Prof. Ignas Vėgėlė
Lietuvos Aukščiausiasis teismas paliko galioti Apeliacinio teismo nuosprendį MG Baltic byloje. Šioje politinės korupcijos byloje nuteisti liko ne tik visi byloje figūravę politikai ir verslininkai, bet ir dvi politinės partijos – Liberalų sąjūdis ir Darbo partija. Darbo partija po nuosprendžių juodosios buhalterijos bei korupcijos bylose išnyko iš politinio žemėlapio. Tuo tarpu Liberalų sąjūdis įgyja pagreitį – daugiamandatėje apygardoje gavo daugiau balsų, nei 2020-aisiais. Neįtikėtina, bet „daugiau pajamų uždirbantys“ miestų rinkėjai (miestuose ši partija gavo daugiausiai palaikymo) nebekreipia dėmesio net į nusikalstamas veikas.
Pirmojo turo rezultatai liudija, kad politikų dirbtinės šypsenos TV ekranuose ir viešųjų ryšių projektai dalį visuomenės paveikia labiau, nei teismo nustatytos korupcinės veikos.
Esu tikras, kad nusikalstamų aplinkybių netrukus daugės ir konservatorės Navickienės istorijoje. Akivaizdu ir tai, kad nemažos dalies konservatorių rinkėjų tie faktai niekaip nepaveikė ir nepaveiks.
Kai „dešinių“ partijų tik dvi, balsai garantuoti
Korupcijoje ar neskaidriame valdyme skęstančios dvi pagrindinės valdančiųjų partijos turi tą patį tikslą – išsaugoti valdžią. Tam, kad tęstų šį neskaidrų ir korupcinį valdymą. Pasivadinusios vienintelėmis dešinės krypties partijomis, dešinės politinės ideologijos rėmėjams nepalieka jokio kito pasirinkimo: rinkitės tarp nuteisto Liberalų sąjūdžio ar Navickienės/Stepukonio/Bartoševičiaus konservatorių. Gudri strategija, siekiant korupciją ir neskaidrų valdymą paversti nereikšminga politikos detale.
Dešinės ideologijos rinkėjui, atrodytų, belieka rinktis tarp blogo ir blogesnio. O tikrumoje – dešinumo konservatorių vykdytoje politikoje nėra. Lengviau Mėnulyje rasti Tapino ar Stepukonio pamėgtą kazino, nei dabartinės daugumos valdymą priskirti dešinės politikai.
Tik kraštutiniai kairieji galėjo įvesti iki šiol istorijoje nematytą asmens laisvių varžymą ir jį griežtai kontroliuoti, puoselėti cancel (atšaukimo) kultūrą, ES Komisijai įsipareigoti įvesti naujus nekilnojamojo turto mokesčius ar privalomai dėstyti lytiškumo pamokas Lietuvai, kurioje ministrai nebesuskaičiavo lyčių skaičiaus.
Padorūs kairieji tokį valdymą smerktų, todėl dabartinės daugumos vykdytą ketverių metų politiką tegalima priskirti kraštutinei kairei.
(Iki šiol negaliu suprasti, kodėl visos likusios partijos žaidžia šį gudrų konservatorių primestą žaidimą, kuriame nepralošti gali tik pastarieji, na ir prie jų prisiklijavę.)
Kaip konservatoriams išlaikyti valdymą arba bent jau efektyviai trukdyti kitiems?
Bet tai tik viena konservatorių politinės strategijos dalis. Tam, kad pavyktų dabartinei daugumai išlaikyti valdžią, būtina galutinai supriešinti Ramūną Karbauskį ir Saulių Skvernelį.
Kol kas viskas vyksta pagal planą: tiek Ramūnas Karbauskis, tiek Saulius Skvernelis braižo vis griežtesnę raudonąją liniją tarpusavio bendradarbiavimui. Nugalės ambicijos, ar šaltas protas, pamatysime netrukus – tuo tarpu konservatoriai trina rankas stebėdami įvykius.
Be to, sumaniai iš valdžios dėlionės į politikos pakraščius (savo paties pastangomis) stumiamas Žemaitaitis. Ne tik konservatoriai, bet ir kiti lyderiai aiškiai suvokia šios naujos partijos ateities bėdas. Kurios tik gilės. Tuomet, kai pačiam Žemaitaičiui vargiai pažįstami, vos žinomi ir kelis kart matyti asmenys atsisės į Seimo narių ar valstybės institucijų vadovų kėdes, kai bus imtos skaičiuoti rinkimų kampanijos tikrosios ir deklaruotos išlaidos, teistumas už prekybą narkotikais ar vairavimas neblaiviam gali nebeatrodyti baisiausiomis šios partijos narių nuodėmėmis. Kartu prasidės padorių naujos partijos narių „žvejyba“ į kitas partijas ir frakcijas.
Kiekvienas Nemuno aušros narys vidutiniškai yra buvęs bent trijų partijų nariu, kai kurie net penkių, pradedant naryste konservatorių, liberalų ar darbo partijose iki socialdemokratų: nesunku įsivaizduoti, kaip šie žmonės elgsis partiją supurčius pirmiesiems skandalams ar gavę simpatiškų postų siūlymus.
