Sigitas Martinavičius
Ko trūksta Lietuvai, kad pas mus viešpatautų paryžietiškos laisvės ir tolerancijos atmosfera? Kas trukdo mums gyventi žaismingai, matyti daugiau gėrio nei blogio, džiaugtis savo šalies privalumais?
Reikia mokytis būti laimingiems, bet žmonės nemoka nieko neveikti, vertinti akimirkos, o miestų valdžia nesistengia kurti atsipalaiduoti skatinančios miesto atmosferos, trūksta pagarbos vienas kitam ir mandagumo.
Mandagumas Prancūzijoje – į kraują įaugusios kultūros dalis: net mažyliai suaugusiesiems sako „mesjė“ ir „madam“, „mersi“ ir „pardon“. O pas mus – daug pykčio ir nepagarbos, sunku gerbti kitus, jei negerbi savęs.
Mūsų niūrumą lemia ne tik gamtinės sąlygos (tamsa, drėgmė, šaltis), per menkas siekis būti laimingiems, vertinti gyvenimą, bet ir geriausio genofondo praradimas. Turi užaugti kelios kartos, kad susiformuotų lyderiai, kurie rodytų deramą pavyzdį ir galėtume jais sekti.
Žinoma, ne tik klimatas ir genofondas (mandagi yra visa prancūzų nacija – ne tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai!), o praeitis, įpročiai, mentalitetas trukdo mums šypsotis, sveikintis, dažniau prisiminti kreipinį „pone“, palinkėti geros dienos, palaikyti duris, kai pro jas eina moteris ar vyresnis žmogus.
Mes tingime mąstyti, lyginti, matyti gyvenimo visumą, todėl neretai daugelį dalykų piešiame tamsiomis spalvomis, susikuriame iškreiptą savo šalies įvaizdį.
Lietuva – normali Europos valstybė, kai kuo blogesnė, kai kuo geresnė už kitas. Prancūzai moka pabrėžti savo tėvynės privalumus, jie yra įpratę matyti pozityvius dalykus, daug dėmesio skiria šalies kultūrai.
Lietuvoje – pasakiška gamta, gausu aukštąjį išsilavinimą turinčių, gražių, kultūringų žmonių. Turtinga šalies istorija, platūs vartai į jūrą, esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Ir faktiškai nėra imigracijos, terorizmo, karų, gamtos kataklizmų grėsmės.
Ko trūksta, kad būtume laimingi?
Pasikeisti vidumi, tapti atviresniems pasauliui, daugiau šypsotis, būti geranoriškesniems, tolerantiškesniems, pagaliau savo viduje atsisveikinti su sovietinės praeities paveldu. Naujoji lietuvių karta jau daug kuo kitokia – ji jau pamatė pasaulio ir suvokė jo privalomus.
Mums pavydi ukrainiečiai ar baltarusiai, rusai, jie važiuoja pas mus kaip į Vakarus. Argi vertiname tai, kad esame Vakarų viduje, kad mums nereikia mindžioti ambasadų slenksčių, įrodinėti, jog turime teisę aplankyti Paryžių, Romą, Londoną?
Mes žinome, ką reiškia gyventi uždarytoje SSRS, tad vien judėjimo laisvė man sukelia euforiją, laisvės pojūtį. Laisvė yra vidinė būsena.
Per mažai vertiname savo šalies privalumus ir per daug sureikšminame politikus ir finansinius reikalus, žiniasklaida dažnai mėgsta pateikti niūresnį vaizdą, negu jis yra iš tiesų.
Ne, prancūzai laimingesni ne todėl, kad turtingesni, jie paprasčiausiai moka būti laimingi.
Tyrimai rodo, kad vidutiniškai suaugusiojo galvoje per dieną apsilanko 100 tūkst. minčių, o jų tempas – maždaug 1,5 sekundės vienai minčiai. Tokiu tempu mąstant būti laimingu pasidaro kur kas sudėtingiau. Sustokime ir pasidžiaukime smulkmenomis – čia ir dabar, kaip dar moka vaikai.
