Stebint pastarųjų dienų Ukrainos ir Rusijos pusių propagandą, akivaizdu, kad propagandos serialas „Bukas ir bukesnis” tęsiasi: Ukrainos pusė, užuot išnaudojusi galimybes parodyti kitokį – ne vaikų, moterų ir senelių žudiko Rytų Ukrainoje – veidą, ir toliau nusprendė demonstruoti savo žiaurumą bei abejingumą. Šį kartą – abejingumą Rytų Ukrainoje gyvenančių vaikų našlaičių klausimu. Kuo labai greitai pasinaudojo Rusijos propaganda.
Rusijos prezidento įgaliotinis vaikų klausimais P.Astachovas paskelbė, kad Lugansko ir Donecko regionuose yra 1200 vaikų, kurių Kijevas iš karo zonos neleidžia išvežti.
„Karo veiksmų zonoje Lugansko ir Donecko regioniuose yra daugiau kaip 60 įvairių vaikų įstaigų – vaikų namų, mokyklų-internatų, prieglaudų, šeimos namų, kuriuose gyvena daugiau kaip 3300 neapgintų vaikų.
Pagal surinktus duomenis, likę ten ir yra neevakuoti 1200 vaikų-našlaičių.
Kijevo valdžia nei pati juos išveža, nei leidžia juos išvežti (į Rusiją) ir išgelbėti, taip padarydama neapsaugotus pačius mažiausius savo politinių ambicijų įkaitais. Kijevo valdžios ciniškumas toliau stebina žmonių protus”, – paskelbė Rusijos įgaliotinis vaikų klausimais P.Astachovas.
Taigi, jautriausias klausimas, paliečiantis net abejingiausių širdis, – vaikai. Ir dar našlaičiai. Ir ką mes čia stebimi? 1200 vaikų našlaičių randasi karo zonoje – Lugansko ir Donecko regionuose, kur kasdien vyksta kariniai veiksmai, kur didelė rizika, kad, Ukrainos armijai siekiant atsiimti šiuos regionus, šie vaikai gali žūti.
Žiūrint per propagandos prizmę, tai Ukrainos prezidentas P.Porošenka prarado puikią galimybę pasirodyti ne kaip „visus iš eilės Rytų Ukrainoje žudančios Ukrainos kariuomenės” galva, bet kaip „vaikų, gelbėjamų nuo „separatistų” ir „teroristų” gelbėtojas”.
Kas trukdė P.Porošenkai inicijuoti vaikų našlaičių, gyvenančių Lugansko ir Donecko regionuose, gelbėjimo akciją? Pačiam susitikti su išgelbėtais vaikais? Pasirūpinti, kad iš karo zonos išgelbėtiems vaikams nieko netrūktų?
„1200 vaikų našlaičių išgelbėti iš „separatistų-teroristų” rankų”, – tokią žinią pasauliui galėjo paskelbti Ukrainos prezidentas P.Porošenka.
Bet to neįvyko. Ir dar priešingai: ta korta savo propagandiniame kare pasinaudojo Rusija: jos propaganda paskelbė, kad Kijevas nei pats traukia vaikus-našlaičius iš karo zonos, nei Rusijai leidžia tą padaryti.
„Mes neskirstome vaikų į ukrainiečius ir rusus, nežiūrime dokumentų. Jeigu reikia gelbėti, vadinasi, gelbėsime”, – cituojamas Rusijos prezidento įgaliotinis vaikų klausimais P.Astachovas.
Taip Rusija save pozicionuoja kaip vaikų gelbėtoją, o Kijevą – kaip „vaikžudžius”.
Ir taip vėl stiprinamas įspūdis, kad P.Porošenkos valdžia Rytų Ukrainoje vykdo „etninius valymus – žudo rusus”. Nes, galima susidaryti nuomonę, kad: jeigu P.Porošenka tų 1200 vaikų našlaičių negelbėja, o palieka karo zonoje, tai gal tie vaikai yra „rusiukai” ir P.Porošenka suinteresuotas, kad jie visi ten per karo veiksmus žūtų?
Taigi, propagandinis karas iš Ukrainos pusės ir toliau primeną filmą „Bukas ir bukesnis”. Kai vieni „bukai” patarinėja, o kiti – dar „bukiau” tuos patarimus realizuoja.
