Šiais metais buvo minima viena iš pagrindinių Rusijos naujausių laikų istorijos datų. Šių metų balandžio mėnesį suėjo dešimt metų, kai Rusijos prezidentu buvo išrinktas Vladimiras Putinas. Faktiškai valdžioje jis įsitvirtino dar anksčiau – 1999 metų rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas Rusijos premjeru, o nuo 2000 metų sausio 1 dienos V.Putinas tapo laikinuoju prezidentu.
Šio KGB pulkininko paskyrimas į Rusijos premjeru tapo staigmena tuometinėje Rusijoje. V.Putinas ir jo bičiulių Piterio saugumiečių grupuotė įsigalėjo valstybėje, pradėjo atvirai persekioti politinius oponentus, įvedė faktinę cenzūrą televizijose, pradėjo persekioti ir laikraščių žurnalistus. Per šalį nuvilnijo ir politinių nužudymų banga. Rusija yra viena iš labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių, korupcijos reitingų lentelėje ji randasi greta Nigerijos ir kitų Afrikos valstybių.
Nors nuo 2008 metų gegužės Rusijos prezidento pareigas eina D.Medvedevas, tačiau faktinę ,,valdžios vertikalės“ viršūnę sudaro keli lyderiai – premjeras V.Putinas ir jo artimiausi pagalbininkai –I.Sečinas ir V.Surkovas. Apie 80 procentų aukštesnio rango Rusijos valdžios pareigūnų sudaro saugumiečiai – buvę KGB-FSB ir GRU pareigūnai.
Kodėl būtent saugumiečių klanai tapo vyraujančia Rusijoje politine ir ekonomine jėga? Pravartu pažvelgti į žymaus JAV istoriko J.Felštinskio knygos ,,Korporacija“ puslapius:,,1917 metų gruodį bolševikų vyriausybė įkūrė grėsmingą žinybą. Ši žinyba iš pradžių buvo pavadinta VČK. Ji egzistuoja iki šiol ir vadinasi FSB – Federaline saugumo tarnyba. Pirmuoju VČK pirmininku paskirtas Feliksas Dzeržinskis. Vėliau pavadinimai keitėsi, bet esmė liko ta pati. NKVD-KGB –FSB struktūros stengėsi užgrobti valdžią. Tai joms pavyko pasiekti, praėjus aštuoniasdešimt metų nuo įsikūrimo“.
1999 metų rugsėjį prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas padėjo Putinui ir jį remiantiems klanams iškilti į valdžios viršūnes. J.Felštinskio ir A.Litvinenkos knygoje ,,FSB sprogdina Rusiją“ yra pateikiami įtikinami faktai, kad gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje ir Volgodonske 1999 metų rugsėjį organizavo FSB pareigūnai ir jiems talkinantys saugumo bendradarbiai.
Dabar situacija Kaukazo regione vis labiau sudėtinga. Kovos veiksmai plinta po visą Šiaurės Kaukazą. Okupantai žudo net dvasininkus – štai prieš kelias savaites Dagestane nužudytas radikalus islamo dvasininkas Baširas Salachgerijevas. Jis buvo žinomas kaip puikus Korano žinovas, pamokslininkas, palaikė ryšius su partizanais.
Ir kituose Rusijos regionuose bręsta permainos – net Baškirijoje kuriasi šio krašto laisvės siekiančios pogrindinės grupės.
Rusijoje įsigalėjusios žiaurios putinizmo sistemos esmę taikliai pastebi įtakingas Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis: ,,Putinizmas – tai aukščiausia rusiško banditiško kapitalizmo forma. Putinizmas – tai karas, neapykantos kurstymas, tai puolimas prieš laisvą žodį, tai ekonominė degradacija. Putinizmas – tai kontrolinis šūvis į Rusijos galvą.
Rusijos istorijos raidoje buvo ir žiauresnių režimų, bet dar nebuvo tokio niekingo kaip šis režimas, Putino- Abramovičiaus – Medvedevo –Sečino(PAMS) režimas.
