Ada Sabaitytė
Miškų ūkyje yra (ar bent buvo) naudojamas labai veiksmingas būdas kovai su viršūniniu miško gaisru – priešpriešinio ugnies fronto paleidimas, kai ugnis užgesinama ugnimi. Tas būdas būdavo pasirenkamas, kai įprastinės ugnies gesinimo priemonės negelbėdavo. Tai sudėtingas, daug sumanumo ir išmanymo reikalaujantis, bet užtikrintai veikiantis būdas.
Stebint dabartines politines grimasas, panašu, kad tą gaisro gesinimo būdą pasirinko politikai ir ėmė taikyti skandalų, nepalankių vienai ar kitai grupuotei, ,,gesinimui“.
Manyčiau, kad šiuo metu visi mes, Lietuvos gyventojai ir esame tarp tų dviejų ugnies linijų: iš vienos pusės, iš visų jėgų gesinamas ir slepiamas krikščionių konservatorių partijos skandalas dėl pedofilijos, iš kitos – pastangos sukelti įvairius dirbtinius skandalus: pamenate, buvo bandoma sukelti skandalą dėl prezidento – nelabai pavyko (ar kas nors su kuo nors susitarė, ar dar kokios aplinkybės pakišo koją – jau nesužinosime), tada visas elitarijų klaniukas į Vilnių atvilko ir pastatė rusišką tanką ir taip apsidžiaugė, kad ėmė kaltinti visus, kas prie to tanko nueidavo. Protinė negalia (marazmas) nusirito iki tokio lygio, kad tie patys, kas atitempė ir pastatė tą tanką (reikia suprasti, kaip jauką?), paskelbė, kad pagal tanko lankomumą nustatys piliečių lojalumą! (Tikrai, – kas taip ,,genialiai“ ir sugalvojo?!) Tada surikiavo pareigūnus sekti to tanko aplinką, bet skandalo ir vėl nepavyko įžiebti. Tada, matyt, pagalvoję – pasitarę, nutarė išridenti savo ,,sunkiąją artileriją“ sau lojalius* asmenis.
Pasirinkimas krito ant tokių labai priklausomų asmenų, kaip Oleg Šurajev (šitą vardą ir pavardę reikėtų rašyti rusiškais rašmenimis) ir Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Labai panašu, kad jie gavo po užduotėlę ,,sukurti skandalą“. Gal taip ir nebuvo, bet pafantazuoti, juk, galima?
Tasai Oleg pats prisipažino, kad jis klounas, o juokdariai be globėjų niekada nebūna, tai ir šitas vyrukas šiltai įsitaisė užingridyje ir gyvena – bėdos nemato! O įžymioji žurnalistikos dirvonų arėja ir prižiūrėtoja Monika tikrai žino, kas jai ,,įteikė LRT dvarą“.
Taigi, kas buvo prieš tai, mes nežinome, bet tie abu stambūs visuomenės veikėjai lyg susitarę ėmėsi ,,lygioje vietoje“ kurti aiškiai dirbtinius skandalus. Tas jų dirbtinumas ir kelia didžiausią įtarimą, kad norima kažką pridengti. O pridengti tai reikia aną konservatorišką pedofilijos skandalą!
Tie lojalūs veikėjai yra tikri profesionalai ir, siekdami įvelti į skandalą kuo daugiau žmonių, griebė jautį už ragų. Oleg (kaip aiškėja, „šimonarmonytės“ kvietimu) atidundėjo Seiman, na. O Monika – universitetan! Ir abu sutartinai, dviejose svarbiose socialinėse erdvėse ,,pakūrė ugnį“.
Žmonės, kaip žmonės, tuoj stvėrė tą dirbtinį jauką, įsivėlė, ėmė svarstyti, ar ,,Šurikas ko nors priėdęs, ar nepriėdęs“, baisisi ir piktinasi, kiti užsistoja profesorę J. Mažylę – veiklos turi visi. Ir taip pamažu ,,užtrinamas“ tikras skandalas.
