Saulius Varnas
Režisierius
Kažkas yra pasakęs: „krikščionis tai žmogus, kuris kojomis vaikšto žeme, o galva siekia Dangų“. Gražiai pasakyta ir norėtųsi, kad taip ir būtų…
Taip, žeme mes vaikštome visi ir visai nesvarbu, kokią religiją išpažįstame ar neišpažįstame jokios religijos ar, tiesiog, jeigu esame net ir ateistai… Pirmųjų krikščionių tikėjimas – jų ryžtas leidžia teigti, kad jų „galvos siekė Dangų“, nes jie buvo pasiryžę aukotis ir net aukoti savo gyvybę už savąjį tikėjimą. Ar galėtume teigti, kad taip yra ir šiandien? Tuo labai abejoju. Pats mūsų tikėjimo supratimas yra labai sumenkęs ir dažniausiai apsiriboja mūsų auka lankytis šventadienio Mišiose, ar paaukoti kokį pinigėlį atsiperkant už kaltes ar norint kažko išprašyti.
Taip, žodelis „lankytis“ Šv. Mišiose gal ir yra užgaulokas, bet nedrįstu sakyti „dalyvauti“, nes koks gi gali būti dalyvavimas Šv. Mišiose, kai nesiryžtame išsiskirti su savo mobiliuoju telefonu net ir tam trumpam Šv. Mišių laikui? Matyt, kad tokiu būdu norime neprarasti glaudaus ryšio su tuo išoriniu pasauliu, kuris liko ten – už bažnyčios sienų.
Tas nesugebėjimas atsiriboti nuo išorinio pasaulio net ir tokiam svarbiam susitikimui – dialogui su Dievu – parodo mūsų tikėjimo degradaciją. Taigi, tenka sutikti, kad šių dienų žmogus yra labai pasikeitęs – pasikeitęs jo požiūris (bent jau krikščioniškojo pasaulio atstovų) tiek į religiją, tiek ir į pačią vertybių sampratą.
Tuos mano žodžius patvirtina ir mūsų reakcija į tą tebesitęsianti nusikalstamą Putino Rusijos karą Ukrainos žemėje. Rusija, kuri vis dar įvardija save Krikščioniška valstybe, nežiūrint to, kad užpuolė kitą tokią pat nepriklausomą Krikščionišką valstybę, žudo jos piliečius, naikina šimtmečiais kurtą jos kultūrinį palikimą, o didžioji dalis, gal net ir dauguma Rusijos piliečių savo tylėjimu pritaria tokiai jų valstybės vadovų politikai…
Taigi, ką bendro turi šių dienų Putino Rusija su Krikščionybe, kai valstybės viduje neatsiranda žmonių, kurie išdrįstų pasakyti NE tokiai Putino politikai ir sustabdytų šią agresiją – šį nusikalstamą karą? Argi tokią šių dienų Rusiją galima vadinti Krikščioniška valstybe – argi jos piliečiai gali įvardinti save krikščionimis?…
O ir visas likęs Krikščioniškas pasaulis – ką gi jis sako Ukrainos gynėjams: ginkitės, kariaukite, esate šaunuoliai, jums sekasi, mes padedame jums, padėsime ir ateityje, bet, pirma, turėsime pažiūrėti, kaip jums seksis gintis ateityje… Taigi, tokia yra aukščiausiųjų Vakarų politikų mąstymo logika. Tik ką bendro tokia mąstymo logika turi su Krikščionybe, jei matydami Rusijos banditizmą – jų nusikaltimus, pasirenkame saugesnę nesikišimo-stebėtojų poziciją?
Taigi, šis karas Ukrainos žemėje, kaip ir bet kuris kitas karas mūsų planetoje, parodo, kaip toli esame nuo tos tikrosios Krikščionybės ir kaip toli esame nuo tų pirmųjų krikščionių pasakytų žodžių. Dar XVII amž. pasaulis jau suprato karų beprasmybę. Monteskje rašė: kokia prasmė užkariauti kitas valstybes, užgrobti jų žemes, kai vis vien yra aišku, jog išlaikyti tų užgrobtų žemių nepavyks ilgalaikėje perspektyvoje. Putino Rusija, užpuolusį Ukrainą, taip pat juk negali nieko laimėti, nebent kuriam laikui atitraukti savų piliečių dėmesį nuo vidaus problemų, kurių Rusijoje apstu. Tačiau argi galime tuo ar kokiais kitais motyvais pateisinti žudynes – kai Rusijos kariai žudo, žūsta patys ir visą tai daro su vietinės Rusijos bažnyčios-cerkvės patriarcho palaiminimu? Kokią atgailą jie turėtų atlikti, kad galėtų sugrįžti į krikščioniškąjį pasaulį? Krikščionybė – juk Meilės religija ir Meilę mes turime įsileisti į savo gyvenimą… Privalome gyventi vadovaudamiesi Meile tiek savo mintimis, tiek žodžiais, tiek ir darbais.
