Ada Sabaitytė
Kas yra patyčios? Begalinės kalbos apie smurtą ,,artimoje aplinkoje“, apie visokius „mobingus“ darbo vietoje ir panašius vakarietiškus išradimus nėra iš piršto laužtos.
Tikrai, jei pažiūrėtume į socialinį žmonių elgesį ir bendravimo kultūrą, padėtis blogėja tiesiog septynmyliais žingsniais. Tačiau nustatyti ir įvardinti bėdą yra viena medalio pusė, o kita medalio pusė yra šių bėdų kilmė. Kas yra tas katalizatorius, paleidžiantis visuomenėje tokius procesus? Ir kas yra suinteresuotas, kad socialinė pasiutligė plistų?
Yra aiškiai nustatyta, kad žmogus yra bendruomeninė būtybė, kad yra toks reiškinys, kaip minios psichologija – vadinasi, socialinė aplinka, kurioje gyvena žmonės veikia jų psichiką, dvasinį pasaulį, fizinį kūną – visą žmogų, kaip vientisą būtybę. Ką matome viešame gyvenime? Matome labai aiškų socialinių pamatų ardymą ir tai negali neveikti visuomenės ir, tuo pačiu, kiekvieno atskiro žmogaus.
Kaip pasireiškia tas socialinių pamatų griovimas? Visų pirma prieš žmogų, kaip tokį, yra paleistas socialinio neteisingumo ir vadinamosios popkultūros mišinys. Daug nesiplečiant šia tema, aiškiai įrodyta, kad smurtiniai filmai ir kitoks agresyvus „menas“ skatina agresiją, kad socialinis neteisingumas skatina pasipriešinimą, kad… ir t.t. Tuo tarpu ir smurtiniai filmai, ir socialinis neteisingumas, ir dar daug kas yra „globojami“ valstybiniame lygmenyje. Kodėl?
Atsakymas slypi vis tuose pačiuose, senų, kaip pasaulis, klausimų atsakymuose.
Jei atsakytume į klausimus: „kas tai daro?“ ir „kam už tokius „darymus“ mokama pinigais ar kitokiomis gėrybėmis?“ bei „kas staiga praturtėjo ar gavo kitokios naudos?“, gautume atsakymą į klausimą: kam tai naudinga? Ir tada tiksliai žinotume, kas tai užsakė?
Kodėl žemaičių simbolikoje – Berlyno meška?
Yra tokia Žemaičių draugija, kuri labai rūpinasi žemaičių tapatumu, net yra išleidusi žemaičio pasą, šios draugijos pasisakymuose dažnai pasikartojantis teiginys yra tai, kad „žemaičiai ne lietuviai“. Buvo net šnekama, kad reikia kurti autonomiją nuo Lietuvos, vis pasisakoma apie lietuvius, kaip apie kažką panašaus į priešus – tikrai nėra to vienijimosi motyvo, kuriame skambėtų mintis, kad nors esame kitokie, bet mes esame broliai.
Bet gal tiek to – žemaičiai pateko ant to kabliuko, kaip ir daugelis giminingų tautų, kurias mūsų partneriai kryžiuočiai nuo seno laiko „ant muškos“ ir kiršina tarpusavyje, nuteikinėdami vienus prieš kitus. Dabar norėčiau pakalbėti apie ką kitą, o būtent – apie žemaičių savivertę.
Žemaičių draugija – geriausieji iš geriausiųjų – kokia veikla užsiima? Visų pirma, keistas dalykas, kad žemaičiai sutiko su labai abejotina simbolika savo vėliavoje ir herbe – kalbu apie mešką.– ji 1:1 atitinka Berlyno herbo simboliką. Skirtumas tik tas, kad vokiečių meška nepažabota antkakliu. Kad meška yra šventas gyvūnas – tai tiesa, bet yra duomenų, kad Žemaitijos simbolis buvo baltos spalvos meška BE ANTKAKLIO!
Ši nuostata turėtų būti teisinga, nes balta gyvūno spalva mūsų kultūroje reiškė, kad tas gyvūnas yra skirtas dievams/ Dievui (pvz., baltas arklys visada buvo skiriamas dievams ir juo nebuvo galima dirbti sunkių darbų).
