Prof. Rasa Čepaitienė
Kai 1996 m. pirmąkart atvažiavau į Belgiją stažuotei, šalį krėtė milžiniškas ir kelis metus užsitęsęs pedofilijos skandalas – tarptautiniu mastu tapusi žinoma „Dutroux byla“. Nusikaltėlių gauja, kurios tarpe buvo ir moteris, o jos gijos vedė ir į aukštuosius politikos sluoksnius, ir užsienį, grobdavo mažamečius, juos filmuodavo pornofilmuose ir parduodavo arba nužudydavo.
Baisiausia, kad, kai pats jos vadeiva su žmona ir keli kiti pedofilai jau buvo suimti, jie tyrėjams neprasitarė, kad jų namo rūsyje tebėra įkalintos dvi pagrobtos ir išnaudotos mergaitės, kurios galiausiai buvo rastos mirusios badu. Policija anksčiau buvo apieškojusi tą namą, bet neatkreipė dėmesio į garsus, kuriais mergaitės, išgirdusios, kad kažkas viršuje vaikšto, mėgino prisišaukti pagalbą…
Tada šalis tiesiogine prasme sukilo. Briuselis nusidažė baltai – įvyko milžiniška protesto demonstracija su baltais balionais – nekaltos vaikystės simboliais, kurioje teko ir man dalyvauti.
Prisiminus tuos tragiškus įvykius kyla klausimas – kada gi mes pakelsim baltąją kovos su vaikų seksualiniu išnaudojimu bangą ir pareikalausim nusikaltėlį/ius deramai nubausti, o jo/jų politinius stogus mėžtis velniop iš valdžios? Juk jau prasidėjusi pono ex-seimūno išprausimo kampanija, į kurią uoliai įsijungė valdančiųjų politikai ir juos aptarnaujanti žiniasklaida.
Ar žmonės, ginantys prigimtinę šeimą, ir toliau bijos būti pravardžiuojami neva prorusiškais „maršistais“, kroksiniais, tamsuomene? Ar teisėsauga BENT ŠIUO ATVEJU išdrįs atsispirti politiniam spaudimui ir sąžiningai atlikti savo darbą, taip pat ir galbūt išvyniodama siūlą iki pedofilo draugų, nes tokie dažniausiai vieni nevaikšto, juolab kad jis laisvai veikė dirbdamas Seime?
