Lietuvos statistikos departamentas neseniai suskaičiavo, kad žemiau skurdo ribos mūsų šalyje gyvena beveik penktadalis Lietuvos gyventojų, o tai sudaro daugiau kaip pusę milijono žmonių. Tai sukrečiantis skaičius, verčiantis labai rimtai suabejoti, ar dabartinė šalies valdžia, kuri labai mėgsta girtis augančios ekonomikos skaičiais ir biudžeto pajamų didėjimu, sugeba tinkamai pasirūpinti savo valstybės piliečiais.
Kai penktadalis mūsų Lietuvos žmonių gyvena visiškame skurde, valdančiųjų noras į Lietuvą atsigabenti visą būrį pabėgėlių ir juos išlaikyti atrodo tiesiog makabriškai. Tai išeina, kad savo šalies piliečiams valdžia leidžia gyventi pusbadžiu, o tuo pat metu bando kurti rojų pabėgėliams iš Artimųjų Rytų, kurie čia ne tik kad patys nesiveržia, bet ir gražaus gyvenimo viliojami nenori čia net kojos kelti.
Kas nutiko mūsų valdantiesiems, kad dėl begalinio noro įtikti Europos funkcionieriams jie pasiryžę pabėgėliams kone viliotinį šokti, o buvusi energo-ūkio ministrė net flomasteriais plakatą išpaišė – taip jai reikalingi šitie pabėgėliai.
Sutinku, kad pabėgėlių apgyvendinimas Lietuvai būtų puiki reklama prieš kitas Europos šalis. Bet ar mes šiandien galime sau leisti tokią brangią reklamą: rūpintis svetimtaučiais, kai pačių užpakaliai nuogi?
Šimtai tūkstančių mūsų šalies pabėgėlių jau paliko Lietuvą ir iškeliavo laimės ieškoti į kitas šalis. Ir šitas išvykstančiųjų srautas nemažėja. Tai gal geriau pasiūlykite tūkstančiui mūsų valstybės piliečių sugrįžti į Lietuvą ir padėkime įsikurti jiems? Juk jie į užsienio šalis irgi išvyko geresnio gyvenimo ieškoti, lygiai taip pat, kaip ir pabėgėliai, plūstantys į pietų Europą.
Apskritai nebesuprantu, kam reikalingos valstybių sienos, jeigu jos kiauros kaip rėtis – visi, kas tik nori, eina kiaurai, o atėjusieji priimami išskėstomis rankomis kaip ilgai laukti svečiai. Kam reikalinga Šengeno zona ir bevizis režimas, jeigu ne tik be vizų, bet ir be dokumentų priimami, apgyvendinami bei maitinami visi, kurie tik atklysta?
Akivaizdu, kad 120 tūkstančių pabėgėlių perkėlimas iš Graikijos ir Italijos yra tik laikinas sprendimas, nes jų srautas ir toliau augs. Juk vien Turkijos, Libano ir Jordanijos stovyklose jau yra beveik 3,6 milijono pabėgėlių. Azija didelė, žmonės blogai gyvena ir Indijoje, ir Kinijos ekonomika jau ima buksuoti, gal priimsime ir milijardą indų, o paskui – dar ir antra tiek kinų, jeigu ir jie sumanytų patraukti Europon? Belieka tik pasimelsti, kad taip nenutiktų.
Aš tikrai nesu nusistatęs prieš jokios tautybės ar religijos žmones, bet esu įsitikinęs, jog mūsų valstybės valdžios pareiga – pirma pasirūpinti nuskurdusiais savo šalies piliečiais, o kai pasirūpinsime jais – tada galime ištiesti ranką kitiems ir visai nesvarbu, nei kokios jie rasės, nei tautybės, nei religinių įsitikinimų.
Antra vertus, ir tuo atveju pirmiausia turime patys pasiruošti priimti pabėgėlius ir tam paruošti mūsų žmones, kad atvykėliai galėtų integruotis į visuomenę ir negyventų socialinėje atskirtyje. Niekam ne paslaptis, kad mūsų šalyje tolerancijos lygis yra pakankamai žemas, didelė dalis žmonių vis dar kreivai žiūri į kitataučius ir kitų religijų atstovus. Nereikia manyti, kad atvežus būrį pabėgėlių viskas staiga ir savaime pasikeis. Juk net Vokietijoje, kurioje tolerancijos lygis tikrai labai aukštas, nuolat puolami ir deginami pabėgėlius glaudžiantys bendrabučiai.