Tačiau dėl spalvos dar galima kalbėtis ir ginčytis, bet antkaklis meškai yra vergystės priėmimo simbolis ir Žemaičių draugija, patvirtindama tokią simboliką, patvirtino amžiną savo vergystę ir kryžiuočių palikuonių viršenybę – tik tiek.
Beje, visi tie tvirtinimai, kad „tokia simbolika yra iš XVI amžiaus“ tėra tik patvirtinimas, kaip mažai mes žinome savo istoriją ir kaip nesugebame susieti pačių paprasčiausių faktų. Juk kalbant apie vadinamą heraldiką turime žinoti, kad buvo toks įvykis, kaip Hrodolės unija, kuri buvo pasirašyta 1413 metais, deklaruojamas šio susitarimo tikslas „apsaugoti LDK nuo Vokiečių ordino, ją iš naujo prijungia prie Lenkijos karalystės“. Šia Unija 47 lietuvių bajorų šeimoms buvo suteikti lenkų herbai. Tik juos gavusieji ir tik katalikai galėjo naudotis numatytomis privilegijomis. Taip neteko teisinės galios ankstesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdovų privilegijos, o senieji „pagoniški“ kilmingųjų ženklai (herbai) buvo išmesti į šiukšlyną!
Akivaizdu, kad tuo metu, t.y. XV amžiuje, ir buvo pakeista visa ta simbolika, o XVI amžiuje ji jau buvo įsitvirtinusi! Ir visokie „rimti tyrėjai“ tuos pakeistus ženklus jau laiko „tikrais“, turinčiais istorinį tęstinumą ir pan.
Tačiau tyrėjai ir specialistai savo keliu, o klausimas žemaičiams: tai nuo kada Žemaičių draugija skaičiuoja Žemaitijos istoriją, kad jų heraldika pagrįsta XVI amžiaus pavyzdžiu? Vadinasi, jie atsisako savo tūkstantmetės garbingos istorijos, savo tautos ženklų ir simbolių ir skelbia amžiną savo vergiją, lenkia galvas prieš užkariautojus, tuo pačiu purkštaudami prieš Lietuvą ir lietuvius. Ar tai ir yra tas didysis tikslas ir pašaukimas? Tai kuo taip didžiuojasi žemaičiai?
Ko nesuvokia Žemaičių draugija?
Beje, analogiška situacija ir su Ramovėmis bei Alkavietėmis. Ta pati Žemaičių draugija ėmėsi tikrai kilnaus darbo atkurti Žemaičių Alką. Tam tikslui pasitelkė architektą, garbingą vyrą Saulių Mamonaitį, jis yra projekto autorius, sukūręs stulpus. Koks rezultatas? Jei išgerti alaus ir parūkyti, į Ugniavietę kultūringai sumetant nuorūkas, tai tikslas tikrai pasiektas, bet žemaičiai kalba apie kažin kokį dvasingumą ir senąjį tikėjimą? Kas tai? Ar suprato ir ar supranta bent vienas, dalyvavęs tame projekte, ką jie darė ir tebedaro?
Visų pirma, architekto pasirinkimas šitam sumanymui įgyvendinti. Ar tikrai prie protėvių Šventovės gali dirbti žmogus, kuriantis kitus „projektus“, skirtus kryžiuočių pėdsakų įamžinimui mūsų žemėje? Gal tokius sumanymus įgyvendinti ir kurti turėtų kitokių nuostatų žmogus? Čia tik klausimas apmąstymui. O ir patsai projektas kelia daug klausimų: tas universalus architektas, galintis sukurti ir krikščionišką ir „pagonišką“ projektą – ko reikės, tą sukurs! – pasirinko 12 stulpų, simbolizuojančių lietuviškus Dievus.
