O jūs vis dar sakote, kad mūsų jaunimas nėra politiškai aktyvus? Anaiptol. Vos tik reikalai pakrypo link „šviesios“ perspektyvos 9 mėnesius maišyti karinio poligono purvą, tokios aistros užvirė ir tokios aršios diskusijos prasidėjo, kad, atrodytų, neliko nė vieno jauno (ir ne tik jauno) Lietuvos piliečio, kuris nepriklausytu arba „pacifistams“, arba „militaristams“. „Trollina“ , žeria argumentus, priskiria vienas kitam kai kurių gyvūnų savybes arba apskritai pasitelkia neparlamentinę leksiką ir kartais atrodo: išdalink abejoms „stovykloms“ automatus ir tuoj neliks, ką į kariuomenę šaukti ir ką bausti už vengimą tarnauti.
Tik štai ir vieni, ir kiti iš tikro yra mažuma. Net, pasakyčiau, niekingai negausi mažuma. O dauguma potencialių šauktinių vadovausis „buitine“ logika ir apsispręs, ką daryti toliau, nepasitelkiant jokiu „-izmų“.
Prisimenu 1994 metus, kuomet man pačiam vargais negalais ir iš n-tojo bandymo įteikė šaukimą. Tai, kad netarnausiu, aš net neabejojau , juolab, kad kaip tik vyresnių draugų karta buvo tikrų tikriausi „netarnavimo specialistai“, kurie dar nuo tarybinės kariuomenės lakstė ir iš kurių buvo galima daug ko naudingo išmokti.
Beje, aš tai prisiminiau ne dėl to, kad viešai pasidžiaugčiau: juk sėkmingai „praslydau“ išvengdamas „garbingos pareigos“, o dėl to, kad nenoras eiti į rekrūtus nebuvo paremtas jokiomis vertybinėmis nuostatomis, o tik paprastu supratimu, kad yra kur kas naudingesnių veiklų, kurioms galima skirti gyvenimo metus. Ir toks problemos suvokimas buvo iš esmės visuotinis ir tą patį aš regiu dabar.
O jei taip yra, tuomet palaukime šiek tiek ir viskas susidėlios savaime. Jei ne per šį, tai jau per kitą šaukimą jau bus aišku, kiek kainuoja reikiamos medicininės ir kitos pažymos arba apskritai kiek ir kam nešti vokelyje tam, kad išspręsti problemą. Ir galite piktintis mano žodžiais, tačiau pabandykite juos paneigti. Nes dar nebuvo civilizuotų valstybių istorijoje kariuomenės, nuo kurios norint nebuvo galima išsisukti. Kaip ir nebuvo ir nėra valstybės, kurioje nebūtų galima išvengti prievolės tiesiog susimokėjus. Aš jau nekalbu apie tai , kad visuomet buvo, yra, bus luomas, kuriam net mokėti nereikės ir pakaks vieno telefono skambučio. Tai žinant, beje, labai logiška ir patraukli (ironizuoju) pradeda atrodyti viduramžių praktika, kuomet už nenorintį tarnauti turtuolį prievolę už atlygį galėjo atlikti varguolis. Sakyčiau, čia tas retas atvejis , kuomet visos sandorio pusės lieka patenkintos.
Tiesa, dabartinėje kariuomenėje vargiai ar pamatysime „auksinių vojenkomų“ kastos atsiradimą. Rinka yra rinka. Į potencialių rekrūtų pinigų medžioklę juk stos ne tik medikai ar kariškiai, bet ir mokymo įstaigos. Jei tikrai valdžia bus tiek kvaila, kad pradės rimtai vykdyti šaukimus, tai jau kitąmet pamatysite ženklų mokamų vietų švietimo įstaigose pagausėjimą. Čia ir vėl tenka prisiminti „anuos“ laikus , kuomet atleidimo nuo kariuomenės buvo slėptasi pasirenkant netikėtas, tačiau bent jau laikiną ramybę užtikrinančias studijas. Beje, jei nežinote, taip, pvz., Arvydas Sabonis tapo žemės ūkio specialistu, o ir vėliau „prie nepriklausomybės“ viskas vyko lygiai taip pat.
Ir štai ties šia straipsnio vieta vis tik privalau pakrutinti kaip kurios madingus „-izmus“ ir pirmiausiai vaidinamąjį „patriotizmą“. Kodėl kabutėse? Nes egzistuoja tokia jo atmaina, kuriai labai tiktų šūkis: „ Sėdėsiu mėšle iki kaklo, tačiau su vėliava rankoje“ ( na, arba uniformuotas). Ir, beje, dar kai kas jų pirštu baksnoja į Šveicariją – esą ten, štai, visi lyg vienas yra karo prievolininkai ir tuo labai džiaugiasi. Tik štai yra vienas nedidelis skirtumas – šveicaras dažniausi puikiai suvokia esąs ne tik karo prievolininkas, mokesčių mokėtojas ar koks statistinis vienetas, o pirmiausiai pilietis, kuris turi pakankamai svertų daryti įtaką savo šalies valdžiai. Be to, jis žino, kad gyvena turtingiau nei kaimynai ir turi ką ginti. Ir antrasis argumentas, manau, yra dar svarbesnis už pirmąjį. Ir nerado ir neras joks potencialus agresorius Šveicarijoje sau atramos.