Žmonėms nereikėtų taip primityviai matyti ir, juo labiau, svarstyti tokių dirbtinių skandalų. Visada reikia stengtis įžvelgti dalykų ir veiksmų esmę. Juo labiau, kad tas klounas Oleg visiems ir pasakė tą raktinį žodį, dėl ko sukėlė visą tą kipišą: ,,pedofilas“! Juk jis taip apšaukė R. Žemaitaitį! Čia pagal pasakymą: ,,kuo pats kvep, tuo ir kitą tep“. Taigi klounas iškart ,,prisidavė“, kad viskas vyksta dėl to nelemto konservatoriams pedofilijos skandalo su p—u Bartoševičiumi!
Neaptarinėsiu to Oleg darkymosi seime, nes turbūt daugelis tai matė ar girdėjo, bet seimūnai tomis aplinkybėmis nusirito žemiau bet kokių įsivaizduojamų linijų. Ir nusirito visi in corpore – ne tik tie, kuriuos išdergė ir jie niekaip neatsakė į įžeidinėjimus, bet ir tie, kas pasišaukė ir paleido tą klouną į seimą. Primenu, kad sakoma, jog tai padarė „šimonarmonytė“. Aišku, mes visi pamatėme, kad tie seimūnai tokie, kad mums belieka šauktis tik Dievo pagalbos.
Net vadinamieji ,,opozicionieriai“ pasirodė visiškai neįgalūs ir bejėgiai. Vargšai seimūnai, jie visus begąsdindami tuo savo: ,,rusai puola“, matyt, patys tuo taip įtikėjo, jog vienas vienintelis senstelėjęs bernelis, turintis rusišką vardą ir pavardę, pasirodęs seime įvarė stuporą ne tik seimūnams, bet ir seimo apsauginiams – visi vieningai nutarė, kad Oleg´ui geriau nesipriešinti, nes visi žino, kokie tie rusai – neapsižiūrėsi, kaip Sibire atsidursi ar dar blogiau bus! – ir priėmė grynai savisaugos instinkto padiktuotą sprendimą: NESIPRIEŠINTI.
Na, o tas tipelis visą seimą pajuokai išstatė! Pajuokai, pirmiausiai, išstatė tos institucijos pirmininkę Čmilytę, su visais jos pavaduotojais, aišku Šimonytę, su visu ministrų kabinetu, visus frakcijų ar kitų darinių pirmininkus ir, galiausiai, eilinius seimūnus.
Te ,,pozicinės“ partijos negalvoja, kad jų tas darkymasis nepalietė – pirmiausiai jas ir išstatė pajuokai tas jų klounas!
Seimo apsauga irgi verta atskiro aptarimo: ką ji ten veikia, jei vienas piemengalys gali sukelti tokią sumaištį? Ar reikia tokios ,,apsaugos“, kuri nieko nesaugo? Juk ji yra visiškai neįgali, kaip parodė šitas incidentas. O gal jie visi ten būva tik dėl gražumo, kaip kokie katinai ant sofos?
Mums, balsuotojams, yra apie ką pagalvoti: čia tik vienas pasirodė ir visi ,,tautos išrinktieji“ prieš jį ėmė uodegomis vinguliuoti, o jei atsiras tokių dešimtis – kita, ar visas šimtas? Kas tada? Žodžiu, Seimas parodė visą savo esmę. Tai čia vienas skandalas.
Dabar eilė kito dirbtinio skandalo aptarimui. Dvi humanitarinių mokslų atstovės, dvi žurnalistės, abi dėstančios žurnalistikos mokslus studentams: Monika Garbačiauskaitė-Budrienė – taip sakant, iniciatorė – ir kita – profesorė Jolanta Mažylė. Šio skandalo esmė kaip ir aiški: kalta Monika, o nukentėjusi pusė yra profesorė. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir nors Garbačiauskaitei niekada nepritariau ir jos veiksmų nepalaikiau dėl labai suprantamų priežasčių, bet šiomis aplinkybėmis, esu priversta jai pritarti: profesorė, vargu ar turi teisę dėstytojauti, t.y. auklėti jaunąją kartą ir ko ji gali išmokyti?! Jei žvelgtume į įvykio visumą, tai tikrai neturi tokios teisės. Tik ne dėl tos priežasties, kurią įvardijo Garbačiauskaitė, o visai dėl kitko. Kokia ta priežastis?