Apie kokią kovą su korupcija kalba Medvedevas? Tegu jis pirmiausia tvarko savo vyresnius kolegas iš ,,politbiuro“, atvirai lobstančius daugelio šalies piliečių sąskaita. PAMS veikia tarsi Rusiją iš vidaus griaunanti hidra. Rusijos pretenzijos kaimynams, įvardijamos kaip,,dominavimas postsovietinėje erdvėje“, labai pablogino santykius su beveik visomis kaimyninėmis šalimis. Niekas nenori pripažinti mūsiškių kleptokratų kaip ,,vyresniųjų brolių“.
Piterio čekistų klanas, 1999-2002 metais perėmęs politinę šalies kontrolę, įsigalėjo ir šalies ekonomikos sferoje. V.Putino bendražygiai G.Timčenka, V.Jakuninas, A.Rutenbergas, V.Čemezovas, broliai J.ir A.Kovalčiukai, S.Fursenka, R.Cepovas, S.Pugačiovas, A.Vardanianas, V.Kumarinas- Barsukovas, A.Jebralidzė bei kiti tapo pasakiškai turtingais.
Tiesa, kovoje dėl turtų yra ir aukų – 2004 metais Peterburge buvo nušautas R.Cepovas, o V.Kumarinas – Barsukovas jau kelerius metus sėdi kalėjime. Tarp Rusijos žurnalistų plinta toks kalambūras: ,,Putinas gelbėja ne rublį, o Rubliovką (prabangų privačių namų rajoną prie Maskvos)“.
Vakaruose Kremliaus režimo vykdomos represijos siejasi pirmiausia su keliomis pavardėmis. Pirmiausia prisimenami jau beveik septynerius metus – nuo 2003 metų spalio pabaigos įkalintas verslininkas Michailas Chodorkovskis, 2006 metų spalį nušauta žurnalistė Ana Politkovskaja, 2006 metų lapkritį Londone apnuodytas ir po kelių savaičių miręs buvęs FSB pulkininkas, žurnalistas ir rašytojas A.Litvinenka. Su šiuo nužudymu susiję buvę FSB pareigūnai. Artėjant ketvirtosioms šio drąsaus Putino oponento nužudymo metinėms, A.Litvinenkos našlė Marina teigia:,,Rusijos valdžia bijo teisybės. Mažo to, ji režisuoja prasto skonio scenarijus ir atvirai tyčiojasi iš mano vyro. Kol Saša buvo gyvas, tol nesikišau į politiką. Dabar situacija pasikeitė,- aš dažnai kalbuosi su sūnumi, suprantu pareigą jam padėti, aiškinu, kad ne Rusijos žmonės nužudė jo tėvą, o šiuo metu valdžios vairą užgrobę nusikaltėliai. Kremliui neduosiu ramybes tol, kol Sašos žudikai sulauks pasmerkimo ir teisingo atpildo“.
Rusijos valdžia išvystė visą persekiojimo kampaniją prieš jai neįtikusio ,,Jukos“ koncerno buvusius darbuotojus. Kalėjimuose randasi ne tik M.Chodorkovskis ir P.Lebedevas, bet ir dar keli jų bendražygiai. Virš 30 ,,Jukos“ darbuotojų pabėgo į užsienį, nes Rusijoje jiems grėsė represijos.
2009 metų birželio pabaigoje opozicijos aktyvistę L.Melikovą Maskvoje uzmuše ,,Kamaz“ sunkvežimis. Ji tuo metu stovėjo pikete su plakatu. Tai tik vienas iš opozicijos persekiojimo epizodų.
Opozicinių judėjimų aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai dažnai uždaromi į psichiatrijos ligonines, laikomi griežto režimo psichiatrijos skyriuose. Tokie skyriai primena kalėjimus, ant langų yra grotos, kiemai su tvoromis, kurių viršuje spygliuotos vielos, po patalpas vaikšto ginkluoti prižiūrėtojai.
Žurnalistas Jevgenijus Novožilovas buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę ir joje prabuvo septynis mėnesius. Jis paprašė politinio prieglobsčio Lenkijoje. Jo teikimą parėmė ekspremjeras Tadeušas Mazoveckis. J.Novožilovas mokosi lenkų kalbos ir ieškosi darbo.
Šiuo metu Rusijoje gyvena 140,8 milijono gyventojų. Gyventojų skaičius vis mažėja, 1995 metais Rusijoje dar gyvena 149,2 milijono gyventojų, 1999 metais 147, 5 milijono, taigi galima teigti, kad šalies gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Daug žmonių emigruoja iš ekonominio sąstingio ir politinės stagnacijos apimtos šalies.
