Prof. Rasa Čepaitienė
Kas vienija šio meto skandalus skandalėlius – ir „čekučius“, ir valdančiųjų blaškymąsi, šalyje sąmoningai keliant vis didesnę sumaištį, ir pedofiliją, tikrą ar tariamą, aptiktą ir iškeltą politikoje, Katalikų Bažnyčioje ir kitur? Lyderystės krizė.
Visur matome patikėtos galios piktnaudojimą, cinišką jos glemžimąsi sau.
Žodis „pedofilas“ (vaikų draugas), kaip ir „pedagogas“ (vaikų vedžiotojas), klaidina. Nes tai, apie ką dabar, jau, deja, rutiniškai ir tikrąjį siaubą atbukinančiai, kasdien rašo žiniasklaida bei soc. tinkluose liežuvauja publika, neturi nieko bendro su jokia draugyste.
Postsovietinė Lietuva kaip sovietinių žmonių neformaliųjų praktikų ir svajonių įsikūnijimas. Vok, glemžk, kombinuok. Dabar sakytume – įsisavink, naudokis proga. Jei tik gali.
Čia nėra jokio bendrojo gėrio sampratos, jokios „mūsų“, savos, valstybės vizijos. Tik plėšikavimo plotai, siurbiant, išnaudojant ir nuėdant viską, prie ko tik galima prieiti.
Nes „visi taip daro“.
Nes „vsio zakonno“.
Nes „tu (prie to lovio prasibrovusi/ęs) to verta/s“.
Nes „nusipelnėme gyventi geriau“ (ar kas dar pamena šį vieno andainykščio politiko naudotą šūkį? Tik kas ir už ką „nusipelnė“?).
Tokia sisteminė pedofilija, krušant mažutėlius – šios galios neturinčiuosius – tiesiogine ir perkeltine prasme. Nuosekliai ir visuotinai, pavertus tai normalybe.
Didžiausia regione socialinė atskirtis. Didžiausias darbo pajamų išnaudojimas per mokesčius ir mažiausias nedarbinių pajamų, kapitalo, apmokestinimas. Didelė visuomenės dalis, priversta ne gyventi, o kažkaip išgyventi iš minimalios algos, pensijos, pašalpos. Didžiausias GINI indeksas. Masinė emigracija, gelbėjantis nuo sisteminio išnaudojimo, orumo paniekinimo, beperspektyvumo. Ir t.t. Argi tai ne ekonominė, politinė, galų gale kultūrinė pedofilija?
Šiandien Sąjūdžio metinės. 35-metis. Graudu ir pikta. Sąjūdis, jo žmonės, to meto didžiausi moraliniai visuomenės autoritetai, ėmėsi lyderystės situacijoje, kai realiai galėjo nukentėti, gal net žūti, jeigu reikalai būtų pasisukę kitaip, jei imperijai dar būtų užtekę jėgų, kaip nekart anksčiau, viską užgniaužti.
Jų kurta kitokios Lietuvos vizija atmetė nomenklatūrines privilegijas, neigė išnaudojimu ir veidmainingais lozungais paremtos santvarkos pagrindus tam,… kad veikiai būtų sukurta dar žiauresnė ir veidmainingesnė sistema, nuo kurios teikiamų privilegijų ir galimybių vieniems jų greitai apsisuks galvos ir atsijungs sąžinės, kiti bus alkūnėm nustumti nuo valstybės, vėl sparčiai verčiamos loviu, valdymo, o treti virs donkichotais, beviltiškai kovojančiais su naujai pastatytais vėjo malūnais.
Beje, apie galvas. Štai rašau šį tekstelį, ir telefonas automatiškai pasiūlo ar pataiso tinkamą žodį. Bet negali to padaryti, jeigu pirmoji (kapitalinė, „galvinė“) raidė ne ta, tiesiog neatpažįsta žodžio. Štai kokia svarbi lyderystė, net, atrodytų, smulkmenose.
Lyderystės krizė kyla ne tik iš turimos galios panaudojimo piktam, savo ego patenkinimui, bet ir manipuliavimo kito priklausomybe, silpnumu ar silpnybėmis. Pavyzdžiui, paskiriant į svarbias pareigas tam netinkamą ar prisidirbusį asmenį, kad tas klusniai vykdytų patrono zadanijas ar įgeidžius. Tvirtai laikant jį už virvučių, kad nespurdėtų. Ir šokdinant, šokdinant!
Koks tai slaptas malonumas, kai smurtautojas ir auka tampa suokalbininkais ir blogio bendrininkais. Kai pastaroji išsivynioja kilimėliu, kad dėkinga viešai pagarbintų savo geradarį!
Ši schema puikiai veikia ne tik politikoje ar KB hierarchijoje, užmerkiant akis prieš pavaldinių nuodėmes tam, kad, esant reikalui, pakaktų tik suraukti antakį ar spragtelėti pirštais, ir jie būtų pasirengę bet kam, kad tik išsaugotų savo šiltą kėdę ar statusą. Tai veikia visur, kur gauta valdžia iškreipiama ir suklastojama, o autoritetas panaudojamas ne Kristaus ar teisingumo, bet kanaaniečių Galios stabo Molocho, kuriam būdavo aukojami vaikai, pašlovinimui.
Bet nėra nieko paslėpto, kas nebūtų atidengta. Štai stovi jie dabar, žurnalistų už skvernų tampomi, ir priversti mekenti: nieko nežinojau, dirbau su rinkėjais, aiškinsimės… Dar nejausdami, kokį, autoritetui ir orumui lyg balionui bliūkštant, besiplečiantį gėdos klaną ir nešvankumo debesį aplink save jau pradeda skleisti. Šitos smarvės nešlovingas šleifas lydės visur, net jei bus nuduodama, kad nieko neįvyko, neva atsiprašoma ar grąžinami pinigai.
Bet visa tai veikiausiai pasibaigs eiliniais pasibadymais pirštais ar „macnais“ publikos, patogiai su popkornais įsitaisiusios prie ekranų, paliežuvavimais. Anoniminiais komentarais, raginančiais vieną kitą politiką ar Bažnyčios hierarchą trauktis. Tiems dar nesuprantant, kad žaidime „Apmėtykime oponentus kakučiais pasitelkę ventiliatorių“ nugalėtojų nebūna. Kaip ir liekančių švariais.
Įgyta galia, be vidinės ir išorinės kontrolės, linkusi išsigimti. Nugalėtas drakonas vėl ir vėl atgimsta. Bet ar tikroji, nesuklastota, lyderystė išvis įmanoma? Kristus ją teigia ir pats parodo plaudamas apaštalams kojas. Nuolankumo ir tarnavimo vargšams, mažutėliams, ženklas, gestas, deja, neutralizuojamas pavertus tuščiu signifikantu, tiesmuku ritualu, atliekamu Didįjį Ketvirtadienį. Raide be dvasios. Nebesvarbu, didžiąja, ar ne.
Bet, vis dėlto. Nori būti lyderiu ir autoritetu – tarnauk! O kaip įveikti paprotines galios piktnaudojimo pagundas? Ne tik perrašant įstatymus, to nepakaks. Keičiant patį supratimą apie valstybę ir piliečius, Bažnyčią ir tikinčiuosius, jų abipuses pareigas. Nebetoleruojant galios piktnaudojimo, nei kituose, nei pirmiausia, savyje. Vejant lauk pagonių stabus ir stabmeldišką moralę. Iš namų, ir iš širdies.
Utopiškai skamba šiame cinizmo amžiuje? Taip, bet kitu atveju liksime prie ventiliatoriaus su kakučių pilnu kibirėliu.
