Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis buvęs „Snoro“ banko akcininkas Vladimiras Antonovas apskundė Lietuvą Maskvos teismui. Bėglys užsimanė, kad Maskvos arbitražo teismas iš Lietuvos valstybės jam priteistų 557 mln. eurų: maždaug pusė sumos – už esą patirtus materialinius nuostolius, o kita pusė – už neva padarytą žalą jo dalykinei reputacijai.
Dar daugiau – nuo Lietuvos teisėsaugos Rusijoje besislapstantis V.Antonovas užsimanė, kad Maskvos (!) arbitražo teismas paneigtų Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, jog „Snoro“ vadovybės veikla yra įžūlus išpuolis prieš Lietuvos bankinę sistemą ir Lietuvos žmonių interesus, t. y. korumpuotų Lietuvos pareigūnų (ir galimai dabar valdžioje esančių kai kurių politikų) dėka išnešęs kudašių kratų pas „Snoro“ vadovybę išvakarėse V.Antonovas tyčiojasi iš Lietuvos – nori, kad Lietuvos Prezidentės žodžius Maskvos teismas pripažintų neatitinkančiais tikrovės.
V.Antonovo ieškinio atsakovu nurodyta Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija.
Maskvos teismas, įsivaizduokite, tokį V.Antonovo ieškinį prieš Lietuvą priėmė – nagrinėjimas numatytas rugsėjo 22 d.
Na, o kokios reakcijos dėl šito V.Antonovo „cirko“ Lietuvoje? Teisės korifėjai tuoj puolė aiškinti, kad Lietuva turi žaisti pagal paieškomo bėglio diktuojamo žaidimo Maskvoje taisykles – dalyvauti Maskvos teismo procese. O Teisingumo ministerija ėmė svarstyti, kuri čia ministerija tame Maskvos teisme turėtų atstovauti Lietuvai – Teisingumo ministerija ar vis dėlto Finansų?
Gražu? Tiesiog nuostabu! Lietuvos valdžios atstovai rimtu veidu svarsto apie dalyvavimą V.Antonovo inicijuotame Maskvos teismo proceso farse. Todėl iki pilnos laimės prie visos šitos Rusijoje pasislėpusio „Snoro“ bankininko „puokštės“ betrūksta į Maskvą p. Antonovui nusiųstos gėlių puokštės su laiškeliu: „Myliu-laukiu-negaliu“.
Sakote, tai jau būtų kažkas iš fantastikos srities? Tikrai ne, nes jau turime pavyzdžių: 2005 metais tuometinis socialdemokratų krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas, Lietuvos sieną neteisėtai kirtus Rusijos naikintuvui Su-27, paskraidžius Lietuvoje ir galiausiai Šakių rajone sudužus (greičiausiai rusai norėjo patikrinti, kaip NATO valstybė Lietuva saugo savo oro erdvę), išsigelbėjusį lakūną majorą Valerijų Trojanovą pasitiko ne su antrankiais – Rusijos majoras Lietuvos krašto apsaugos ministro G.Kirkilo buvo sutiktas tarsi koks „Lietuvos išvaduotojas“ 1940 metais, tiesa, gėles įteikiant ne tiesiogiai Trojanovui, o iš karto po neteisėto lakūno įsibrovimo su Su-27 į Lietuvą čia atvykusiai jo žmonai.
Taigi, ir dabar būtų visai nenuostabu, jei 557 mln. eurų ieškinį Lietuvos valstybei Maskvos teisme pareiškęs ir dar Lietuvos Prezidentės žodžius paneigti paprašęs buvęs „Snoro“ bankininkas atskirų mūsų valdančiųjų politikų būtų pamalonintas gėlėmis.
Juk kas gali paneigti, kad ne kurie „Snoro“ bankininko kišenėje galimai besišildžiusieji dar ir šiandien slapta jam (kartu ir kitam bėgliui – buvusiam „Snoro“ akcininkui A.Baranauskui) nepadeda, viltingai tikėdamiesi „išvadavimo“ iš „prakeiktos Grybauskaitės kadencijos“?
Beje, jei jau prakalbome apie antrą bėglį, tai turbūt analogiško – 557 mln. eurų ieškinio galima tikėtis ir iš antro bėglio „Snoro“ byloje – A.Baranausko. Klausimas: o jeigu ir antras papustęs padus iš Lietuvos kratų išvakarėse – A.Baranauskas pateiks Maskvos teismui ieškinį prieš Lietuvos valstybę, tik prašys paneigti ne Lietuvos Prezidentės žodžius, o, pvz., Kovo 11-osios Aktą, ar ir tokiame Maskvos teismo farse dalyvautų Lietuvos valstybės atstovai?
