Prof. Rasa Čepaitienė
Čia mane jau rimtos tetos barė – sakė, nelygis profesorei rašyti apie š ir b, ir net č. Tiesa. Bet supraskite ir mane. Įsijungia kultūrologės instinktas ir ką tu jam – smalsu, su kokiu reiškiniu turime reikalą, kad ir koks jis nepriimtinas ar smirdantis bebūtų. Juk tos tetos tikriausiai irgi klusniai savo š ir m į laboratoriją neša degtukų dėžutėje ar plastmasiniame buteliuke, kaip kad gydytojas prirašė. O toje laboratorijoje juk kažkas juos dar ir tiria. Darbas toks šiaip sau, kai kam gal ir tikrai š…ai atrodo, bet reikalingas, padedantis apie paciento sveikatos būklę sužinoti, radus ligą, greičiau jai gydymą paskirti.
Taigi ką kutūrologiškai reiškia ši š ir b drabstymusi mūsų politikoje turtinga savaitė? Pirmiausia ribų, nerašytų tabu, peržengimą.
Kultūroje pilna kodų ir simbolių, o taip pat pilna savaime suprantamybių, nutylėjimų, kodėl elgiamės ar nesielgiame vienaip ar kitaip.
Prisiminkime karo pradžioje nuskambėjusią istoriją apie rusų laivą ir visus sužavėjusį jo „pasiuntimą“ ten, kur šurajevai labai mėgsta vaikščioti. Kaip visi, nuo kiemsargio iki filologijos profesorės, džiaugėsi, kaip, reikia nereikia, jį kartojo, „siuntinėdami“ vieni kitus su didžiuliu savo pranašumo ir teisuoliškumo jausmu. Taip ir dabar, žiū, šūksnis „čb!“ jau tampa naujojo gero tono ženklu, kuriuo dosniai soc. tinkluose, vos kas, dalinasi inteligentai ir abstinentai, kirpėjos ir bankininkai, spuoguoti paaugliai ir solidžios žilaplaukės močiutės.
Lygis! Kietumas! Kultūra!
Tik kokia ir kieno kultūra? Ar tik ne tų, kuriuos per radiją nuolat girdi ukrainiečių kariai, perėmę jų vidinius pokalbius? Kuriuose, išskyrus šituos ir dar daugelį kitų panašių žodžių, beveik nepasitaiko normalių žmogiškų sąvokų ir sakinių. Kur net į motiną įprasta kreiptis k ir b, o ji irgi neatsilieka „apkraudama“ savo vaikus atitinkamais epitetais.
Bet gal šį mūsuose plintantį reiškinį geriau padėtų išanalizuoti psichiatrijos mokslas, kuriam kaprofilija yra liguistas potraukis fekalijoms ir nuo sąlyčio su jomis patiriamas malonumas? Jos žinios padėtų atskleisti ir ekshibicionizmo – liguisto potraukio viešai apnuoginti lytinius organus patiriant seksualinį malonumą tuo ką nors šokiravus – susidarymo mechanizmus. Psichiatrai juk dirba su psichiniais ligoniais ir įvairiais iškrypimais, tačiau jiems neateitų į galvą politkorektiškai tvirtinti, kad tai yra normalus, visuotinai skatintinas elgesys, ar ne?
O gal mums šį reiškinį geriausiai suprasti padėtų zoologai, tiriantys gyvūnų elgesį? Juk seniai žinoma, kad savo išmatomis ar šlapimu kai kurie jų, pavyzdžiui, šunys, katės ar ūdros pasižymi teritoriją. Taip pat šunys ir katės, uostydami kito sutikto šuns ar katės pauodegį, manoma, gauna daug svarbios informacijos. O dar yra beždžionės, kurios mėgsta drabstytis savo kakučiais, rodyti lytinį organą ir t.t.
Tad gal mūsų politinio zoosodo gyvūnai, uoliai kartodami panašius veiksmus ir jais didžiuodamiesi, taip irgi ėmė žymėti savo veikimo teritoriją, pagal kvapą identifikuoti saviškius ir skirti juos nuo svetimų, pavojingų žvėrių? Juk šiuolaikiniam politikui uoslė – svarbiausias organas, padedantis ne tik valdžios džiunglėse išgyventi, bet ir maisto susirasti ar nuo priešų pabėgti. Tad ko čia besidrovėti?
