. Tik pastebėsiu, kad ne mišką, o atliekančių kasmet bent 1.5 mln. kubų – šiaudų rulonus į elektrinių krosnių bunkerius, taip kaip vyksta Danijoje, pirmiausias reikia versti, nes medis, sakykime, plokščių gamyboje duoda dešimteriopą pelną, nei panaudotas šilumai. Deja, šių pastangų yra pernelyg maža.
Nėra Lietuvoje pasiturinčios, plačios kaip, sakykime, Australijoje, vidurinės klasės, nes pernelyg maža smulkaus ir vidutinio verslo, tad į jį pirmiausia turėtų krypti dėmesys. Lietuvoje europinės lėšos jam plėtoti “vaikšto” didžiąja dalimi per tris ministerijas. Tebenykstantiems ūkiams, kaimams ir gyvenvietėms iki tūkstančio gyventojų, milijardinės lėšos skirstomos per Žemės ūkio ministerijos, taip vadinamas kaimo plėtros programa. Virš tūkstančio žmonių miesteliuose – per vidaus reikalų ministeriją, kur policija suplakta su savivalda ir regionais, verslas gi remiamas per Ūkio ministeriją.
Čia derėtų, visgi, paklausti Ūkio viceministro M.Skarupsko žodžiais – ar teisinga, jei valdžios dovanoja verslui lėšas, šis atsilygindamas neatiduoda vienos kitos savo akcijos vyriausybei, kad ši bent pensininkus šiek tiek stipriau palaikytų? Gi administravimu užsiėmę merai, savo valdose turintys vidutiniškai po 50 tūkstančių gyventojų, skirtingai nuo seniūnų, seniūnaičių, atitinkamai aprėpiančių po 10 ir po 1 tūkstantį gyventojų su savomis bendruomenėmis, suprantama, lėšų projektiniams skirstymams, nors ir turi įtakų, tačiau smulkaus verslo – su keletu ar keliasdešimt darbuotojų plėtrai vietose neturi platesnių galimybių. Bent jau tarp rinkėjų įsigaliojusi nuomonė – merai proteguoja vien savo vietinių klanų, draugų verslą. Gerai, jei nevagia, kai kurių savivaldybių pavyzdžiu, pakliuvusių STT ir FNTT akiratin. Šiaip ar taip ES per dešimtmetį sau reklamą pasidarė. Išgražėję aikštės, parkai, gatvės, poilsio teritorijos, senamiesčiai – ir savivaldos dėka.
Smulkaus verslo, ekologinio ūkininkavimo “įsukimą” – seniūnui, seniūnaičiui ir bendruomenėms
Taigi, iš pasakyto peršasi toks modelis. Tik seniūnas su seniūnaičiais ir vietos verslininkų taryba galėtų matyti vietinio smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybes. Valdiško ar apjungto su privačiu. Betgi, pažvelkime, kas eina į seniūnus, seniūnaičius. Tie, kurie rūpinasi teritorijų tvarkymu – kelių ir apšvietimo, šunų laikymo ir ginklų registravimo, bei teisingesniu pašalpų skyrimu. Anaiptol, ne žmonės, patyrę rinkoje ir nutuokiantys apie verslumą, ekonomiką ir finansus. Kas kaltas? Ogi, Seimas su sava Savivaldos įstatymo koncepcija, kurioje dabartiniai seniūnaičiai, kaip tas piršlys – nei pakarti nei pabučiuoti, lyg ir girti, bet gal kažkam reikalingi.
Nagus už tokią “tvarką” maža apkapoti. Gi vietos bendruomenėms skiriamų lėšų kiekis per “Leader” programas tebėra simbolinis, jos orientuotos ne į verslumą,ne į darbo vietas, o į fasadų, kraštovaizdžio tvarkymą, papročių raiškos palaikymą, bendruomenės namų, kurių šildymas, irgi brangiai kainuoja sutvėrimą.
Kita svarbi neišspręsta, sekant geriausias Vakarų pavyzdžiais, problema yra pensijinio amžiaus asmenų bent jau dalinis darbinimas. Didžiojoje Britanijoje devynių dešimčių amžiaus sulaukęs meistras toliau po pusę dienos darbuojasi savo pamėgtame autoservise ir jaučiasi laimingas, nes toliau kuria vertę, nes yra reikalingas. Lietuvos ekonomikai toks pavyzdys yra itin svarbus, nes pagrindine Lietuvos biudžeto girnapuse, verčiančia kasmet toliau skolintis milijardus, tebėra SODROS išmokos, kurių didžiąją dalį sudaro pensijos.
