Prof. Rasa Čepaitienė
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, be abejonės, nieko ypatingai naujo ir gali būti aiškinama remiantis istoriniais precedentais. Galima prisiminti viduramžių raganų medžiokles, virtusias dažnai nepagrįsto persekiojimo metafora. Galima prisiminti ir stalininį terorą – itin platų mastą įgavusią represijų mašiną, kuri daugmaž sklandžiai veikė tol, kol nepasirodė esanti nebeefektyvi ir paspringo.
Bet dar labiau čia tiktų paminėti makartizmą – tai JAV 6-ajame dešimtmetyje vykęs oponentų ir įtariamųjų pjudymas, kaltinant juos dirbant sovietams arba esant užsislapstinusiais komunistais. Vėliau didžioji dauguma apkaltintųjų ir persekiotų buvo pripažinti nekaltais.
Visas šias žymias cancellinimo kampanijas vienija iki neįtikėtinų aukštumų išaugusi isterija ir paranoja, visuomenės susikiršinimas ir visuotinė baimė bei įtarinėjimai, pametantys sveiką protą, užgožiantys bet kokią racionalią diskusiją ir teisines priemones, kuriomis Vakarų visuomenės paprastai sprendžia tokius ginčus, susijusius su politinės galios ir simbolinio kapitalo pasiskirstymu.
Tik, kaip visuomet, reikia atsižvelgti ir į mūsų vietinę specifiką – turime ne MAKARTIZMĄ, o gana komišką MAKARAITIZMĄ, tarpstantį ant gandų, paskalų, šmeižtų ir neįtikėtinų fantazijų, kuriais, be jokių faktų ir įrodymų, makaraitininkai mėgsta švaistytis, drabstydami oponentus purvais ir uoliai klijuodami „valstybės priešo“ etiketes.
Lietuviškas atvejis dar pasižymi stipriu grotesko kvapeliu – čia dešimtmečiams užsislapstinę buvę KGB bendradarbiai ir jų palikuonys apšaukia „vatnikais“ ir „kremlinais“ kiekvieną, kuris tik stoja jiems skersai kelio arba kelia nepasitenkinimą.
Tai įmanoma tik visuomenėse, kuriose nėra ar nustoja veikti savireguliacinė viešosios erdvės geba, trūksta adekvačios ir objektyviai bei kompetentingai dirbančios teisėsaugos institucijų.