Taip, taip, tokie mūsų akimis, regis, absurdiški ieškiniai Maskvos teisme turbūt galėtų būti nagrinėjami – jeigu jau Maskvos teismas nagrinės V.Antonovo prašymą paneigti Lietuvos Prezidentės žodžius – kad Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai apie „Snoro“ banko vadovybę neatitinka tikrovės.
Taigi, štai kokią rusiškos „balalaikos“ melodiją užgrojo penktus metus nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis V.Antonovas.
Beje, šie du „Snoro“ bėgliai tik kažkur prieš metus papustė padus iš Didžiosios Britanijos, kai po kelerius metus trukusių teismo posėdžių anglų teismas nusprendė patenkinti Lietuvos prašymą ir grąžinti bėglius į Lietuvą. Tačiau dar prieš anglų teismo sprendimo paskelbimą bėgliai dingo. Po to pasirodė informacija, kad jie slepiasi Rusijoje, o galiausiai Lietuva sulaukė ir štai tokio „gražaus“ ieškinio, kuris bus nagrinėjamas Maskvos teisme.
Štai prie ko privedė korupcija Lietuvos teisėsaugoje. Turbūt ne už gražias akis „geri dėdės“ pašnibždėjo „Snoro“ savininkams: „Bėkit! Kuo skubiau!“, ir šie, dar prieš pareigūnams pradedant imtis veiksmų jų atžvilgiu, susirinko savo mantą ir padarė „dingau“ iš Lietuvos, prieš tai dar spėdami pervesti, kaip buvo skelbiama spaudoje, nemenką dalį banko aktyvų į Šveicariją.
Kas „nutekino“ informaciją?
Kas įspėjo A.Baranauską su V.Antonovu?
Kas tie „Snoro“ bėglių bendrininkai?
Didžiulė gėda Lietuvos teisėsaugai ir tarnyboms, kad į šiuos klausimus iki šiol neatsakyta. Negi visos institucijos iki šiol vadovaujasi principu: „Dirbame tai rankai, kuri maitina?“
Kažkodėl netikiu, kad tų „Snoro“ bėglių bendrininkų ir valstybinės paslapties išdavikų (negi informacija apie planuojamas kratas ir kitus teisėsaugos veiksmus – ne slapta?) nebuvo galima išsiaiškinti. Manau, čia suveikė kita taisyklė: nenorėjo. Turbūt per daug žinomų personų yra sumerkę savo uodegas į „Snoro“ bėglių verdamą interesų ir ryšių katilą…
Tačiau kol V.Antonovas sapnuoja iš Lietuvos valstybės Maskvos teismo priteistus 557 milijonus, mūsų teisėsaugai reikėtų pabusti iš korupcijos miego ir imtis bėglių bendrininkų Lietuvoje paieškos. Kur tai matyta, tik suinkštė teisėsaugininkai: „Oi, neradom“, ir toliau valstybė moka jiems algas? Nesugeba ieškoti ir surasti, vadinasi, dirba ne savo darbą – tegul eina troleibusus Vilniuje vairuoti, nes tokiu atveju galės nebent „nutekinti“ informaciją apie kokius nors troleibusų vairuotojų planuojamus streikus ar pasikeisiančius maršrutus.
V.Antonovo „koncertas“ Maskvos arbitražiniame teisme iš tiesų gali būti tas spyris mūsų politikams ir teisėsaugai į „minkštą vietą“, kad pagaliau metas išsivalyti nuo korupcijos apraiškų – tiek teisėsaugoje, tiek politikoje (nes kaipgi be savų Seime ar Vyriausybėje?). Net nėra klausimų – turi būti rasta politinė valia ir pareigūnams turi būti duota užduotis: bendrininkai privalo būti surasti. Nebus rezultato – tegul eina tuomet tyrėjai troleibusų vairuot arba tegul važiuoja į Rusiją V.Antonovui su A.Baranausku portfelių nešiot ar namų duris atidarinėt. Nes argi ne gėda: Lietuvos nepriklausomybei – 26-eri, o teisėtvarka, susidaro įspūdis, tarnauja kieno nori interesams, bet tik ne Lietuvos.
Informacijos V.Antonovui ir A.Baranauskui „nutekėjimas“ – tik vienas toks pavyzdys.