80 procentų šalies gyventojų yra rusai, totorių yra 3,6 procento(5,6 milijono), ukrainiečių 2,3(3 milijonai), baškirų 1,1 procentas (1,5 milijono).Šalyje yra dar kelių tautybių žmonės, kurių skaičius viršija milijoną – čiuvašai, čečėnai ir armėnai. Tiesa, oficialūs duomenys ne visai atspindi tikrąją padėtį. Pagal oficialią statistiką, Rusijoje gyvena 96 tūkstančiai kinų, tačiau teigiama, kad tikrasis šalyje gyvenančių kinų skaičius gali siekti apie milijoną. Štai Tolimųjų Rytų Usurijisko mieste iš 210 tūkstančių gyventojų beveik pusė yra kinai.
Būtent komunizmo įsigalėjimas Rusijoje po 1917 metų ir komunistinių režimų ir organizacijų įsigalėjimas įvairiuose pasaulio kraštuose nulėmė dabartinę padėtį – tai, kad imperialistinis Kremliaus režimas turi didelį palaikymą visame pasaulyje. Lietuvoje 2007 metais viešėjęs JAV žurnalo ,,Naujasis amerikietis“.(New American) redaktoriaus pavaduotojas Viljamas F.Džasperis teigė:,,Komunizmas- tai precedento neturintis reiškinys. Jo geopolitinė bazė yra Maskvoje. Tačiau palaipsniui buvo suvienytos komunistinės grupuotės visame pasaulyje. Dabar tai globali sistema, koordinuojama iš vieno centro. Šio tinklo gijos eina į visas pasaulio šalis. Maskva valdo pasaulinį kriminalinį tinklą, į kurį įtraukta milijonai žmonių. Tai viena iš Kremliaus galybės paslapčių“.
Žvelgiant į dabartinę Rusijos politiką, jos imperialistinę ideologiją, iškyla klausimas -kas gi yra šios imperialistinės doktrinos autoriai? Jie dažnai lieka už ,,kadro“, retai rodosi televizijos ekranuose, viešuose renginiuose. Tiesa, kai kurie iš jų internete yra įkūrę savo svetaines. Vienas iš pagrindinių Kremliaus ideologų – Vladislavas Surkovas. Sovietmečiu jis tarnavo GRU (karinėje žvalgyboje), nuo 1988 metų užsiėmė reklamos verslu. 1991-1996 metais dirbo „Menatep“ banke, vėliau perėjo dirbti į „Alfa-banką“. 1999 metų rudenį V.Surkovas pradėjo dirbti Kremliaus administracijoje, o jau 2000 metais V.Putinas jį paskyrė administracijos vadovo pavaduotoju. V.Surkovas yra judėjimo „Naši“ krikštatėvis, šis prokremliškas jaunimo judėjimas vienija tūkstančius jaunuolių nuo 16 iki 28 metų amžiaus.
Kitas žymus ideologas yra A.Duginas, kilęs iš GRU generolo šeimos. Šis filosofas ir politologas sovietmečio pabaigoje dalyvavo nacionalistinės organizacijos „Pamiat“ veikloje, vėliau keletą metų buvo vienas iš pagrindinių nacionalbolševikų partijos lyderių. Dabar A.Duginas laikomas pagrindiniu valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos ideologu, yra labai artimas Kremliui, dažnai bendrauja su I.Sečinu ir kitais režimo lyderiais. Įtakingiausių ideologų grupei priklauso ir politologas G.Pavlovskis, istorikas ir politologas V.Nikonovas (beje, Stalino bendražygio Molotovo anūkas), rašytojas ir filosofas A.Averjanovas, politinėje veikloje pasižymėjęs D.Rogozinas (pastaruoju metu daugiau veikiantis diplomatinėje sferoje, be to, įvardijamas kaip tarpininkas tarp Kremliaus ir kai kurių ultraradikalių atsargos kariškių bei nacionalistų grupuočių).