O štai, kas vyksta visuomenėje, kurioje vyrauja gili socialinė atskirtis, veriasi vis gilesnė praraja tarp valdančio politinio ir ekonominio elito ir neprivilegijuotų piliečių, o demokratiniai mechanizmai veikia formaliai. Tokią valstybę dažniausiai tereikia vos pajudinti ir ji sugrius pati. Maža to, bus per akis tų, kurie entuziastingai padės jai sugriūti nors tam, kad gautų galimybę suvesti asmenines sąskaitas ir atkeršyti už tikras ar tariamas skriaudas. Mūsų istorijoje, beje, toks laikotarpis jau buvo.
Todėl belieka vienas vienintelis kelias motyvuoti piliečius, kad šie nors ir dantis sukandę eitų tarnauti – motyvuoti per asmeninį „ūkišką“ interesą. Pirmiausiai turi atsirasti tai, ko nenorima prarasti, ir tuomet atsiras ir motyvacija – reikalui esat tai ginti. Na, o mantrų kartojimu apie esą egzistuojančią pareigą kažkam kažkur tarnauti pasiekiama nebent tai, kad piliečiai išmoksta, ką reikia sakyti viešai. Taip, beje, irgi jau buvo. Gatvėje – „tegyvuoja draugas Brežnevas“ , virtuvėje – anekdotų pasakojimas apie pastarojo negalią.
Štai ir aš rašydamas šios žodžius puikiai suvokiu, kad kai kam jie pasirodys pernelyg įžūlūs, nes nepaisant to, kad blaiviai vertinančių padėtį nėra tiek jau mažai, tačiau įsitvirtinusios nerašytos viešo kalbėjimo taisyklės lyg ir neleidžia stipriai pjautis su dabartinės valdžios „generaline linija“. Ir kartais tai įgyja tragikomiškas formas.
Štai atsirado iniciatyvūs žmonės, kurie lyg ir išdrįsta pasisakyti prieš šauktinių kariuomenę. Lyg ir kritimo mąstymo ir pliuralizmo daigai prasikala „ant Lietuvos“ , tačiau… Skaitau šių „pacifistų“ peticiją ir jos pirmieji du sakiniai skamba taip : „Mes, žemiau pasirašiusieji(-ios), smerkiame Rusijos agresiją Rytų Ukrainoje bei Krymo aneksiją. Mes, žemiau pasirašiusieji(-ios), nepritariame šauktinių kariuomenės dalinių formavimui. ” Gerbiamieji , na, po tokios pradžios, mano supratimu, logišką tąsa būtų reikalauti visuotinių karinių apmokymų arba gal net ir mobilizacijos. Visi kiti „pacifistiniai“ pasiūlymai po šios įžangos skamba ne kitaip, kaip raginimas, nepaisant pačios peticijos autorių pripažįstamo pavojaus, nusiimti kelnes ir paslaugiai atstatyti busimam agresoriui patys žinote ką. Beje, aš šiame tekste iš principo nenagrinėju klausimo, kokie kariniai pavojai egzistuoja ir juos galima „užkamšyti“ rekrūtais, nes dabartinis vajus daug mažiau sietinas su galimomis išorės grėsmėmis nei atrodo.
Juk kariuomenė turi dar vieną tradicinę paskirtį , apie kurią oficiali propaganda jums niekuomet neprimins. Šioji paskirtis – tapti paskutiniu bastionu ginant valdantį politinį režimą, paskutinis argumentas malšinant nepasitenkinimą ir labai efektyvus didelės visuomenės grupės (šiuo atveju šauktinių) indoktrinavimo mechanizmas. Ir kuo labiau valstybė ritasi autoritarizmo link, tuo svarbesnė tampa šioji kariuomenės funkcija. Galiausiai kariuomenės institucija istoriškai ne kartą buvo naudojama piliečių perauklėjimui ar jų laisvės apribojimui. Taip buvo tame ir geroji pusė, kuomet nusikalsti linkusiam jaunuoliui atsirasdavo galimybė išvengti kalėjimo ir „persiauklėti“ kariuomenėje , tačiau nuodėmė nuodėmei nelygi ir vėl gi demokratijos mažėjimo sąlygomis „nuodėme“ tampa ir politinės pažiūros ir valdžios kritika . Todėl šaukimo „Damoklo kardas“ puikiai gali būti naudojant tildant protestines nuotaikas.
Tai vis tik – kaip elgtis gavus šaukimą? O elkitės kaip tik norite. Norite tarnauti – tarnaukite, nenorite – netarnaukite (galimybių, kaip tai padaryti, tikrai bus). Nes vis tik nėra jokių „-izmų“ svarbesnių nei jūsų pačių vidinės nuostatos ir jūsų pačių gerovė. Egoistiškai skamba? Tačiau, patikėkite, absoliuti dauguma pasielgs būtent apsvarstę, kuo jiems patiems reikalinga ar nereikalinga toji tarnyba.
