Atrodo, prasiveržė. Ilgą laiką tylėjusi Rusija pažėrė pirmąsias „dovanas“ – dalinį atsaką į sankcijas. Aš neabejoju, kad dauguma mūsų nekreips į tai dėmesio, o valdžios vyrai ir moterys tvirtins apie minimalius nuostolius mūsų ekonomikai. Ir visa tai bus melas.
Neabejoju, kad, sakysim Vokietijai, kurios pagrindinis eksportas – mašinų pramonės produkcija, tai kol kas atsilieps mažiausiai. Į tai gali kol kas nereaguoti ir Prancūzija ar D.Britanija, bet dauguma likusių šalių, ypač posovietinių, labai greitai pajus nemenkų problemų.
Mes galėjome postringauti ir pirštais badyti į Rytus, kol tokios sankcijos buvo lokalinės- sektorinės, trumpalaikės ir tik išskirtinėms valstybėms, bei visada buvo viltis, kad galima susitarti ir visa tai nutraukti. Šios priemonės, deja, pasirašytos aukščiausiame lygmenyje ir nurodytas jų galiojimo laikas.
Galbūt Rusijoje dirbantis mūsų šios srities verslas dar pereitais metais, pajutęs pirmus lietuviškos politikos nesaldžius vaisius, dalinai spėjo susirasti ir kitų rinkų, bet dar labai daug liko tų, kurie nenori ar negali iš Rusijos trauktis. Vieni į tai įdėjo daug darbo ir nemenkas lėšas, kiti dar kitaip integravosi. Kaip ten bebūtų, bet…
Taigi, menka mūsų ekonomika dar labiau išsibalansuos, nes mes su jumis neišsiversime be naftos ir dujų.Vadinasi, finansinis srautas į Rytus išliks tas pats, o iš Rytų jis ženkliai sumažės. Prekyboje su Rytais pas mus ir taip buvo neigiamas saldo, dabar jis neabejotinai dar labiau padidės.
Ar kompensuos praradimus susirastos realizacijos rinkos Vakaruose ar kitose trečiose šalyse? Mano nuomone, labai abejotina. Jei ir kompensuos, tai tik nedidelę dalį. Tuo labiau, kad šios sankcijos palies visą ES ir beveik visą Europą. Tai reiškia, kad neišvengiamai atsiras šios srities perprodukcija, o tai reiškia kainų kritimą, nedarbo padidėjimą ir papildomų subsidijų bei socialinių išmokų poreikį.
Kai valstybės Prezidentė, Jos Ekscelencija labai greitai viešai tai įvertino vagnorišku būdu (priminsiu, kad 1998 metais tuometinis premjeras G.Vagnorius taipogi garsiai ir įtikinamai kalbėjo apie Lietuvos rimtai nepaliesiančią krizę, persimetusią iš Pietryčių Azijos į Rusiją, nors vėliau ši smogė ganėtinai skaudžiai) ir demonstruodama „nepalaužiamą tvirtumą“ nė akimirkai klausytojui neleido suabejoti savo teisumu, man tapo daug labiau neramu. Jei aš būčiau išgirdęs normalų nevaidybinį dėstymą, kaip ir kiek tai realiai atsilieps įvairiuose sektoriuose ir kaip mes pasiruošę tai neutralizuoti, tiesiai pasakysiu – būčiau daug ramesnis.
Deja, ekonomistai mąsto kiek kitaip: juos iškilusi problema domina tiek, kiek tai įtakos valstybės ūkį nominalia išraiška. O krintančias pajamas galima kompensuoti papildomomis paskolomis, iš jų net išmokėti kompensacijas į politinių varžytuvių taikiklį patekusiems ūkio subjektams.
Visa tai įmanoma ir pakeliama, nes valstybė dar nepasiekė 100 procentinio BVP praskolinimo. Kad sudėjus valstybės ir privataus bei namų ūkio įsiskolinimus, mes, jei dar neviršijome, tai labai arti to rodiklio – nesvarbu.