Lietuvoje vidutinė gyvenimo trukmė yra tarp trumpiausių visoje ES. Širdies kraujagyslių, onkologiniai susirgimai nuolatinių stresų fone mūsuose iš peties šienauja tokius, kurie kitur dar ilgai džiaugiasi vaikaičiais ir provaikaičiais. Tai gal ir mums reikia stipriai susirūpinti ir sveikiausią maistą kuriančių ekologinių ūkių, tesudarančių 5 proc., plėtra, juolab Estijoje jų yra jau 17 proc., Latvijoje daugiau nei dvigubai nei pas mus, o Vokietija iškėlė sau 20 proc. tikslą. Neteršiančių gamtos – dirvos ir vandenų bei žmogaus ūkių. Juk jiems, priešingai nuo intensyvios chemizacijos ir technizacijos ūkių. Reikia daug darbo rankų su visa bitininkystės, užtikrinančios apie trečdalį derliaus, plėtra.
Štai ir vienas bedarbystės mažinimo galimų sprendinių: į darželius, mokyklas bei gydyklas kai kuriose valstybėse – beje, ir Danijoje, Estijoje keliauja vien ekologiškas maistas. Ar geltoni, ar žali autobusiukai turi vežioti žmones į darbus priemiesčių laukuose – tai jau ne problema.
Tai kame gi tokios atsilikėliškos situacijos priežastys? Pirmiausia, Žemės ūkio, Sveikatos ir Aplinkos apsaugos bei Darbo ir socialinių reikalų ministerijų, kaip ir daugelio žmonių požiūryje be vieningos pozicijos. Kur yra prioritetai – ar latifundininkų pelnuose, ar tame lozunginiame „svarbiausia žmogus”?
Ilgalaikėms investicijoms į žmogų ir aplinką reikia ir nemenkos politinės valios. Laukti negalima, nes sunykus gyvulininkystei į Lietuvos laukus bei vandenis paplūdo mineralinės trąšos su pesticidų, herbicidų, fungicidų, ne tik Kanadoje, beje, sunaikinusių pusę bičių populiacijos, kokteiliais.
Dramatiškiausia situacija klostosi šiaurės Lietuvoje dėl geologinių priežasčių – intensyvių vandens klodų mainų. Ten, Biržų krašte, ekoūkiai yra gyvybiškai svarbūs.
Kur imti milijardines lėšas?
O dabar pereikime prie svarbiausio ir sunkiausio. Tiek smulkaus verslo plėtrai per seniūnus seniūnaičius su jų būtinu skatinimo mechanizmu, tiek ir ekologinio ūkininkavimo plėtrai, nekalbant apie stambias valstybines programas Lietuvos valstybei reikia nemažų, vėlgi, milijardinių lėšų. Beje, kaip ir gausios alkoholikų, narkomanų armijos gydymui –gelbėjimui. Sakykime, miško kirtimo atliekų surinkimo organizavimui ar kitiems panašiems kūną ir dvasią gydantiems darbams, nes asmenys pavojingi savo aplinkiniams ir visuomenei, turi būti nukreipti visų labui.
Betgi, savivaldos skola bankams Lietuvoje – per 2 mlrd. Lt, Lietuvos valstybės – per 60 mlrd.lt, visos ES – per 12 trln. eu. Verslas visoje Europoje stringa, ir Lietuvoje neskuba sparčiau investuoti ir dėl prastokų lūkesčių. Tai kur gi tie visi pinigai? Ogi susikoncentravę didžiųjų korporacijų bankuose sąskaitose. Šveicarijos matematikai nustatė, kad iš 37 mln. pasaulio firmų pirmos 147 jau apkėtę daugiau nei 40 proc. pasaulio turto. Prisiminkime ir Lecho Walensos žodžius, mestus ir mūsų konservatoriams Krokuvos konferencijoje, kad 90 proc. pasaulio turto yra atsidūrę mažiau nei 10 proc. žmonių rankose ir, kad tai yra esminis laikmečio iššūkis, ar kitas gausias studijas šia tema.
Sakysite – neskaičiuok svetimų pinigų, tačiau pasvarstykime, iš kur gi jie tose sąskaitose. Vien ES sukūrimo ir raidos pavyzdys gerai tai parodo. Susikūrusi prekybininkų ir korporacijų naudai ES, sunaikinusi vidaus muitus gerokai ūgtelėjo verslo, prekiavimo ir pelnų apimtimis. Tačiau atsiradę muitų praradimai valstybių biudžetuose sukūrė neįplaukas, kurios buvo padengtos, anaiptol, ne pralobusių iš to apmokestinimu, o totaliu PVM pakėlimu vidutiniškai nuo 5 iki 21 proc. kiekvienam pirkėjui, kuris ant kiekvieno parduotuvės čekio mato savo užmokestį už ES susikūrimą.