Ją matau taip: moteris, paniekinusi savo šeimos pavardę, kurią ji gavo kaip paveldimą ir perduodamą šeimos vertybę ir vietoje jos pasirinkusi labai panašiai skambančią pravardę, nužemino save, paniekino savo šeimą, savo giminę ir tapo juokingai skambančio žodžių derinio nešiotoja: ,,profesorė Jolanta Mažylė“ arba ,,profesorė Mažylė“, arba ,,mažylė profesorė“. Gal pirma reikia užaugti, o jau tada kitus mokyti? Ko gali išmokyti humanitarinių mokslų šviesuliai profesoriai, kurie patys pirmieji puolasi mėgdžioti svetimas kvėšų madas ir skuba atsistoti į vieną eilę su visomis zvonkėmis ir bunkėmis? Taip randasi profesorės, kurios sau pasirenka Mažylės ar Daujotės pravardę-pavardę! Kad Zvonkė ar Bunkė taip pasivadino, tai nenuostabu – visi žinome, kad pramogų pasaulio atstovai darkosi, kaip įmanydami, kad tik būtų pastebėti! O štai universitetų profesorės – ko jos siekia? Dalyvaudamos tiesioginiuose išpuoliuose prieš mūsų kalbą? Kad tokiais savo sprendimais tos profesorės atmeta visą savo giminę ir šeimą – akivaizdu.
Ko siekia tos mokslininkės? Na, tos Mažylės atveju, nežinau, gal ji turi kokį ypatingą jumoro jausmą, susijusį su savo pravarde, kad būdama, anot Julijos Žemaitės, ,,sumitusi motera“, sugalvojo taip save pasivadinti. Tačiau, net ir įvertinus tą įsivaizduojamą jumoro jausmą, sunku suprasti, kaip profesorė nevertina ir nepaiso ženklų (simbolių)** ir taip lengvabūdiškai darkosi ir bėga paskui neišprususią minią. O kur bėga, jai pačiai turbūt nelabai aišku?
Gaila, kad tokių mokslininkų ir mokslininkių*** yra ir daugiau. Anksčiau mane buvo labai nustebinusi tokia lietuvių kalbos ir literatūros profesorė, visokių tekstų nagrinėtoja ir žinotoja Viktorija Daujotytė, kai buvo sugalvojusi pasidaryti Daujote! Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad greitai apsigalvojo ir vėl sugrįžo prie savo pavardės.
Mažylė profesorė, matyt, pasirinko tą savo pravardę, kaip ją simbolizuojantį vardą, amžiams. Įdomu, ką įsivaizduoja moteris išdarkiusi savo pavardę? Gal tikisi atjaunėti? Ar tikisi, kad niekas, o niekas nesužinos, kad ji yra netekėjusi? O gal, atvirkščiai, tikisi, kad paslėps tą aplinkybę, kad yra ištekėjusi? Visai neaišku!
Jei grįžti prie Mažylės profesorės, panašu, kad turime reikalą su labai giliai kompleksuotu žmogumi, nesusitvarkančiu su savimi pačiu ir dar besiveržiančiu mokyti kitus. Ir tada iškyla pagrįstas ir visai protingas klausimas: ką gali išugdyti toks profesorius ir ko jis gali išmokyti? Atsakymas čia pat: tokių profesorių mokiniai ir yra Monika Garbačiauskaitė- Budrienė, Oleg Šurajev, Gabrielius Landsbergiukas, Žygimantas Pavilioniukas, Matas Maldeikiukas – vardinti dar? Visi jie yra, štai, tokių profesorių triūso produktas. Juk viskas, atrodytų, prasideda nuo smulkmenos – profesorė pasityčiojo iš savęs, simbolių** lygmenyje paniekino savo giminę, savo šeimą, pažemino save aplinkinių akyse ir nesupranta, kad, kol ta klaida neištaisyta, visi jos mokymai žmonėms atneša daugiau žalos nei naudos.
Na, o Garbačiauskaitės išpuolis ir yra tas ženklas, kad profesorė labai toli nukeliavo klystkeliais, žaizdama paribio ar net užribio veikėjų žaidimus, pagal jų taisykles. Ir padarė daug blogio. Kažin, ar tą jos sukurtą blogį atperka jos, tikiu, nudirbti ir geri darbai?
Taigi, matome du lygiagrečius ,,skandalus“, kuriuos jungia jų dirbtinė kilmė ir beveik tas pats laikas, taip pat jungia ir tai, kad abu juos sukėlė valdančiai partijai labai įsipareigoję veikėjai. Ir galvok, po to, žmogau, kad jie kilo atsitiktinai!