Rusijoje vis labiau įsigali betvarkė ir jėgos struktūrų teroras. Štai Užbaikalės regione 2010 metų birželio mėnesį po čia nuvilnijusios gyvulių vagysčių bangos buvo suformuotas būrys iš kelių dešimčių milicijos pareigūnų. Šis būrys keliavo po kaimus, mušė žmones, atiminėjo jų telefonus, gadino žmonių turtą. Nusikaltimai taip ir nebuvo ištirti, tik įvykdyta Stalino laikus primenanti bauginimo akcija. O liepos 24 dieną Čeliabinsko srities Sniežinsko miesto milicijos pareigūnai sulaikė nusikaltimu įvykdymu įtariamą 17 metų jaunuolį, jis buvo mušamas plaktuku, po to nuvežtas į mišką ir nušautas. Kai šis faktas iškilo į viešumą, rugpjūčio 27-29 dienomis mieste prasidėjo stichiški mitingai, į Sniežinską atvyko VRM pareigūnų grupė ir ėmė tirti šį įvykį.
Ką apie situaciją Rusijoje mano Rusijos istoriją nagrinėjantys Vakarų istorikai, žurnalistai ir apžvalgininkai? Britų istorikas D.Livenas teigia: ,Vieni Rusijos istoriją nagrinėjantys istorikai teigia, kad Rusija pasmerkta būti tironija, o kiti mano, kad Rusija gali tapti civilizuota valstybe. Tiesa ta, kad, sakysime, Pietų Korėja dar 1970 metais buvo valdoma korumpuoto režimo, bet vėliau čia įvyko esminės permainos. Ir Rusijos atveju galimi įvairūs ateities scenarijai“.
Lietuvoje taip pat nemenką įtaką turi su GRU susijusios struktūros. Viktoro Filino vadovaujama grupuotė turi įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Ukrainoje, Turkijoje, Jordanijoje, Pietų Amerikos valstybėse. 2009 metų lapkričio mėnesį Rusijoje nunuodytas vienas iš pagrindinių šios grupuotės lyderių, atsargos pulkininkas A.Surikovas. Jis 1984-1994 metais dirbo GRU struktūrose, vėliau dirbo įvairių politikų patarėju, įkūrė verslo įmones. Šalia V.Filino veikia R.Saidovas, N.Rojeva ir kiti GRU klano nariai, kai kurie iš jų pastoviai lankosi ir mūsų šalyje. Šis klanas susijęs su prekyba ginklais ir kitomis verslo rūšimis, užmezga ryšius su įvairių šalių politikais.
Apie Rusijos ateities perspektyvas išsakomos įvairios nuomonės. Britų istoriko D.Liveno brolis, žymus žurnalistas ir rašytojas Anatolis Livenas mano: „Rusijai labai reikia stipraus demokratinio judėjimo, kuris galėtų įtakoti valstybės raidą. Rusija gali pajudėti demokratijos keliu. Žinoma, tai nereiškia, kad demokratizacija vyks pagal vakarietišką scenarijų. Pasaulyje egzistuoja tokios demokratinės valstybės, kaip Japonija, Taivanis, Pietų Korėja. Kažin ar kas suabejotų, kad šios šalys yra teisinės demokratinės valstybės, tačiau jos nėra vakarietiškos, gyvena pagal savo tradicijas“.
Kitas žymus britų apžvalgininkas Edvardas Lukas teigia, kad jau kelerius metus tarp Vakarų ir Rusijos vyksta naujas šaltasis karas. Jis pastebi, kad dalis Vakarų politikų ir ekspertų neigia svarstymus apie šaltąjį karą, nes nenori apie tai atvirai kalbėti, o dalis yra palankiai nusiteikę Rusiją valdančio saugumiečių režimo atžvilgiu.
Rusijos istorijoje regimos tendencijos, kad daugelis svarbių permainų vyksta šimtmečių pabaigoje ir pradžioje. XVI amžiaus pabaigoje, po Ivano Rūščiojo mirties šalyje įsivyravo chaosas, vos nesibaigęs šalies žlugimu. 1609-1613 metais Maskvoje buvo įsikūrusios lietuvių ir lenkų karinės pajėgos, o Rusiją tuo metu valdė mažai įtakingi statytiniai. Rusiją sudrebinusios Petro I reformos irgi vyko XVII-XVIII amžių sandūroje. XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje carinėje Rusijoje vyko permainos. Nuo 1905 metų prasidėję demokratizacijos procesai teikė daug vilčių, bet baigėsi tragiškai. 1917 metais įsigalėję bolševikai įvėlė šalį į pilietinio karo audras. Po to sekė ilgai trukęs komunistinio režimo valdymas.