Nieko nesakytume, jei tie iš visų surankioti pinigai būtų vėl efektyviai investuojami darbo vietoms, gamybai ir paslaugoms plėtoti. Deja, sočiausi alkaniausių niekada nesupras, tad belieka vienintelis kelias – aukšti mokesčiai vienu metu visur stambiam kapitalui.
Apie tai garsiajame antikrizinės komisijos raporte 2009 metais Jungtinėms Tautoms rašė net Nobelio prizo ekonomikoje savininkas Joseph Stiglitz, beje, ėjęs į gatves drauge su jaunais akcijos – “Užimk Walstreetą” dalyviais. Apie tai rašo ir vienas naujųjų kairės ekonominės minties ideologų – Paryžiaus prof. T.Piketty, nustatęs kad turtingųjų gerbūvis tebeauga gerokai sparčiau nei gamybos plėtra. Apie tai kalba iš tribūnos socdemams ir dabartinis eurokomisaras Vyt.Andriukaitis bei prof.A.Bielskis. Užkalbintas l.Linkevičius moja vyriausybės pusėn, ir, deja, jų visų negirdi pariteto pagrindais Lietuvą atsovaujanti ES vadovų taryboje prezidentė D.Grybauskaitė. Pagalvokime, jei reikiamo didumo mokesčiais būtų apdėti Rusijos “Gazprom”, “Nikel”, ir pralobę Janukovyčiai, Ukrainos magnatai Porošenko, Achemtovas ir Kolomoijskis, mūsų “maximos” ir “Hanner”, Vokietijos “Deutsche bank”, “Lloyd”, “Scotish bank” ir visi kiti iki Walstreeto “Goldman Sachs”, tai žmonės turėdami iš to gerai apmokamas darbo vietas ir varomi neitų į jokius blokpostus, ar džichadus, ir neliptų į sunkvežimius vykti į pasišaudymus arba naująsias pasaulines žudynes, kurios vien Ukrainoje jau nusinešė per 50 tūkstančių gyvybių. Tai, kas nebuvo netgi spręsta Vilniuje Valdovų rūmuose 2013 m. lapkritį ten sugužėjus prie stalų su lietuviška stirniena ir bruknių uogiene daugeliui aukštųjų vadovų, tenka jau visai kitame – karininės diplomatijos formate sręsti neišspręsti Minske už derybų stalo šiandien, o JT Saugumo Taryboje pastaruoju metu nuolat. Ekonominė neoliberaliai chaotiškos rinkos pasaulio disharmonija transformavosi į karinius konfliktus, Kurgi tau, Swiss credit instituto paskelbtas “Globalios gerovės 2014” raportas, rodo, kad 67 proc. pasaulio turto yra sukoncentruota Šiaurės Amerikoje ir Europoje, nors pagrindinis gyventojų kiekis – daugiau nei 80 proc. atitenka likusiems vargingiesiems kontinentams. Tai pati tikriausia planetos parako statinė. Tuo pat metu, daugelis mokslininkų politologų, sociologų pastebėjo, kad nors bendrasis pasaulio turtas dėl techninės pažangos gerokai išaugo, tačiau per pastaruosius du šimtus metų nelygybės planetoje nesumažėjo nei kiek.
Deja, vien dalies kairesnio mentalumo valdovų, turinčių geoekonomikos procesų supratimą, pastangomis, reikiamai neinvestuojamo ar tebesnūduriuojančio kapitalo problema nesprendžiama dėl šiuolaikio globalaus kapitalo tekamumo. Susitarus kairesniems, jis momentaliai pabėgs pas dešinesnius, kur mokesčiai mažesni. Tad demokratinėmis evoliucinėmis priemonėmis belieka viena – tikras susipratusių, bent jau minimaliai ekonomiškai apsišvietusių rinkėjų vieningumas, kairiųjų vadinamas solidarumu. Deja, daugelis jų susibėgę į partines struktūras tėra linkę postringauti apie savas vertybes – socialinį teisingumą, solidarumą, nors ir piršto nepajudino Prancūzijos kairiesiems vieningai gatvėse palaikius savo prezidento aukštų mokesčių politiką. Kuo tai baigėsi – gerai žinome. Aktorius Depardje pabėgo į mažesnių mokesčių Rusiją, bankininkai ir korporacijos su liberalais ir kitais dešiniais grasinimais sukėlė didžiulį triukšmą ir likę, vienui vieni, Paryžiaus ir Liono bei Marselio kairieji atsitraukė.