Nestabilios ir pažeidžiamos daugumos strategija
Štai ir paveikslas, į kurį sumaniai valdančiosios daugumos strategai stumia Lietuvą. Nestabilios ir pažeidžiamos daugumos Seimą. Jame konservatoriai vėl dirbs tą patį griaunamąjį darbą, kokį nuolat dirba opozicijoje. Jau ką ką, bet griauti – iš nemokamo kotletuko, asfaltuoto keliuko ar anoniminio pranešėjo sukurti Lietuvą drebinančius politinius skandalus – jie tikrai geba.
Ta proga Šimonytė moko Prezidentą, kad pastarojo „standartas pakeliui paklydo“. Čia ta pati politikė, kuri 2020-aisiais viešai prisiekė aukščiausiems skaidrumo ir atvirumo standartams. Vėliau lyg niekur nieko keturis metus leido laiką koalicijoje kartu su teisiama, o dabar jau ir Aukščiausiojo teismo nuteista partija. Ta pati politikė, kuri problemų nemato dėl ministro Landsbergio slepiamos kainos už vilą Graikijoje, nesipiktina dėl Stepukonio istorijos, kurio valdomas „BaltCap“ investavo į ponios Landsbergienės mokyklą ir darželį. Premjerė nesipiktina nei negabiais ir neskaidriais ministrais, nei visa Navickų šeimyna ar jų plačiais finansiniais ryšiais. Prezidentas sako, kad „tai ne vien kriminalinis, bet ir politinis skandalas“, o Šimonytė šio skandalo kaip politinio „neklasifikuoja“. Lyg nuo klasifikacijos pakinta korupcinis pinigų plovimo kvapas.
Šimonytei pritaria Čmilytė: po nuosprendžio jos partijai, spėju, ne tik aš, bet ir visi teisininkai tapsime „radikalais“.
Biuletenis už Ingridos ir Gabrieliaus laisvę
Nestebina, kai vienam ar dviem politikams nutinka staigus kurtumas ar aklumas. Ypač jei jis nėra netikėtas: rankas į „nebaigtus reikalus“ yra įmerkę ne vienas daugumos atstovas. Bet niekaip negaliu patikėti, kad aklumas ir kurtumas galėtų ištikti didelį rinkėjų skaičių. Juk išsilavinę? Juk supranta, ką reiškia Aukščiausiojo, kasacinės instancijos, teismo nuosprendis? Juk skaito, kad dėl itin didelio masto galimo pinigų plovimo sulaikytas ministrės vyras, galimai legalizavęs nusikalstamu būdu įsigytus pinigus? Kalba eina ne apie vieną ar du milijonus – šios daugumos valdyme jau tapo įprasta kalbėti apie keliolika ar net dešimtis milijonų.
Navickų draugų ryšiai veda iki narkotikų prekeivių užsienyje. Lietuvoje Navickų draugai sočiai uždirba nuo kiekvieno mūsų pavedimo į kone kiekvieną valstybės įstaigą per tuos mokėjimus aptarnavusią „Foxpay“. Už ačiū nelaimimi viešieji pirkimai beveik penkis kartus užkeliant kainą, tiesa, ministre Armonaite?
O gal užtenka visus aplinkinius nuolat vadinti radikalais, antivakseriais, prorusiškais ar plokščiažemiais tam, kad „aukštesnio išsilavinimo“ tuo iš tiesų patikėtų? Savo valdymo rezultatus pagražinant iškraipyta ar atidžiai atrinkta statistika, kad „juk viskas gerai“, „pragyvenimo lygis auga“, „Lietuva gražėja“, pamirštant iš pajamų atimti infliaciją ir neminint milžiniškos socialinės ir ekonominės atskirties. Dar kokį Estijos ekonomistą prikalbina Lietuvą pavadinti ekonomikos stebuklu.
Žiūriu į Ferrari ar Bentley važiuojančią ministrės Navickienės draugų porą Šveicarijoj – tikrai stebuklas! Ar gali prieštarauti, kad gyvenimas gerėja?
Jei rimtai, ekonomika grįsta vartotojų lūkesčiais – patikite, kad gyvenimas gerėja ir už paskolą ar greitąjį kreditą įsigyjate būstą ar kokį buities prietaisą, o gal ir kelionėn prašmatniai paatostogauti: grąžinsim iš gerėjančio gyvenimo būsimų pajamų. Taip ir su politika – seimūnus renkame tikėjimo kreditan. Po ketverių metų šis kreditas išbrangsta nuo sąžinės, neskaidrių ar korupcinių veikų infliacijos.
Bet „nesustokite“. Nors Jūsų petys ilgalaikės laisvės Jums negarantavo, bet šiandien reikalingas Jūsų „biuletenis už Ingridos ir Gabrieliaus laisvę“! Tikėjote mokslu, laikas dar kartą patikėti Partija!
