Anatolijus Lapinskas
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys, o paprasčiau tariant – pensijų fondų vadas parašė laišką Lietuvai, pavadintą: „Idėja Lietuvai – 20 metų nekaitalioti pensijų sistemos“.
Čia nemažai gražių žodžių dabarties ir ateities Lietuvai: „laisvę turime, demokratiją turime, beliko susikurti finansinę gerovę pagal pasaulio pripažįstamas, globalios bei ateities demografijos iššūkius atliepiančias taisykles“.
Gerovė, anot prezidento, visų pirma reiškia, kad „matome, kas vyksta ir suprantame, ką daryti, kad galėtume tinkamai atsakyti į šiandieninius iššūkius ir neužkrauti savo nepadarytų namų darbų tiems, kurie bus po mūsų“. Taip aiškinant, toji gerovė tampa šiek miglota, nes, pasirodo, ji kuriama ne dabar gyvenantiems lietuviams, bet tiems, kurie bus po mūsų.
Čia pat Š.Ruzgys paaiškina, kad tą gerovę supranta kaip „tinkamą aprūpinimą senatvėje, jis gali būti skirtingas ir priklausyti nuo šalies ekonominės situacijos, tradicijų, drąsos, inovatyvumo ir … kantrybės“. Tokia mįslinga gerovė.
Bet patikina, kad tie „po mūsų“ „bus laimingi, smalsūs, švytinčiomis akimis po užsienio šalis keliaujantys ir aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys senjorai, tokie kaip Skandinavijoje, kai Lietuvoje sau tai gali leisti retas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus“. Filosofija apie laimę?
Ir apie laiką: “Visas šalis, kurios gali būti pavyzdžiu mums, vienija sunkiausiai išlaukiamas faktorius – laikas“. Bet: „Nė vienoje šalyje orus gyvenimas senatvėje nebuvo sukurtas per dieną ar 10 metų: kiekviena pasiteisinusi idėja kasdienio gyvenimo realybe virto tik praėjus užtektinai laiko“.
Tačiau nuo gražių ateities vaizdų pasukus į realybę, ateities fantazijos ima bliūkšti. Š.Ruzgys be jokių įrodymų apie pensijų fondų naudą žmonėms ir valstybei, imasi kritikuoti dabartinę valdžią už tai, kad fondai „nuolat atsiduria reformų ir pertvarkymų taikiklyje“. O juk pensijų fondai dar „net nespėjo užauginti savo pirmos kartos klientų, kurie būtų kaupę visą savo darbingą amžių ir galėtų objektyviai vertinti realų indėlį į pensiją“.
Todėl pensijų fondų prezidentas siūlo palikti pensijų sistemą ramybėje bent 20 metų (iki 2037?). Tik po tokio netrumpo laikotarpio esą galėtume objektyviai įvertinti savo pasirinkimo rezultatus. Iki tol, taip išeitų, II pakopos negalima nei reformuoti, nei kritikuoti.
Tačiau vyresnio amžiaus žmonės jau pradėjo gauti tikrai ne solidžias kaupimo pensijas ir kartu sumažintas Sodros pensijas, tuo pačiu pamatė, kad nedalyvaudami fonduose jie būtų gavę daugiau. Todėl ir kilo žmonių nepasitenkinimas, taip pat ir valdžios sujudimas, siekiant pagaliau išsiaiškinti, kas čia darosi su tais pensijų fondais, metant jiems iš valstybės ir Sodros biudžetų šimtamilijonines sumas, o rezultato nesulaukiant.
Š.Ruzgys bando gintis nuo žmonių ir valdžios ir pateikia neva neatremiamus faktus dėl kaupimo Lietuvoje būtinumo. Štai jie: „Dėl emigracijos ir mažėjančio gimstamumo dirbančių bei mokesčius mokančių žmonių skaičius Lietuvoje mažės. Tai faktas. Ilgėjant gyvenimo trukmei senjorų skaičius augs. Dar vienas faktas“.