Valdantieji eilinį kartą pamiršo paprastus valstybės piliečius, nes ne tik neatsiklausia jų nuomonės, bet jiems nieko dorai net nepaaiškina. Juk pačiai bendruomenei pabėgėlių priėmimas bus didžiulis iššūkis, o dabar niekas su bendruomenėmis nekomunikuoja ir nepaaiškina, ko jos gali tikėtis. Miestelių merai nėra informuoti, kokį pabėgėlių skaičių jie turės priimti, jiems tik yra įsakyta, kad reikės priimti. Todėl visiškai natūralu, kad tarp žmonių kyla panika ir baimė.
Kas užtikrins, kad Lietuvoje nepasikartos 2000–2006 metais vykę susirėmimai tarp pabėgėlių iš Čečėnijos ir vietinių Ruklos miestelio gyventojų? Ar užteks mažų miestelių policijos pajėgų tokiems konfliktams malšinti?
Ar investuota bent minutė laiko edukuojant miestelių gyventojus, kuriems teks priimti pabėgėlius? Ar atsakyta į klausimus dėl kultūros, rasės, religijos skirtumų? Deja, ne.
Pirmiausia, norint integruotis Lietuvoje, privalu išmokti kalbą. Sakysite, kad Lietuvoje gyvena daugybė rusų ir lenkų tautybių žmonių, kurie lietuviškai nemoka? Taip – gyvena, bet jie yra prastai integravęsi į visuomenę ir nuolat vertinami, kaip galimas pavojus nacionaliniam saugumui.
Be to, negalime pamiršti, kad rusiškai dar geba susikalbėti daugiau kaip pusė mūsų šalies gyventojų, o kokia kalba su pabėgėliais iš Artimųjų Rytų kalbėsis būsimi darbdaviai, kolegos, kaimynai? Jeigu pabėgėliai neplanuoja įleisti šaknų mūsų šalyje, o tik lauks, kada galės išlėkti į Vokietiją, jie tikrai nesimokys mūsų kalbos, todėl problema jau iš karto užprogramuota.
Antra, itin svarbu, kad priglaustieji dirbtų ir užsidirbtų patys, nes valstybė negali jų išlaikyti ir siųsti signalą skurstančioms šalims, kad galime išlaikyti ir kitus atvykėlius. Jeigu atvykėlis susiduria su integracijos problemomis ir neranda darbo, šiuo metu pašalpa jam yra mokama net penkerius metus, o pašalpos dydis siekia net 304 eurus. Tad kyla logiškas klausimas, ar atvykėliai norės dirbti už minimalų atlygį, kuris siekia vos 325 eurus, o kai jų gaunama pašalpa už dykinėjimą yra beveik tokio pat dydžio? O ar po penkerių metų toks žmogus dar sugebės integruotis į itin konkurencingą ir nuolat tobulėjantį darbo sektorių? Manau, kad ne.
Ar mes turime moralinę teisę atvykėliams mokėti 304 eurų pašalpą, kai vidutinė pensija šių metų rugsėjo mėnesį mūsų šalyje siekė vos 246 eurus ir praktiškai sutapo su pajamomis, kurias gaunantis žmogus laikomas gyvenančiu žemiau skurdo ribos. Išeina, kad beveik pusė mūsų šalies senjorų, sąžiningai dirbusių visą gyvenimą, šiuo metu gyvena žemiau skurdo ribos, o valdžia nesugeba pakelti pensijų ir užtikrinti jiems orią senatvę.
Turime pripažinti tiesą, kad mes nesugebame integruoti ir vaikų, augančių globos namuose, o tokių šiuo metu yra net 3562. Lietuvai dar prasčiau sekasi integruoti įkalinimo įstaigose bausmes atliekančius nuteistuosius, kurių yra dar apie 10 tūkstančių. Visi jie – mūsų šalies piliečiai ir mūsų galvos skausmas.
Neturiu nieko prieš pagalbą žmonėms, kurių gyvybėms gresia pavojus, bet manau, kad tokių tarp pabėgėlių yra mažuma, nes didžioji jų dalis yra ekonominiai migrantai, ieškantys sotesnio duonos kąsnio ir geresnio gyvenimo. Neturime moralinės teisės išlaikyti atvykėlius, kai tokios pagalbos nesugebame suteikti šimtams tūkstančių mūsų šalies piliečių.
Seimo narys Remigijus Ačas