Reikalavimas Prezidentei, Seimui, europarlamentarams arba nereikia toliau mūsų rinkėjų bei kandidatuojančių į savivaldą mulkinti
Šio globalaus pasaulio paradoksas yra tame, kad probleminių Akmenės, Švenčionių, Lazdijų, Jonavos ar Pagėgių savivaldos reikalai ar gerovė itin tampriai priklauso ir nuo, sakykime, Europos centrinio banko palūkanų normos, Europos komisarų C.J.Junkero investicinio plano realių galių, ar tų dešimties magnatų, iš garsiojo kasmet susirenkančio Bilderbergo klubo, kurie kas savaitę New Yorko restorane sprendžia, ką turi rašyti jiems pavaldi spauda ar skelbti televizijos ir radijai, kokią žemiausių mokesčių politiką turi vykdyti jų per liberaliai konservatyvų lobby manipuliuojami parlamentai ir vyriausybės ir kaip išlaikyti esamą pasaulio “tvarką”.
Mūsiškiai gi geriausių užmačių ir norų padėti vargstantiems žmonėms turintys politikai, einantys į televizinius priešrinkiminius debatus, šioje šviesoje man teprimena pusaklius kačiukus, tereginčius artimąjį politinį horizontą, besibaigiantį su savo rajono riba, o ne ir visą aukštosios politikos vertikalę, apie kurią lyg “go go” buomą prasidedantį Vilniaus fasadinėje prezidentūroje ir sukasi tas šiuolaikis beprotiškas beprotiškas finansų, masinės bedarbystės, alkoholio ir ginklų biznio klestėjimo bei kitų neteisybių sklidinas pasaulis.
Ši visa situacija kartu yra ir pašėlusiai sudėtingai prieštaringa, ir tuo pačiu šiame išdėstyme su keliomis dešimtimis skaičių pakankamai paprasta. Tai tėra elementarus politinės aritmetikos, o ne aukštosios ekonomikos modelių su daugybe lygčių uždavinys. Pateiktas sprendinys, sakyčiau, netgi banaliai paprastas. Popiežiaus žodžiais – pinigai turi ne valdyti, o tarnauti žmonėms.
Vienintelis šansas Lietuvai laimėti šiuos savivaldos rinkimus būtų vieninga visų kandidatuojančių į savivaldą pozicija – gal net bendras pareiškimas Lietuvos žmonių interesus turinčiai atstovauti prezidentei D.Grybauskaitei, Seimui su begale tarparlamentinių ryšių grupių bei mūsų europarlamentarams: “Mes norime ir žinome, ko reikia žmogui, tačiau be jūsų tvirtos pozicijos, be reikiamų lėšų, mūsų ryžtas ir pastangos bus palikti vien atliekų, šilumos ūkio pertvarkai, kaimų ir gyvenviečių tuštėjimo, mokyklų nykimo registravimui su keletu fasadinių projektėlių. Tokiomis sąlygomis bedarbystės ir skurdo neįveiksime”.
Lietuvai ir kitoms nuskaustoms bei tebeskriaudžiamoms geriausios darbo jėgos ir verslo nuviliojimu valstybėlėms ES skiriamos lėšos turi būti bent dvigubai didesnės, kaip ir mūsų žmonių algos, pensijos, stipendijos bei pašalpos, kaip ir investicijos į darbo vietų kūrimą. Ne kareivėlių stumdymu, o lėšų tebepelyjančių viskuo pertekusių sąskaitose panauda ir teisingu jų skirstymu reikia, pirmiausia, rūpintis mūsų nieko nesprendžiantiems, snaudžiantiems ar besireklamuojantiems politikams.
Vien išmokų, kaip žadėta, nesulyginimas mūsų žemdirbiams, Briuseliui naikinant pieno ir runkelių kvotas, Lietuvos kaimui gali baigtis nauja katastrofa – bankrotų banga ir antstolio plaktuku.
Lietuvoje galime šiek tiek pagelbėti vaikus auginančioms šeimoms, atėmę dalį lengvatų iš šiek tiek daugiau uždirbančių, ir tai reikia daryti, tačiau esminio pagerėjimo, kad sparčiai – ko ne dvigubai augtų algos, pensijos, stipendijos, visos socialinės pašalpos pasieksime tik vieningai „perkirtę Gordijaus mazgą“, kuris slypi tarptautinėse finansų citadelėse.
Praregėjimas anksčiau ar vėliau ateis, o pabaigai beliktų prisiminti A.Mickevičiaus žodžius: “Kas nekovoja su blogiu, pas tą jis ateina į namus”. Lietuvos valstybėje ir savivaldoje jo jau per akis. Tad nedelsdami sukruskime ir vieningai parodykime, kad su mumis reikia pasauliui skaitytis ne tik krepšinio aikštelėse. Plačiajame pasaulyje mes tokie ne vieni.
Kęstutis K.Urba
