Ada Sabaitytė
Jei renkatės mažesnę iš blogybių, visada atminkite, kad pasirinkote BLOGĮ!
Ir vėl rinkimai ir pasirinkimai: ateina antras rinkimų ratas. Išliko stipriausi ir susirungs, kaip sakoma, ,,geriausi iš geriausių“. Tokiu atveju, kai lieka geriausi, rinkėjui yra labai lengvas pasirinkimas – nereikia ilgai ,,laužyti galvos“ – viskas aišku. Tačiau aišku yra tiems, kurie žino ir supranta, kad valstybės vairas tikrai yra tinkamose rankose: išorinės politikos kryptis aiški ir priimtina, socialinis teisingumas klesti, tauta auga, žmonės laimingi ir visi (su labai retomis išimtimis) labai giria esamą valdžią – jeigu piliečiai mato tokį bendrą vaizdą, tai labai puiku: net nėra apie ką galvoti – tereikia per rinkimus ,,žiebti pagal šabloną“ – ir kelis metus ramu!
Tačiau ką daryti tiems, kas mato, jog šioje karalystėje ne viskas gerai? Štai, tada ir iškyla tas jėzuitiškas ,,pasirinkimas“, kuris jau kurį laiką klaidžioja mūsų aplinkoje ir klaidina žmones. Apie ką kalbama? Apie tokį puikų posakį, kai sakoma, kad ,,iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę“.
Šitas posakis jau gan giliai įsišaknijo rinkėjų sąmonėje (o gal ir pasąmonėje), nes jau ne vieni rinkimai, kai iškeliama tokia kandidatūra, kurios iš tiesų žmonės ir nekenčia ir bijo, o kita – ramesnė ir tylesnė – iš pažiūros geresnė. Tokiu atveju siektinas tikslas pasiekiamas per baimę, kai įbauginti žmonės ima balsuoti už bet ką, kad tik valdžioje neatsirastų ta ,,socialinė baidyklė“. Kyla klausimas: ar negali būti, jog tai yra viena iš juodųjų rinkiminių technologijų?
Iš kitos pusės, kai žmonės taip lengvai pasiduoda tokiems gąsdinimams, tai, taikant tokias, baime grįstas technologijas, neišvengiamai turi nusivažiuoti ir valdžios kokybė – kaskart, su kiekvienais rinkimais mes gausime vis blogesnę valdžią, nes tie, kas rengia mums tuos rinkimus, jau pagavo mintį, kaip optimizuoti visą tą rinkiminę eigą/vyksmą. Nes, pasirodo, viskas yra labai paprasta: visiems parodai ,,socialinę baidyklę“, pasakai, kad ,,žmonių nuomonių tyrimas parodė, kad tą ,,baidyklę“ palaiko didelis procentas rinkėjų“, o tada belieka laukti padarinių, kurie yra labai lengvai nuspėjami.
Tiesa, dar reikia paleisti moralizuotojus, kurie per visus įmanomus kanalus pripasakos, kad ,,piliečio pareiga yra balsuoti“ ir dėl to, jog dabartinė valdžia yra ,,tokia“, tai žmonės patys kalti, nes nebalsavo ir nerinko, tai už juos išrinko kažkas kitas. Ir galų gale paskelbiamas kaltinamasis klausimas: „tai ko dabar norite“? Ir kaltė suverčiama patiems rinkėjams!
Taip apdoroti rinkėjai tikrai ima galvoti, kad jų pareiga yra eiti ir kažką rinkti.
Tačiau, jeigu, rinkėjo požiūriu, jam nėra iš ko rinktis, kad galėtų tą kandidatą paremti savo balsu, ką tada daryti? O tada ateina eilė baigiamajai fazei ir pribaigiamajai frazei, kuri skamba taip, kaip aptarėme pradžioje: tada rinkėjas yra įsakmiai įpareigojamas ,,iš dviejų blogybių rinktis mažesnę“, nes…
Ir vėl eilė baisių bauginimų, kurie, jei suvoki jų esmę, yra labai lėkšti, grubiai ir nesudėtingai sukurti, todėl skamba kaip žemos kultūros ir nedidelio mokslo žmonių išmonės. Bet kai visa tai yra sujungiama su baime, tai gaunasi labai ekonomiškai optimizuotas variantas, turintis labai aiškias ir beveik tiksliai numatomas pasekmes.
