Nevarginsiu jus ilga įžanga, nes laikas šventinis ir dar kartą rašyti, kad valstybė teoriškai – tai piliečių visuma, o praktiškai valdžioje esantis politinis ir ekonominis elitas – papildomas bereikalingas skaitytojo varginimas. Taigi eikime tiesiai prie esmės.
Uspaskicho ir Ko teisinio neliečiamumo klausimo svarstymą stebėjau lyg rungtynes tarp Londono „Arsenal“ ir Londono „Chelsea“. Aukštas sportininkų lygis, įdomios kombinacijos, intriga dėl varžybų baigties. Tik štai jokių galutinio rezultato sąsajų nei su absoliučios daugumos piliečių, nei su mano asmeniškai kasdienių gyvenimų nėra ir būti negali. Tuo įdomiau atrodė portalų komentaruose ar „Facebook“ vykusios pjautynės tarp patenkintų šių varžybų rezultatu ir tų, kurie trijulės pralaimėjimą kažkodėl palaikė savo asmenine tragedija.
Na, viena grupuotė silpnina kitą ribodama lyderio veiksmus, ir kas iš to? Ar tai pirmas kartas Lietuvos padangėje? Štai R.Paksą esant panašioms aplinkybėms, t.y. kuomet jis galėjo tapti visiškai nekontroliuojamas nei Brazausko nei Landsbergio politinių grupuočių, net ir iš prezidento posto išvertė. Ir, atkreipkite dėmesį, vertė sutartinai.
Dar 90-jų pradžioje, kuomet besiformavo valstybės valdymo modelis ir naujasis elitas, šalies, ne be pagalbos iš išorės, beje, būsimas kelias buvo nubrėžtas daugeliui metų į priekį. Dipoliarinė struktūra, kurioje iš vienos pusės – tarybinis partinis ir ūkinis elitas ir į Vakarų liberaliąją demokratiją orientuotas „dešinysis“ sparnas. T.y. iš esmės ir Lietuvoje galime aiškiai matyti JAV esantį dalijimąsi į „demokratus“ ir „respublikonus“ , kur ir vieni, ir kiti yra identiški ekonominio, valstybės valdymo ir pilietinių teisių modelių supratime. Skirtumas tik tas, kad Amerikoje interesų grupės telkiasi partijų viduje, o Lietuvoje vis bandoma kurti partijas-satelitus. Silpnos, neturinčios jokio aiškaus ideologinio pagrindo ir negalinčios pritraukti žmonės vertybiniu principu, – tai „atskalūnų“ partijų portretas. Tiesa, tarp pastarųjų Pakso, Prunskienės ir Paulausko partijos turėjo šansą įsiterpti tarp valdančiojo dipolio, tačiau tuomet visi minėti lyderiai susidūrė su milžinišku pasipriešinimu ir kam per rinkimus „kompiuteriai sugedo“, kam seną KGB istoriją priminė , o kas ir posto neteko.
Tikrai ryškiai neįsipaišančios į dipolį partijos, politikai ar visuomeniniai judėjimai ir korporacinėse medijose radikalais (o kartais ir marginalais) vadinami vis dar nekelia didelio nerimo valdantiems, tačiau prevencinės priemonės prieš juos vis tiek vykdomos.
Padėtį gerai iliustruoja „Kovo 11-osios“ eitynių istorija. Kai per jas ir net tik per jas, nes buvo ir daugiau „pasivaikščiojimų“, žygiavo saujelė fašistuojančių pitekantropų, tuomet didelio viešo ir dar „iš viršaus“ kurstomo pasipiktinimo nebuvo. Tačiau, kuomet būtent kraštutiniai nacionalistai, o jei viską vadinti savo vardais – tai nacistai, tapo nors ir triukšminga, bet akivaizdi mažuma, mes jau matome ir kasmet keliamą isteriją, o šiemet dar ir eitynių ribojimą. Nieko nuostabaus, nes tautininkai ar adekvatūs nacionalistai yra akivaizdi ir dar ideologiškai paremta valdančio dipolio priešingybė.
Visiškai identiškoje padėtyje atsidūrė ir dar labiau nei tautininkai ar nacionalistai elito nekenčiamas A.Paleckis. Kol buvo manoma, kad „Fronto“ partija ilgai negyvuos, o jei ir gyvuos, tai tebus senų komunistų, kamuojamų tarybinių laikų nostalgija, klubas, iki tol nebuvo ir didelio spaudimo. Tačiau kuomet savivaldų rinkimų išvakarėse tapo aišku, kad SLF juose bus atstovaujama, o dėl tradiciškai specifinio Vilniaus valdžioje būsiančių partijų pasiskirstymo lemiamus balsus įgauti galinti, įvyko visiems žinoma „savi šaudė į savus“ istorija, kuri tęsiasi ir šią dieną. Beje, valdžios dipoliui A.Paleckis kelia net dvigubą pavojų, nes vienai dipolio daliai nepatinka trukdymai mitologizuoti, herojizuoti ir monopolizuoti savo išskirtinai teigiamą vaidmenį istoriniuose 1989-91 m įvykiuose, kitai sukelia neigiamas emocijas vien faktas, kad atsiradus akivaizdžiai kairiai organizacijai aptirpo vadinamųjų LSDP „socialdemokratų“ kairumo mitas.
Na, o priešrinkiminiu jau dabartinių Seimo rinkimų laikotarpiu po valdžios padidinamuoju stiklu atsidūrė ir „naujojo Sąjūdžio“ idėjas bandė plėtoti visuomenininkai. Tiesa, kelios administracinės bylos už neva padarytus pažeidimus viešų renginiu metu neprilygsta tam, ką patiria realią grėsmę dipoliui keliantys, tačiau iš valdžios pusės „message“ yra visiškai aiškus.
Na, bet grįžkime nuo to, nuo ko ir pradėjome. Pagalvokime, jei prieš n-metų į valdžios dipolį būtų pavykę ne šiaip įsiterpti, bet ir išsilaikyti kaip trečiai lygiaverčiai jėgai Pakso, Paulausko ar Prunskienės politinėms grupuotėms, ar įvyktų koks esminis posūkis Lietuvos politikoje? Ar įvyktų radikalios permainos ekonomikoje ir neoliberali laisvarinkinė sistema būtų jei ne demontuojama, bet bent jau reguliuojama ir administruojama? Ar bet kuris iš trijulės siektų plėsti piliečių valdymo galias, suktu realios demokratijos link? Atsakymas aiškus – NE.
Tai ar yra prasmė pernelyg jaudintis, kad politikų „nulaužtais ragais“ gretas papildys arba nepapildys (kas mažiau tikėtina) V.Uspaskich? Tikrai ne, nes, kaip besibaigtų ši istorija, vis tik tai niekaip jums įtakos nepadarys.
