Prof. Rasa Čepaitienė
Turėjau tokią tetulę Julę, dabar jau amžinatilsį, senelio seserį, kuri dirbo vienos bažnyčios patarnautoja. Žodžiu, buvo davatkėlė. Tai va, kam nors ką nors sakant ji atšaudavo: „Ne taip!“. Bet paklausta – „o tai kaip tada turėtų būti?“ – atsakydavo: „nežinau kaip, bet ne taip!“
Mūsų šeimoje tai tapo juokingu priežodžiu, kurį prisiminiau dabar, kai feisbuke vis dažniau tenka susidurti su panašaus lygio diskusijomis. Atmetus sąmoningą trolinimą, tai, deja, būdinga nemažai daliai feisbuko komentatorių, nors, žinoma, visada būna išimčių.
Kalbama ne iš esmės. Kalbama, net aštriai ir aistringai ginčijamasi apskritai ne apie temą/klausimą, o apie jo autorių ar kitus susijusius asmenis. Jie – „ne tokie“. Bet tada kokie? Nepasakoma, arba papūgiškai prapliumpama mainstreaminėmis klišėmis, visokių madingų įtakotukų ar propagandistų kabinamomis dabartinių valdančiųjų oponentams. Argumentų ir įrodymų šiems kaltinimams – nulis, o jų paprašius iškart neriama į krūmus.
Intelektualinis nepajėgumas diskutuoti pasiūlyta tema dengiamas ad hominem lygio išpuoliais. Kiekvienas, bent kiek neatitinkantis mano pasaulio vaizdo, paskelbiamas priešu. Arba durnium. Tad kam gilintis, ką jis ten parašė/pasakė? Svarbu iškart identifikuoti jį kaip „netokį“, „netaip“ kalbantį/rašantį.
Tas primityvizmas, kiek pastebėta, ypač suklesti valdžioje esant konservatoriams. Tuomet raganų medžioklė įsisiūbuoja.
Kaip pasakė Ukrainos Prezidento ofiso patarėjas A. Arestovičius, ukrainiečiai yra kontržvalgybininkų tauta, tarp draugų ieškanti priešų (tuo tarpu kai žvalgas tarp priešų ieško draugų). Lietuviai, panašu, irgi kontržvalgybininkai. Ypatingai aktyvūs ir uolūs, nes, deja, neturi jokių racionalių instrumentų atskirti blogį nuo gėrio, savą nuo svetimo, nes stokoja elementarių argumentavimo ir diskutavimo įgūdžių. Viskas be galo sujaukiama.
Ši paranoja, tikras iracionalumo triumfas, ypač paaštrėjusi karo fone, tikiu, nuslops, vos tik į valdžią ateis kiti. Net nesvarbu kas, prisiminkime neseną žalvalstiečių valdymą ar socdemus – argi tuomet buvo tokia dusinanti, pilna įtarinėjimų, etikečių klijavimo ir nevaržomo kvailumo dominavimo atmosfera? Viešoji erdvė tikrai nebuvo paversta neaprėpiamais medžioklės su varovais plotais, kur šiandien jau net pakanka būti guilty by association tam, kad nuteistų be teismo. Tai metas chunveibinų, skundikų, kiršintojų, klinikinių paranoikų ar šiaip lojalių menko protelio meškiukų siautėjimui.
Jiems į jų pjuvenomis pripildytas galveles nė neateis mintis, kad, jei kažko nesupranti, nebūtina iškart kaltinti ir badyti pirštais. Gal išsilavinimo, teksto suvokimo įgūdžių, erudicijos trūksta ne kaltinamajam, o tau pačiam? Ir kad, užuot puolus barškinti klavišais, gal pirma reikėtų atsiversti knygą ar bent pasiguglinti? Ar tiesiai perklausti autoriaus – ką jis, va, šioje vietoje turėjo mintyje? Galiausiai, bent tyliai paklausyti, pamėginti suprasti, kas gi sakoma.
Nes kitaip mes niekad neišsivaduosime nuo tetulių julių, kišančių savo didžiai vertingas nuomones ten, kur žmonės tiesiog aptaria jiems svarbius dalykus ir net kartais, o siaube!, iš tiesų ginčijasi ir nesutinka vieni su kitais. Žinoma, pateikdami argumentus, o ne iškart lipdami į medį, iš kur patogiau apsvaidyti oponentą savo kakučiais.