Kas yra sakoma tokiais atvejais? Labai vaikiški gąsdinimai: jei nebalsuosi, tai ,,už tave išrinks kiti“; tada visokiomis visuomenę skaldančiomis technologijomis yra įdiegiama mintis, kad tie ,,kiti“ yra tikri besmegeniai arba kokie nors ,,nupirkti agentai“ ir tikrai išrinks tą rinkimų technologų pakištą ,,socialinę baidyklę“. O ,,baidyklė“ jau ir spokso iš ,,už spintos ar kokio tamsaus kampo“ ir žioja savo nasrus.
Ką tada daro įbaugintas vaikas? Ogi bėga ten, kur jam moja, ir sako: ateik, mažyli, aš ne toks blogas ir nuo baidyklės apginsiu. Ir vaikas bėga, nepaisydamas to, kad ir tas, kuris vaidina ,,socialinį gerietį“, ir tas, kuriam tenka ,,socialinės baidyklės“ rolė, yra vienos komandos žaidėjai.
Labai panašu, kad ir suaugusių pasaulyje yra veikiama pagal tą patį modelį.
Bet tada visai netikėtai peršasi išvada, kad tokie rinkimai, kokius dabar mums siūlo mūsų valdovai ir vadovai, yra labiau panašūs į medžioklę su varovais. Medžioklės tikslas yra sumedžioti kuo daugiau ,,tikslinių“ balsų, o kad viskas būtų daugiau ar mažiau nuspėjama ir vyktų pagal iš anksto numatytą planą, tai paleidžiami ,,varovai“, kurie, turėdami įnagius, ir svarbiausia, turėdami ,,socialinę baidyklę“, visą rinkiminį elektoratą varo numatyta kryptimi! Ir visi įbauginti žmonės bėga balsuoti už ,,mažesnę blogybę“…
Kas yra negerai su tokia kryptimi ir tokiais pasirinkimais balsavimuose? Labai paprasta yra nuspėti, kad taikant tokią labai primityvią technologiją, visi renkami organai greitai ir labai smarkiai degraduoja, t.y. laipsniškai praranda visas ir bet kokias teigiamas savybes, lėčiau ar greičiau smunkant nuo geriausių iki pačių blogiausių savybių. (Turbūt niekas neprieštaraus teiginiui, kad tokią padėtį jau eilę metų esame priversti stebėti). Tokia smukusi valdžia neišvengiamai praranda savo statusą ir autoritetą, o tai dalykai, per kuriuos yra griaunama ne tik valstybingumo idėja, bet ir pati valstybė. Be to, prarastą statusą ir autoritetą visada yra labai sunku atstatyti.
Ką galima pasakyti ,,rinkiminiam elektoratui“, kuris yra taip paprastai užspeičiamas? Manyčiau, kad mes visi turime žinoti šiuos dalykus:
1. Visų pirma, nepamirškime, kad baimė visada yra blogas patarėjas ir, jei kas nors ima gąsdinti, visada reikia stengtis pažaboti savo instinktyvias reakcijas į tą gąsdinimą ir pabandyti suprasti, koks yra gąsdintojo tikslas?
2. Supraskime, kad jeigu nėra iš ko rinktis – tai ne pasirinkimas! Čia galima palyginti su tokiu ,,pasirinkimu“, kai nueini į valgyklą, skaitai meniu ir matai įrašyta: karštas žvyras, šaltas žvyras, koks nors batų tepalas ir vinys, bet tu supranti, kad nieko iš to, kas parašyta, tu nevalgai! Kad ir kiek rinksiesi, vis tiek iš tokios valgyklos išeisi nevalgęs arba pririjęs vinių. Nors, šiaip, normalus pilietis, pamatęs tokį ,,valgiaraštį“, apsisuktų ir išeitų ir daugiau ten neitų!
3. Ir pabaigai: jeigu mes renkamės ,,mažesnę blogybę“, tai po to visada turime atsiminti, kad pasirinkome BLOGĮ! Ir esame blogio pusėje.
P.S. Dar yra laiko ir, kas nėra skaitęs, vertėtų perskaityti, kad ir tokias knygas: ,,Šauniojo kareivio sveiko nuotykiai“, atkreipiant dėmesį į jefreitoriaus lygio kareivas, bei ,,Meistras ir Margarita“, kur genialiai aprašoma, kaip tobulas kostiumas vadovavo kontorai. Šviestis būtina!