Krikščionybės Kelias – tai vienas iš dvasinio tobulėjimo Kelių, padedantis priartėti prie Dieviškosios Šviesos, žmonjai buvo nurodytas – perteiktas per Jėzų Kristų, ir tik griežtai prisilaikydami Jo mokymo, gal ir galėtume išdrįsti pasakyti, kad krikščionių galvos siekia Dangų. Bet kai šiandien mes ignoruojame vieną iš pagrindinių Dievo įsakymų NEŽUDYK, mes ir savęs nebegalime laikyti krikščionimis…
Taip pat turime pripažinti, kad nesilaikome ir kitų Dievo Įsakymų – NEGEISK SVETIMO TURTO, NEMELUOK, NEVOK…. Kai įmonėse darbininkai savo darbu sukrauna savininkams didžiulius turtus, o tie buvę darbininkai, sulaukę pensinio amžiaus, negali iš gaunamos pensjos išgyventi… O Vyriausybė svarsto, ar gali ir kiek gali, jeigu gali, pakelti pensijas – penkiais ar dešimt EURų, kurie juk nieko iš esmės nepakeistų šeimos biudžete, tai tuos svastymus kitaip kaip pasityčiojimu pavadinti negalime…
Taip, Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkis sparčiai keičiasi senėjimo linkme. Akivaizdi demografinė krizė ir, kaip visi ekspertai vienbalsiai tvirtina, kad ateityje ji tik gilės. Tai kur glūdi to priežastis – kur ir kas gali surasti išeitį?
Apmaudu, kad mes Lietuvoje, nedidelėje valstybėje, nesugebame susitvarkyti – nesugebame pasiekti, kad jos pilečiai tėvynėje jaustusi saugiai, kad jaunimas bei kiti darbingo amžiaus tautiečiai nesiveržtų iš jos išvykti, kad nesijaustų tėvynėje nereikalingi. Daugumai tėvynė tampa tarsi pamotė, todėl ir bėgama toliau nuo jos, nors taip pat ne į motinos glėbį, tik šįkart neklystamai žinant, jog nauja šalis nėra tavo motina….
Danijos pilietis, kuris gyveno kaimynystėje, išvyko iš Lietuvos, išsiveždamas ir lietuvaitę žmoną su vaikus. Paklaustas, kodėl nusprendė išvykti, atsakė, kad Danijos vyriausybė sudarė tokias sąlygas Danijos piliečiams, gyvenantiems svetur, kokių niekur kitur negalėtų tikėtis, todėl dauguma Danijos piliečių sugrįžo į tėvynę. Tą patį padarė ir Kanados vyriausybė, kuri keleto metų bėgyje pakeitė įstatymus ir didžioji dalis Kanados piliečių, gyvenusių ir dirbusių svetur, taip pat sugrįžo į tėvynę. Tų abiejų valstybių vyriausybės dėjo pastangas – sudarė palankias – išskirtinas sąlygas savų valstybių piliečiams, kad jie panorėtų sugrįžti.
Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai – savo sprendimais tiek Seimas, tiek ir Vyriausybė dažniausiai skatina, kad lietuvaičiai išvyktų iš tėvynės, o patys grumiasi dėl valdžiukės, nes pirmiausia galvoja ne apie valstybės visuotiną gerovę, o kaip greičiau įgyvendinti savos asmeninės „gerovės“ lūkesčius, taip ir nesuprasdami, kad valstybės tarnautojai pirmoje eilėje turi tarnauti kitiems, o ne įgyvendinti savojo gerbūvio svajones.