Sodros teikiami skaičiai to nepatvirtina: apdraustųjų socialiniu draudimu (t.y. dirbančių ir mokančių įmokas) 1993 m. buvo 1,1 mln., 2005 m. – 1,2 mln., 2017 m. – 1,318 mln. žmonių. Mažėja? Mažai pakito ir senatvės pensininkų skaičius, bet tik į mažėjimo pusę! Sodros duomenimis, 1995 m. jų buvo 656 tūkst., 2005 m. – 595 tūkst., 2015 m. – 597 tūkst. žmonių, 2017 m. – 590 tūkst. Tai kaip čia su tais faktais?!
O juk toks „didėjimas“ ar „mažėjimas“ buvo svarbiausi argumentai steigiant pensijų fondus. Argi šie skaičiai rodė kokią nors „avarinę“ padėtį, dėl kurios reikėjo dalį socialinio draudimo įmokos, t.y. tėvų ir senelių pensijų pinigus, pasiglemžti iš Sodros kasos ir faktiškai nuskriausti dabartinius pensininkus? Nekalbu jau apie valstybės skolą didinančias milijonines valstybės biudžeto dotacijas tiems fondams, neduodantiems jokių garantijų būsimiesiems pensininkams.
Priimant Pensijų reformos įstatymą, tarp kitų masalų buvo minima, kad „kaupiančiųjų asmenų pensijos, nedidinant socialinio draudimo įmokų tarifo, kartu su kaupiamąja dalimi bus bent 20 proc. didesnės negu vien tik „sodrinės“. Per 14 metų, netgi nesumažinus Sodros pensijos pasiekta gal šeštadalis to padidėjimo, o pagal įstatymą sumažinus, nuvažiuota net į minusą.
Iš esmės senatvės pensijos priklauso nuo gauto atlyginimo. Jei Lietuvoje vidutinis atlyginimas būtų toks kaip Estijoje, tai mūsų pensijos net ir pagal mūsiškę skaičiavimo formulę padidėtų pusantro karto ir taptų didžiausios Baltijos kraštuose. Tai gal vertėjo visas jėgas ir pinigus kišti ne į avantiūrą – pensijų fondus, o imtis ekonominių ir finansinių reformų didinant atlyginimus?
Ir apie emigraciją: „Globalios tendencijos ir laisvas judėjimas jau dabar skaudžiai atsiliepia Lietuvai, kuri kenčia dėl emigracijos. Socialinis aprūpinimas tikrai nėra paskutinės svarbos klausimas tiems, kurie apsisprendžia kurti savo gyvenimą svetur“. Čia galima būtų pastebėti, kad „svetur“ irgi yra „valstybinis socialinis draudimas“, tačiau tie pinigai skirti pensininkams, o ne žmogaus privačiam draudimui, ši sritis „svetur“ yra visiškai žmogaus asmeninis reikalas.
Š.Ruzgys rašo: „Tokie svarbūs klausimai, kaip pensijų sistema, kuri lems didžiosios dalies visuomenės gyvenimą ateityje, turi būti apmąstyti ir išdiskutuoti“. Ką gi, diskutuokime, po aukščiau išdėstytų pensijų fondų „faktų“, išdėstysiu bent vieną ir savą.
Pradėsiu nuo klausimo: kas tai yra pensijų fondai? Atsakau: ne vieno ekonomisto, tarp jų ir užsienio nuomone tai gigantiška finansų piramidė, „maitinama“ viešaisiais finansais (t.y. Sodros pinigais, o jie yra valstybės nuosavybė – taip parašyta įstatyme). .Bet nuo tikrų finansų piramidžių ji skiriasi tuo, kad nieko negarantuoja (tikros piramidės mulkina fantastiškomis palūkanomis).
Lietuvos pensijų fondai atvirai teigia: „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“.
Normaliomis sąlygomis po tokio paaiškinimo fondai nepritrauktų nė vieno kliento, bet Lietuvoje buvo sukelta masinė psichozė „lietuvis be fondo – lietuvis be ateities“, o jų dalyviai (jie buvo gaudomi net gatvėse) pasak tų agitatorių, bus laimingi kaip švedai. Tiesa, be teisės išeiti iš tų fondų. Keista laimė. Taip finansų piramidės nedarė.
Pabaigai dar kelios Š.Ruzgio filosofijos eilutės: „Būkime atviri – šimtmetis ateis ir praeis. Bet gyvenimas tęsis. Tad galvokime toli į ateitį ir leiskime svarbiausiems sprendimams subręsti“. Diskutuokime ir brandinkime.
