Pastaruoju metu daugelis Europoje kritikuoja Vengrijos premjero vykdomą politiką: susipriešinimas su ES, autoritarinis premjero polinkis kontroliuoti žiniasklaidą, nacionalizmo apraiškos, labai jau intymus politinis flirtas su V. Putino administracija.
Viktoro Orbano išdavikiško elgesio viršūnė – V. Putino vizitas Vengrijoje š.m. vasario 17 d. Žiniasklaida praneša, kad V. Putinas padėjo gėlių ant sovietų karių, vadavusių Vengriją 1944- 1945 m., kapų. Pagrindas visuotiniam pasibaurėjimui ne vien pats Rusijos prezidento vizito Budapešte faktas. Maža, kur juda ar vizituoja šalių vadovai. Galiausiai, patys Europos didieji – A. Merkel ir F. Olandas, susėsdami prie vieno stalo derėtis kartu su Donecko ir Luhansko teroristais, patys sustabdė V. Putino „kadafizacijos“ procesą, kuris de facto jau buvo natūraliai prasidėjęs. Žinoma, padėtį komplikuoja ir visus iš proto varo, jog tas pretendentas į naujuosius kadafius turi atominį lagaminėlį…
Jei būtų civilizuotas 21 a. Europos politikas, Putinas turėjo padėti gėlių dar bent dviejose Budapešto kapinėse. 1956 m. rudenį Vengrijoje įvyko sukilimas prieš bolševizmą ir neostalininę vietos valdžią. Sovietai šį sukilimą brutaliai numalšino, panaudojo tankus ir karinę aviaciją. Aukų statistika, pasak istorikų, tokia: vengrų sukilėlių žuvo apie 2-3 tūkst., o sovietų karių – 720. Yra žinoma, kad dalis sovietų kariškių – karininkų ir eilinių – visgi atsisakė vykdyti nusikalstamus įsakymus prieš Vengrijos valstybę ir tautą. Atsisakiusieji buvo be teismo sušaudyti prieš karių rikiuotę.
Putinas mėgsta vaizduoti iškilų humanistą. Prieš keletą metų jam gaila buvo Abchazijos ir Pietų Osetijos taikių gyventojų, dabar gaila Donecko ir Luhansko taikių gyventojų. Šiandien jis nuoširdžiai rūpinasi, kad Ukrainos kariai, teroristų apsupti Debalcevėje, sveiki ir gyvi grįžtų į šeimas, kad pasidavusių kariškių teisiškai nepersekiotų už dezertyravimą Ukrainos valdžia. Tik keista, kodėl nuosekliam humanistui V. Putinui ir jo vaišingam priėmėjui Budapešte V. Orbanui 1956 m. nužudytų vengrų ir sovietų karių nei kiek negaila?
Ką padarysi, tevaikšto du nuožmūs makiavelistai Putinas ir Orbanas susikabinę, tesidžiaugia naudingais ekonominiais ryšiais ir broliškų tautų draugyste. Tik bėda, jų abiejų humanistinė pasaulėžiūra ir istorinė atmintis kažkokia nenuosekli ir gabalais suskilusi. Taigi, kas padės gėlių ant vengrų patriotų, žuvusių sukilimo metu, kapo? Kas padės gėlių ant sovietų kareivėlių, taikos sąlygomis pasiųstų žudyti į svetimą kraštą, kapo? O gal dar įmanoma rasti tikrųjų didvyrių – be teismo sušaudytų sovietų kareivėlių – kapus. Koks humanistas europietis padės gėlytę ant jų sutrypto kapo?
Kareivis yra paprastas, mažas žmogus, kurio likimą negailestingai mala istorijos girnos. Eilinis kareivėlis ne visada pritaria valdžiai, vadams, kurie jį pasiuntė žudyti kitus tokius pat motinų pagimdytus vaikus. Gal šitoks požiūris paskatins mus subtiliau, giliau pažvelgti ir į Žaliojo tilto skulptūras Vilniuje?
Truputis Vengrijos istorijos. Po to, kai sovietai 1945 m. „išvadavo“ Vengriją, kraštui ir jo žmonėms atėjo sunkūs laikai. Vengrijos istorija kaip du vandens lašai panaši į Lietuvos pokarinę istoriją. Geležinė uždanga, vienpartinė sistema, nacionalizacija, kolektyvizacija, cenzūra, brutalus susidorojimas su kitaminčiais, masinės represijos, paremtos įkalinimu ir žudymais, švietimo sistemos subjaurojimas, bažnyčios griovimas ir dvasininkų persekiojimas. Ir, žinoma, žmonių gyvenimo lygio kritimas. Tik keli mažyčiai štrichai skiria anuometinės Vengrijos istoriją nuo Lietuvos. Nebuvo trėmimų į Sibirą. Be to, vengrų komunistinė ir socialdemokratinė viršūnėlės pokaryje nuožmiai susiėdė tarpusavyje. Prieita iki parodomųjų teismų ir buvusių politinių bendražygių žudymų, kokie buvo būdingi Sovietų sąjungai 1937-1938 m.