Dalai Lama vienoje iš konferencijų yra pasakęs: „Žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai sukurti tam, kad jais naudotųsi“. Pasaulis atsidūrė ir gyvena chaose todėl, kad tapome daiktų vergais ir visai pamiršome žmogų. Nebeliko pasitikėjmo nei pačia valstybe, nei jos institucijomis. Ir tokia tendencija yra ne tik Lietuvoje, bet visame Vakarų pasaulyje. Taip, Rusijoje dar blogiau, bet juk mums nuo to netampa lengviau.
Šiandien reikalingas naujas požiūris į valstybę – į jos institucijų veiklą. Ar galime – ar pajėgūs esame šiandien atlikti rimtus struktūrinius pakeitimus Lietuvoje prie labai menko intelektualinio potencialo – prie stygiaus kūrybiškai mąstančių žmonių ir prie pasidalijimo į daugybę partijų? Esama situacija susidarė dėka mūsų, taip vadinamų „reformų“, kurias atlikinėjo valdininkai, atėję į vadovaujančius postus per tuos partijų „reitingus“ – dėka įvairių manipuliacijų šiuolaikinėmis technologijomis, ar, tiesiog, pateko pažinčių dėka, bet ne po sąžiningos atrankos įvertinant jų kompetenciją.
Galvoju, kad jeigu šiandien pagrindinių valstybės institucijų – Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės darbuotojai pasiryžtų prisiimti įsipareigojimą bent jau vienerius metus gauti mažiausią atlyginimą, koks šiandien yra mokamas už darbą Lietuvoje, ar pensijų dydžio ir tokiu būdu solidarizuotųsi su mažiausias pajamas gaunančiais, tai tikiuosi, kad per tuos metus jie suprastų, kaip gyvena didžioji Lietuvos piliečių dalis. Manau, kad tai padėtų jiems priimti teisingesnius sprendimus dėl minimalaus atlyginimo, dėl pensijų dydžio, o ir į valstybinę tarnybą gal nebesiveržtų karjeristai, kuriems pirmoje eilėje rūpi asmeninė gerovė, o ne valstybė bei tarnystė jos piliečiams.
Tačiau jeigu ir toliau tęsis tos pačios „tradicijos“ – jeigu nebus rasta ir imtasi priemonių ištaisyti esamą situaciją ir atsisukti į Krikščioniškosios – ne deklaratyvios demokratijos pagrindus, tai atskirtis tarp piliečių bei nepasitikėjimas valstybių institucijomis tik augs. Per eilę metų buvo sukurtos sąlygos, kad turtai kauptųsi tik to vieno procento turtingųjų rankose.
Taigi, sugrįžtant prie mūsų pasirinktos temos – klausimo „Ar tikrai Lietuva vis dar Krikščioniška valstybė?“, matome, kad šiandien yra labai daug požymių, leidžiančių daryti išvadą, kad šių dienų Lietuva yra labai toli nuo to pirminio krikščioniškojo pasaulio supratimo. Tolima net ir nuo mūsų tėvų ar senelių supratimo. Krikščioniškosios religijos – gal būtų tiksliau įvardinti „tikinčiųjų“ degradacija pasaulyje bei Lietuvoje jaučiama, beje, kaip ir visų kitų religijų.
Privalome sąžiningai atsakyti į klausimą – ar Dievui mes aukojame kažką dėl savęs, ar aukojame Dievui save? Tai esminis klausimas. Deja, bet šiai dienai mūsų atsakymas yra vienareikšmis – viską, ką aukojome ir aukojame, buvo aukojama tik dėl savęs, o čia ir yra didžiausia mūsų klaida, iš ko ir seka degradacija visose srityse ir visuose visuomenės sluoksniuose.
Jeigu Dievas tapo žmogumi tam, kad žmogus taptų Dievu, tai išdrįskime priimti drąsius iššūkius tiek nusikalstamo karo Ukrainos žemėje, tiek ir valstybės viduje savų piliečių atžvilgiu. Be Meilės nieko nepasieksime ir Lietuva gali išnykti pasaulio žemėlapyje, kaip tai kasmet atsitinka su dešimtimis įvairiausių rūšių gyvūnų bei augalų. Tik drąsūs sprendimai gali pakeisti mūsų ateitį į gerąją pusę ir leisti išlikti Lietuvos valstybei ir tautai.
Visų mūsų noras – gyventi neribojant savęs, turėti kuo daugiau visko, kad galėtume vartoti. Bet gal būtų teisingiau pasirinkti visuotiną askezės kelią?