Ant kiekvieno stulpo ženklas, vaizduojantis vieną ar kitą Gamtos jėgą, dievybės, valdančios tą Gamtos stichiją, vardas, dargi parašytas žemaitiškai ir, ant visų tų tautinių – patriotinių stulpų išskobti angliški užrašai, beje, net nenusakantys dievų vardų, o tik daiktavardžius, kaip antai: iškilnus užrašas „Undenis“, o po juo rašoma ,,water“, užrašas „Austėja“ (bičių globėja), po apačia – „bees“. Kas tai? Ką tai reiškia? Visa Žemaičių draugija ir architektas in corpore, yra pasiklydę ir laike, ir erdvėje? Žino daug kalbų, bet gerai nemoka nei vienos: nei žemaičių, nei lietuvių ir, kas yra baisiausia (!!!) –net anglų?
Iš tos aplinkybės išplaukia tai, kad gerai nemokant JOKIOS kalbos negali susiformuoti žmogaus savimonė ir nuovoka. Gal tai ir paaiškina, kaip randasi tokie, sakyčiau, idiotiški vertalai, nereiškiantys nieko, tik jaukiantys žmonių sąmonę.
Iš esmės, visi šio projekto kūrėjai ir dalyviai eilinį kartą išniekino mūsų senąją civilizaciją, mūsų kultūrą, mūsų valstybę ir pažemino patys save – kaip ten sakoma: gimęs šliaužioti, niekada neskraidys!?
Visos tos pretenzijos į „tautiškumą“, kažkokį žemaitišką išskirtinumą* yra tiesiog beviltiškos, nes tuo užsiima žmonės giliai pasiklydę arba giliai parsidavę?
Bet didžiausia bėda yra ta, kad tokie žmonės pirmiausiai nežino, kas jie patys yra? Taip pat, labai panašu, kad jie nežino ir nesuvokia, kas yra žemaitis, kas yra lietuvis, jie nesuvokia, kas yra ta Žemaitija ir tikroji mūsų kultūra. O gal kaip tik suvokia ir bando tą vis prasikalantį ir atgimstantį daigelį užtrypti ir užbetonuoti? Ir todėl ir renkasi tokius sprendimus? Žmogaus siela yra paslaptis ir tik teisuolis ar išdavikas težino, kas jį paskatino šviesti ir gelbėti kitus ar žudyti ir išduoti visus?
Reklaminis lapelis Dievui ant nugaros
Dar viena grožybė, randanti vietos toje šventvietėje – tai plastikinėje įmautėje, ant „baltojo popers“ lapo surašytas paaiškinimas, kad čia, girdi, yra senoji šventvietė -šventovė, kad čia vyksta apeigos, kad švenčiamos svarbios mūsų šventės, kuriose apsilanko net UŽSIENIEČIAI. Ir tas popierius prisegtas prie vieno iš pagrindinių dievų skulptūros!
Manyčiau, kad tas mūsų Dievas tikrai yra patenkintas žemaičiais, kurie atrado taupų būdą „varyti“ reklamines kampanijas – tereikia Dievui ant nugaros prisegti reklaminį lapelį. Pagalvokime, ar krikščioniškoje bažnyčioje rastume kokį skelbimuką, prisegtą prie Nukryžiuotojo ar kokio nors šventojo skulptūros? Veikiausiai ne. Tai kodėl čia pasirinktas toks sprendimas?
Bendrai pažvelgus į visą tą kompleksą viskas atrodo apgailėtinai: apskelbta šventovė neturi jokių net užuominų į šventumą (sakralumą), nėra vietos susikaupimui, kur žmogus galėtų pabūti su savimi ir savo Dievu. Nėra net pačios paprasčiausios priežiūros ženklų – viskas nučiaužiota, nutrypta, pamiršta ir pamesta…
Bet tai dar būtų nieko tokio – blogiausia, kad visur prasikiša ir matosi pataikūniškas plakimas uodegomis prieš tą menamą UŽSIENIETĮ, kuris iš esmės yra anų laikų KRYŽIUOTIS. Visur bala žino kas, tik ne šventovė, ne pagarba savo šaliai, savo kultūrai ir sau, o ištisinis pataikavimas, padlaižiavimas atėjūnams. Ir tai yra Žemaitija, kai žemaičiai skelbiasi visur, kad jie yra geriausioji Lietuvos dalis!?