Kai kurie Rusijos žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai svarsto -,,Putinizmas dar ne stalinizmas, bet jau artėja link to“. Opozicijos lyderis G.Kasparovas mano: ,,Dabartinė valdžia yra tipiška tironija. Tai kriminalo valdžia, savo tikslams pasiekti naudojanti fašistinius metodus“.
Panašiai saugumiečių režimą vertina žymūs opozicijos veikėjai S.Kovaliovas ir V.Ryžkovas. Įtakingas opozicijos lyderis, ekspremjeras M.Kasjanovas dar 2009 metų rudenį pareiškė: ,,Ekonominės-finansinės krizės pasekmės Rusijoje bus kur kas gilesnės nei JAV ar daugelyje Vakarų Europos šalių. Tačiau daugelis Rusijos piliečių apie tai dar nežino. Valdžia net draudžia vartoti žodį ,,krizė“. Finansinė krize naudojama kaip dingstis inicijuoti šalies turtų perskirstymą. Niekas iš stambių investuotojų nesiryš investuoti šalyje, kuri kartu su Nikaragva, Sirija ir ,,Hamas“ priešpastato save likusiam pasauliui“.
2009 metais minėtas Molotovo – Ribentropo pakto 70-metis sulaukė nemažai atgarsių ir Rusijoje. Žinoma žmogaus teisių gynėja, žurnalistė Valerija Novodvorskaja teigia: ,,Paminėjome Molotovo –Ribentropo pakto 70- metį. Tarybų Sąjunga, tarsi šakalas, neblogai rinko trupinius nuo Hitlerio stalo. Užgrobė Pabaltijo kraštus, Vakarų Ukrainą, dar Besarabiją ir Šiaurinę Bukoviną. Iš šių kraštų patraukė sąstatai gyvulinių vagonų-į Sibirą, į Kamčiatką, į Karagandą. Vagonuose į tremtį važiavo daugelio tautų atstovai –lietuviai, latviai, lenkai, estai, ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai, žydai. Stalinizmo pasekėjai (Putinas, Sečinas, Duginas, visas čekistų žiedas, visi rusiškojo imperializmo opričnikai) stengiasi atkurti stalininius totemus. Jie kursto neapykantą Pabaltijo tautoms, gruzinams, ukrainiečiams, teigdami, kad čia griaunami paminklai. Bet paminklai sovietiniams okupantams, atsiradę Pabaltijo kraštuose, Ukrainoje – tai pasityčiojimas iš šių kraštų patriotų, kovojusių už laisvę“.
Tačiau Kremliaus vadai nerimsta ir toliau kursto imperialistines nuotaikas, iškraipo istoriją. 2009 metų rudenį D.Medvedevas apkaltino Ukrainą ir Baltijos valstybes pataikaujant nacių pakalikams. kalbėdamas per Rusijos televizija, prezidentas D.Medvedevas teigė:,, Matome pritrenkiančias tendencijas. Baltijos valstybės ir Ukraina skelbia nacių pakalikus savo nacionaliniais didvyriais, kovojusiais už savo valstybių išvadavimą“.
Kremliaus lyderiai stengiasi pateikti Molotovo –Ribentropo paktą kaip natūralų geopolitinį įvykį. .I.Buničiaus knygoje ,,Partijos auksas“ rašoma: ,,Komunistai 1917 metais atėjo į valdžią. Jie virš 70 metų elgėsi kaip okupantai, o suvokę, kad jų laikas praėjo, išsilakstė nelygint musių vagys, iki paskutinio siūlelio apvogę žmones ir sunaikinę valstybę. Rusija buvo nublokšta į garsiojo caro Ivano Rūsčiojo laikus, tai yra į XVI amžių“.
Putinizmo dešimtmetis parodė, kad Rusijai vėl pateko į i niūrius priespaudos laikus. Tarsi grįžtama į XIX amžius vidurį, į ikireforminę carinę Rusiją. Bet ir to meto Rusijoje nebūta tokių žiaurumų. Tai, kas vyksta dabar, primena Ivano Rūsčiojo laikus, opričninos klestėjimo laikus.
