Seimas po ilgo delsimo įvertino laikinosios komisijos, kuri folkloriškai vadinama „Pakso komisija“, darbo rezultatus. Jis patvirtino šios komisijos išvadas, kuriose sakoma, kad prezidento Rolando Pakso atstatydinimo procesas buvo politizuotas, kad jame buvo esminių klaidų ir kad Seimas turi rasti politinę išeitį iš susidariusios situacijos. Ir ne tik todėl, kad reikia įvykdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimą ir atsižvelgti į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto nuomonę, bet ir todėl, kad to reikia mūsų valstybei. Nes teisingumas ir demokratija yra pamatiniai mūsų valstybingumo, konstitucinės rangos akmenys.
Tačiau dalis politikų ir kitų įtakingų žmonių į Seimo sprendimą reaguoja kaip į „absurdišką“ (prof. Vytautas Sinkevičius), „vaikišką“ (ministras Juozas Bernatonis) ar „peržengiantį bet kokias ribas“ (eurokomisaras Vytenis Andriukaitis).
Kas sukėlė tokią, manau, baimės padiktuotą pasipiktinimo bangą? Juk ilgokai dirbusi komisija išklausė daugelio garsiosios apkaltos proceso dalyvių nuomones bei teisės ekspertų (tarp jų buvo ir teisės profesorių) vertinimus ir priėjo išvadas, kad Seimo sprendimą dėl apkaltos reikia peržiūrėti nes per daugiau nei dešimtmetį išaiškėjo naujos aplinkybės. Mat nei vienas iš trijų apkaltos metu prezidentui R. Paksui pateiktų kaltinimų – dėl piktnaudžiavimo įtaka, dėl neteisėto informacijos nutekinimo ir dėl pilietybės Jurijui Borisovui suteikimo – šiandien negali būti adresuotas buvusiam šalies vadovui. Pirmuosius du dar 2005 gruodžio mėn. panaikino Aukščiausiasis Teismas, o trečiasis nuo pat pradžių buvo nepagrįstas, nes atsakomybė už dekretą, kuriuo buvo suteikta pilietybė J. Borisovui, tenka tuometiniam vidaus reikalų ministrui (žr. Konstitucijos 85-ąjį straipsnį).
Taigi situacija aiški – reikia priimti atitinkamus, teisingus sprendimus. Tik nereikia prisidenginėti, kaip figos lapeliu, Konstitucijos keitimo idėja. Juk, kai buvo uždrausta R. Paksui dalyvauti rinkimuose, Konstitucijos nieks nekeitė. Pakako pakeisti atitinkamus įstatymus. Vadinasi ir dabar Seimas gali ir turi priimti ne konstitucinio, o įstatyminio lygio sprendimus ir taip baigti šią gėdingą istoriją.
To reikia mums – Lietuvos valstybei, jeigu ji nori vadintis teisine bei demokratine. Taip pat jie ji nenori būti linksniuojama ir asmenuojama tarptautiniu lygmeniu, kaip nepaisanti fundamentalių teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių principų. Todėl norisi paraginti tuos, kuriems tenka didžiausia atsakomybė už teisingą šios istorijos pabaigą: „Drąsiau, ponios ir ponai, drąsiau!“. Taip pat noriu palinkėti: „ Gerų, teisingų Jums Naujųjų metų!“.
Povilas Gylys
