Matyt dar prieš pusmetį diskusijos dėl bendradarbiavimo su JAV perspektyvų veikiausiai suktųsi labiau apie ekonominius, kultūrinius ir socialinius aspektus, čia įžvelgiant didžiausią dar neišnaudotą potencialą, naujoves ir galimybes, ir kiek mažiau apie saugumą, kur „viskas po senovei“, „mus saugo NATO 5 straipsnis“.
Tačiau susidūrimas su nebepaneigiama Rusijos karine agresija ir tarptautinių sutartinių normų atmetimu, visa jėga ir jau nebe tarp specialistų, bet ir plačioje visuomenėje, sugrąžino diskusiją apie „kietąjį“ saugumą ir realybėje išryškino tai, kad transatlantinė partnerystė ir bendradarbiavimas su JAV yra pagrindinė tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos saugumo struktūros sudedamoji dalis ir garantas. Ne iš kieno nors kito, o iš JAV sulaukėme skubaus ir realaus pastiprinimo.
Praėjusią savaitę Europos Parlamente (EP) kaip tik patvirtinome pranešimą dėl priešraketinės gynybos (PRG) sistemos. EP sveikina PRG įrangos dislokavimą Rumunijoje ir Lenkijoje, ir pažymi, kad PRG turi tapti viena pagrindinių Europos saugumo atsparų ir užtikrinti vieningą apsauginį skydą Europoje, be jokių spragų.
Buvo metas kai abiem pusėms – tiek ES, tiek JAV – bendradarbiavime stigo entuziazmo. Bedraugaujant buvo labiau pastebimi požiūrių skirtumai, nei bendrystės nešama nauda. Pasaulinės ekonominės krizės iššūkiai, JAV dėmesio nuo Europos atitraukimo tendencijos, abiejų bandymai „modernizuoti“ ar „perkrauti“ darbotvarkę su V. Putinu, esminiai požiūrių skirtumai dėl asmens duomenų apsaugos, bei visokie „nutekinimo“ ir „šnipinėjimo“ skandalai, tos draugystės nestiprino. O ir Lietuvoje ilgus metus buvome nurimę, ir tai atsispindi mūsų gynybos biudžeto dydyje. Kai kam į Rytus nuo mūsų buvo strategiškai naudinga, kad transatlantinės partnerystės ryšys silptų, skatinti vaidus ir nesusipratimus tarp draugų. Tikriausiai mažai tikinčių, kad tokios valstybės kaip Rusija nesinaudoja plačiomis šnipinėjimo priemonėmis.
Ko gero daugelis prisimename 2009 m., kuomet B. Obamai tapus Prezidentu, JAV Valstybės sekretorė H. Clinton iškilmingai kartu su Rusijos Užsienio reikalų ministru S. Lavrovu spaudė raudoną „reset“ (perkrovimo) mygtuką. Tada galvojau – kaip naivu, nejaugi JAV tikisi kažko? H. Clinton baigiant kadenciją, kolegoms Europoje ji išsakė savo nerimą dėl neprognozuojamos Rusijos ir jos didžiulės nostalgijos sovietinei imperijai. Nepaisant didelių JAV Prezidento nuolaidų, kad ir koreguojant gynybinius planus Europoje, matom – mygtukas neveikia, ir B. Obamai tenka atsigręžti į ES.
Dabar atėjo iliuzijų praradimo ir kaukių nusimetimo metas. Nepaisant tarptautinės bendruomenės protestų, Krymo aneksija įvyko, Putinas ir toliau kėsinasi į likusią Ukrainos teritoriją. Moldova ir Gruzija, ketinančios pasirašyti Asociacijos sutartis su ES dar šią vasarą, su nerimu laukia, kada Kremliaus dėmesys atsisuks į jas.
Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje daug kas pasigedo greitesnės ir griežtesnės ES reakcijos. Ilgus metus siekėme atkreipti kolegų dėmesį į tai, kad Putino Rusija nėra atsikračiusi sovietinio Šaltojo karo laikų mentaliteto ir kad iš to kyla įvairiausių bėdų siekiant konstruktyviai ir kaip lygus su lygiu bendradarbiauti su Rusija. Buvo mažai suprantančių apie ką kalbame, pavyzdžiui energetikoje, daugelis Vakaruose atmesdavo perspėjimus, sakydami, kad jei yra paklausa, tada bus ir pasiūla ir viską sureguliuos rinkos dėsniai. Pavyko įrodyti, kad Baltijos šalių energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra visos ES bėda, ir tai palaipsniui atvedė iki realių ES sprendimų ir veiksmų šioje srityje. Tačiau ES vis dar lieka labai priklausoma nuo energijos importo iš Rusijos.
Man pačiai teko įdėti daug pastangų, kad būtų pagaliau atkreiptas ES dėmesys į Rusijos ir Vokietijos susitarimą dėl Šiaurės srovės (Nord Stream) dujotiekio, kad šis projektas vykdomas trūks plyš, be tinkamo poveikio aplinkai įvertinimo, jo trūkumą veikiau kompensuojant plataus masto viešųjų ryšių kampanija, bet ir dėl to, kad jis nepagrįstas ekonomine logika ir tik padidins ES priklausomybę nuo Rusijos dujų importo. Pradžioje buvau kaltinama, kad mano argumentai – politiškai motyvuoti, tačiau šiomis dienomis kur kas daugiau kolegų apie tai garsiai prabyla. Tai, kad ES suteikia galimybes įgyvendinti Rusijai reikalingus projektus, o saviškius užmiršta, neleidžia ES išsilaisvinti nuo energetinės priklausomybės ir riboja jos manevro laisvę ieškant efektyviausių būdų atgrasinti Kremlių nuo agresijos.
Kokį poveikį kai kuriems europiečiams daro Gazpromo pinigai, iliustruoja ir buvusio Vokietijos kanclerio G. Šrioderio vieši komentarai apie ES Ukrainos politiką, kurią jis išvadino „klaida“.
Europai reikia ne tik prisidėti prie Baltijos šalių energetinės izoliacijos panaikinimo, bet ir rūpintis, kad visos ES priklausomybė būtų kuo skubiau sumažinta. JAV gali esmingai prisidėti prie šių Lietuvos ir visos ES bėdų sprendimo.
Dabar reikia perkrauti ES ir JAV santykius, jiems suteikti naujos šviežios energijos ir entuziazmo. Tikiuosi didesnio postūmio derybose dėl naujos prekybos ir investicijų sutarties. Daug kas viliasi, kad pagaliau dvi didžiausios pasaulio ekonomikos išnaudos potencialą, panaikindamos išliekančias kliūtis ir sukurs dar daugiau darbo vietų, paskatins ekonomikų augimą bei tarptautinį konkurencingumą. Europos Parlamentas dar gegužę pritarė ES ir JAV derybų pradžiai, pabrėždamas, kad visokeriopai remia tokį susitarimą, kuris bus abipusiai naudingas, tiesa atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos klausimus, kuriais ES ir JAV matymas skiriasi – skirtingi asmens duomenų apsaugos standartai, skirtingas požiūris į GMO bei intelektinės nuosavybės apsauga ir audiovizualinis sektorius. Tačiau manau, kad entuziazmas padėtų greičiau surasti sąlyčio taškus šiais klausimais.
Šiomis dienomis B. Obama kaip tik lankosi Briuselyje, kur vyks ES ir JAV vadovų susitikimas, ir neabejoju, kad susitikimas nebus „business as usual“ – nuobodžiai įprastas.
JAV Lietuvai iki šiol buvo vienas pagrindinių ramsčių, ir toliau tokia išlieka. Tuo pačiu, tikiuosi, kad pasikeitusi padėtis tarptautiniuose santykiuose atgaivins entuziazmą ES ir JAV.
Radvilė Morkūnaitė