Ne, aš nemanau, kad prekybos žemės ūkio produkcija, jos žaliava, maisto produktais sustabdymas į Rytus – pasaulio pabaiga. Tikrai ne. Ir mes, kaip visada, išgyvensime.
Dar daugiau, sisteminėje žiniasklaidoje būtinai pasipils straipsneliai – straipsniai, politikų komentarai, „ekspertų“ pasisakymai, kurie tikins, kad Rusijos gyventojai jau ant bado ribos, jau pasiruošę išeiti į gatves ir net kokiame nors Peterburge ar pačioje Maskvoje keli tūkstančiai, vadovaujami „garsių disidentų“, „kovotojų prieš putinišką režimą“ imsis tokių akcijų, o mes trinsime rankutėmis, absoliučiai nesuprasdami kodėl, keiksime Rusiją ir V.Putiną bei lauksime naujos revoliucijos kaimyninėje šalyje.
Atvirai kalbant, visa tai – kvaila ir neatsakinga, kaip ir tas „garsusis“ posakis: „Už sviestą Lietuvos neparduodu.“
Gali parduoti tai, ką tikrumoje realiai valdai, bet kai tas valdymas tėra iliuzija, paslėpta po populistiniais šūkiais, tai aukšto rango politikams tokių „didvyriškų“ išsišokimų geriau vengti. Valstybės piliečiai – ne kvailiai. Anksčiau ar vėliau jie tai perpranta, net jei kurį laiką viešai to nesako.
Neabejoju, kad mūsų verslininkai – išradingi žmonės ir ras tas skyles, kurios leis išlaikyti užkariautą rinką Rytuose. Gal ne visi, gal tik dalis, bet ras. Jei eilinį kartą politinės kovos už „demokratiją“ ar prieš „Rusijos agresyvumą“ jiems nesutrukdys, tai gali suaktyvėti ekonominiai ryšiai su Baltarusija ar Kazachstanu, Kirgizija ar Armėnija, žodžiu, su tomis šalimis, kurios įeina ar įeis į bendrą muitų, o nuo 2015 metų sausio 1 – osios – ir į ekonominės sąjungos zoną, ar su trečiosiomis šalimis, kurios nė nemano skelbti kokių nors sankcijų.
Nors mes mėgstame kalbėti pasaulio bendrijos vardu, bet tikrumoje jai neatstovaujame, o tokių valstybių, kurios pritaria Rusijai, tyliai ar garsiai, deja, dauguma. Ir mūsų tikėjimas, kad „Rusijos sulaikymo doktrinai“ pritaria „visa pasaulio bendrija“, tik įrodo, kad nesuprantame arba nenorime suprasti tų giluminių procesų, kurie šiuo metu vyksta. Nebesuprantame, o, vadinasi, ir neįvertiname rizikos padarinių ateityje.
Kad ir kaip verslas besisuktų, turime neužmiršti, kad tarpininkui visada kažkiek, o atskirais atvejais ir daug, „nubyra“. Ypač jei tas tarpininkas – Rusijos tylus bendražygis. Priversti „ieškoti skylių“, neišvengiamai stiprinsime jų, o tuo pačiu ir EuroAzijos ar kokios kitos tarptautinės organizacijos, kuri suinteresuota Rusijos veiksmų sėkme, ekonomiką. Ir tai bus naudinga iš dalies rusams.
Mūsų politikai, kurie supranta, kad vyksmai Ukrainoje tėra tik vieša priedanga, o ne reali priežastis prasidėjusio finansinio – ekonominio karo, galėtų nors perspėti verslą, kad visa tai greitu laiku nesibaigs.
Dar daugiau, jei jie tikrai tokie „skaidrūs“ ir „patriotiški“, turėtų, gal kol kas ne viešai, gal bent jau uždaruose pasitarimuose, pasakyti ir tai, kad neabejotinai Rusijai visos šios sankcijos trumpalaikėje perspektyvoje bus ganėtinai skausmingos ir, jei mums nepavyks sukelti joje revoliucijos ar maišto, tai vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje jie tik iš to laimės, o mes labai galingai prapilsime. Nuostoliai bus milžiniški ir negrąžintini. Visos viltys – į artimiausius mėnesius.