Visą valdžią savo rankose sukoncentravo bolševikas ir stalinistas Matijas Rakoši (Mátyás Rákosi). Po 20 KPSS suvažiavimo, jo metu N. Chruščiovas pasmerkė stalinizmą ir asmenybės kultą, socialistinio bloko šalys pradėjo bruzdėti. 1956 m. sukilimas prasidėjo ir Vengrijoje. Jis iš karto buvo labai kruvinas. Pačioje pradžioje sovietai į įvykius karine jėga tiesiogiai nesikišo. Bandė išlaviruoti diplomatiškai.
Vengrai buvo tiek įpykę ant savų bolševikų ir savo tautos išdavikų, kad prasidėjo jų viešos egzekucijos. Dalis Vengrijos raudonųjų veikėjų buvo pakarti ant gatvės žibintų tiesiog priešais sovietų ambasadą Budapešte. Įgaliotu SSRS ambasadoriumi anuomet buvo J. Andropovas, vėliau tapęs KGB pirmininku ir net KPSS generaliniu sekretoriumi. KGB papulkininkis ir ugdytinis V. Putinas iki šiol neslepia pagarbos savo buvusiam viršininkui.
Andropovas kurį laiką stebėjo situaciją, o paskui jam pavyko įtikinti sovietų vadovybę, jog privalu ryžtingai įsikišti. „Socializmo iškovojimai“ Vengrijoje anuomet buvo apginti tankų ir karinės aviacijos pagalba. Vakarai, NATO, išliejo pastebimą kiekį krokodilo ašarų, bet į įvykius rimčiau nesikišo. Nusprendė, jog tai – sovietų ir Varšuvos pakto vidaus reikalas.
Beje, įdomi detalė. Sovietų ambasadoriai su šeimomis užsienyje visada gyvendavo uždaroje ambasados teritorijoje. Tokia tvarka buvo įvesta saugumo sumetimais, kad darbuotojų neužverbuotų priešas, kad jie nepabėgtų. Andropovo žmona, anuomet mažamečių vaikų motina, žiūrėjo pro ambasados langą į pakaruoklius, besitabaluojančius ant Budapešto gatvės žibintų. Istorikai rašo, kad nuo didžiulio streso ji patyrė nervinį šoką, nuo kurio jau niekada neatsigavo, liko sunki ligonė iki pat mirties.
Žmonės, tautos, politikai, kurie nežino istorijos, visada lieka vaikais. Praėjus bemaž 60 metų, Europoje vėl nėra taikos. Vėl žudynės, vėl kraujas. Vėl „ginami iškovojimai“. Tik šį kartą ne kilnūs socialistiniai, bet tiesiog imperiniai iškovojimai – atgyvenę, anticivilizaciniai, egoistiniai. „Zampolitus“, „politrukus“ armijoje pakeitė proimperiškai nusiteikęs patriarchas ir jo barzdoti patarnautojai. Europoje ir toliau tebemąstoma įtakos zonomis. Europoje ir Pasaulyje vėl bijomasi branduolinio konflikto.
Nebus to branduolinio konflikto. Be reikalo šiaudadūšiai Vakarai jo taip bijosi. Nebus dėl kelių paprastų priežasčių. Prieš raketų paleidimą, net kelias savaites užtruktų Putino, visos aukštosios valdininkijos ir jiems tarnaujančių oligarchų žmonų, dukrų, sūnų, marčių, žentų, uošvienių ir meilužių evakuacija. Nemažai užtruktų ir brangių šuniukų evakuacija atgal į motiną Rusiją. Turto iškraustymas ir pargabenimas iš brangių pajūrio vilų, jachtų sugrąžinimas užtruktų dar ilgiau. O pačių Viduržemio vilų ir Šveicarijos bankų su sąskaitomis į Maskvą, į Rubliovką apskritai niekaip neperkelsi.
Padarykime mintinį eksperimentą. Įsivaizduokime, kad 1941 metų gegužės-birželio mėnesiais beviltiškai krenta stalininio rublio kursas ir visi Maskvos bankuose masiškai supirkinėja Adolfo reichsmarkes…. Politika yra tai, kas, kaip, kada ir kiek pasiima? O karas yra trivialus politikos tęsinys jėgos priemonėmis. Peržengę raudoną liniją, Putinas ir Rusijos ponybė praras viską, ne tik meilužes, jachtas ir brangius pudeliukus, bet VISKĄ. Pirmą kartą istorija vyksta kaip tragedija, o antrą kartą jau kaip farsas.