Juk logika, kaip ir diktuoja, jei nori, kad visokio plauko keliauninkai sužinotų ir suprastų, kur jie atėjo, tai tam yra tie, vadinami informaciniai stendai ir ten galima surašyti viską, kad ir visomis kryžiuočių kalbomis: Žemaitiją puolė ir plėšė visa „kultūringoji“ Vakarų Europa, tai reikia ir aprašyti jų žygius anglų, vokiečių, danų, švedų, lenkų kalbomis, išversti tą tekstą, kuris surašytas apie Durbės mūšį, kad ateiviai žinotų, ko yra pridarę šioje žemėje jų tėvai ir seneliai, kaip nuo jų turėjo gintis mūsų protėviai, kaip jie gaudavo į kailį nuo garbingų ir narsių Žemaitijos vyrų.
Bet šiandieniniai žemaičiai, kaip tikri pataikūnai, suka uodegas, aiškindami, kad jei ant savo Dievo neparašys angliškai, tai užsienietis nesupras ir įsižeis! Tikrai? Ir kas nutiks, kai kryžiuotis įsižeis? Neateis į vaidybines apeigas, kuriomis, matyt, patys tų apeigų rengėjai netiki, nes jų reikšmės nesupranta? Kažkokie nevykę suaugusiųjų žaidimai, bet jie nėra nekalti – tai žaidimas su ugnimi.
Galų gale, įsteigus / atkūrus šventą vietą, čia turėtų atsirasti ir paraginimas, kad esate šventoje mums vietoje – tai mūsų šventvietė, elkitės pagarbiai – ne, viso to nėra. Vadinasi, nėra žmonių savigarbos, tada nėra ir pagarbos niekam, o tik žiūrima ilgesingomis akimis, iš kurios kišenės išlįs koks euras ar „šiur“ doleris.
Bet baisiausia net ir ne tai, o tai, kad žmonės gali pasiversti į ką tik nori, kad ir baudžiauninkus, kad ir vergus – ir tie savanoriai vergai ima viešai žeminti ir nuvertinti tai, kas yra (arba turėtų būti) šventa mums visiems: protėvių atminimą, jų didelius darbus ir didžiules aukas, sudėtas ant Tėvynės ir Valstybės aukuro.
Nuvertina mūsų kultūrą, pačią Valstybę ir mus visus, dabar gyvenančius savo šalies piliečius – tai yra baisiausia. Kam tada tas pompastiškas tekstas ant apšiurusios lentos, pastatytos vadinamo alko papėdėje apie didžią pergalę prieš kryžiuočius, jeigu tų narsių karių ainiai tiek nulenkė galvas ir sulenkė kelius, kad leido sau, vadinamoje šventovėje, savo dievus aprašinėti kryžiuočių kalba!?
Kas čia ką nugalėjo? Logika sako, kad nugalėjo tas, kieno kalba iškilo virš kitų, o kryžiuočių kalba iškilo virš visko: virš visų tų pergalių, visų laimėjimų ir žemaičiai patys atvėrė išdavystės vartus į tai, kas yra mūsų tautos slėpinys. Ech, žemaičiai, žemaičiai – ne veltui tiek daug jūsų nutautėja!
Nieks kits čia nekalts…
Taigi, iš tų mažų mūsų gyvenimo pavyzdžių matome, kaip viską iš esmės susikuriame arba sugriauname patys, savo rankomis. Patys renkame vadovus ir valdovus, kuriems į mus yra nusispjauti, patys pritariame tokiai jų pažiūrai į mus ir kenčiame visas jų kvailystes. Leidžiame iš mūsų tyčiotis, tyčiotis ir tyčiotis! Ir tyčiotis visur ir visada.
Ir dar: mes patys uoliai, kaip tie žemaičiai, niekiname save kažkokių menamų turistų iš užsienio pagerbimui – viską darome patys: nudrengiame savo šventvietes, patys murdomės kamščiuose, patys, patys, patys…. bet niekada nedrįstame PATYS duoti atkirtį įsisiautėjusiems ponams ir bent pasakyti, kad „mums/man taip netinka ir taip nebus!“
*„Svarbiausias jos (Žemaičių draugijos) tikslas – kelti Žemaitijos gyventojų kultūrą, istorinę savimonę, stiprinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Draugijos pirmininkas – architektas, profesorius Algirdas Žebrauskas