Ką dar matome? Matome, kad visi tie išoriškai spindintys PONAI, besipuikuojantys savo titulais ir pareigomis, moksliniais ir pedagoginiais vardais, besipučiantys prieš visus ir visur. Ir tuo pačiu, spjaunantys į savo tikruosius, giminės, šeimos tęstinumą nusakančius ir kaip didelį turtą mums perduodamus vardus ir pavardes. Vieni PONAI, kaip tos profesorės Daujotė ir Mažylė ir dar eilė kitų, panašių, patys ,,išmeta“ savo pavardes, pakeisdami jas pravardėmis (kličkomis). Kiti neaiškūs sutvėrimai leidžia, kad jų vardai būtų niekinami, iš jų būtų dergiamasi ir jų vardai buvo viešai valkiojami ir niekinami. Juk tokie šaukiniai, kaip: ,,ei, Agne imk šokoladą“, o ką ta Agnė? – Agnė – nieko! Ji labai drąsi ir labai TEISINGA, kai piktinasi ,,baisių nusikaltėlių A. Paleckio ir A. Kandroto interviu per TV“! Arba Žemaitaičio išvadinimas pedofilu, arba priekabiavimas prie Gražulio, Kepenio, Puidoko ir tai visų 141 seimūno akivaizdoje! Ir nieko! – kas įvyko? Nieko neįvyko! Tegu kilmingas, aukštas ponas, apsilankęs seime, mus vadina, kaip nori, tik tegu piningą moka! Panašu, kad taip galvoja visi tie 141 PONAI. Ir nesuvokia, kad taip vertindami šį įvykį jie visi incorpore nusirito iki tų vadinamų ,,daunšifterių“ lygio.
Taip viskas ir nusivažiuoja: pradžioje ,,nekaltos“ išdykėlės profesorės, bandančios paslėpti savo šeimyninę padėtį****, ar gal savo kompleksus, po keistomis pravardėmis. Tada tos mažylės profesorės*** imasi mokyti jaunimą ir primoko tokių Garbačiauskaičių, Šurajevų, Landsbergiukų, etc. Ir šitie mažyčių profesorių mokytiniai užtvindo seimą, vyriausybę, LRT – viską viską! Ir, galų gale, pasiekia tuos pačius profesorius ir juos sudoroja.
Jei tie profesoriai turėtų nors krislą savivertės, o ne pasipūtimo, jei turėtų stuburą, o ne chordą*****, jei…. mes ir visa Lietuva tikrai nebūtume tokioje apgailėtoje padėtyje!
*Keistas tas žodis – niekaip negali suprasti, ką jis reiškia! Gal, sakau, palankų lojimą, ar palankiai lojančius veikėjus? Bet tekste jis skamba puikiai, tai ir įrašiau…
** Konfucijaus teiginys, kad pasaulį valdo ne įstatymai, o ženklai ir simboliai, todėl su jais reikia atsargiai ir pagarbiai elgtis.
***ne vien moterys mokslininkės dirba visuomenės griovimo darbą – tą puikiai daro ir vyrai mokslininkai, bet jų dar laukia aptarimas.
****juk pradžioje, kai buvo stumiama ta tokia moteriškų pavardžių keitimo į pravardes propaganda, visiems buvo pučiamos miglos į akis, kad netekėję moterys jaučiasi blogai, kai visi pagal pavardę gali suprasti ar ta moteris ištekėjusi ar ne.
*****Chorda (< sen. gr. χορδή ‘styga’) – per chordinių organizmų kūną einanti atraminė nugaros styga; Ją turi žmogus ankstyvoje gemalo stadijoje. Chorda yra stangri, lanksti, nesegmentuota. Ji susidaro iš žarnyno vamzdelio nugarinės sienelės. Daugelis gyvūnų chordą turi tik gemalo tarpsnyje – vėliau iš jos susidaro stuburas. Tik kai kurie primityvūs chordiniai gyvūnai išlaiko chordą visose savo vystymosi tarpsniuose – gaubtagyviai, iešmučiai, apskritažiomeniai, dalis žuvų (dvikvapės, eršketinės). Ir elitarijai!
