„Karšto komentaro“ redakcija ėmėsi iniciatyvos, kad skandalingąjį prokurorų apklausos tyrimą įvertintų nepriklausomi ekspertai. Jų paprašyta susipažinti su apklausos ataskaita, kuri prieinama prokurorų profsąjungos tinklalapyje. Ekspertams pateiktas klausimas: „kaip vertinate prokurorų apklausą ir ypač tą faktą, kad anketas platino pats tyrimo užsakovas – prokurorų profsąjunga?“
Į pateiktą „Karšto komentaro” klausimą sutiko atsakyti KTU profesorius G. Merkys – daugelio socialinių tyrimų autorius.
Tai, kad reformavimo pokyčius prokuratūros sektoriuje bandoma tirti pasitelkus taikomąjį mokslą, yra pozityvu. Gerai, kai to imasi ne tik firmos firmelės, visokios viešos įstaigėlės, bet ir universiteto mokslininkai. Deja, tuo mano pozityvūs pastebėjimai baigiasi.
Prokurorų apklausos tyrimas yra pažeidžiamas daugeliu aspektu, o jo rezultatai abejotini. Yra etikos problemų, padarytos neleistinos klaidos, organizuojant tyrimą, dėl ko kyla rimtos abejonės tyrimo objektyvumu ir nešališkumu. Tyrime nemažai metodinių šiurkštumų. Jei dabar pradėsiu kalbėti apie psichometrinius koeficientus, tai po kelių eilučių skaitytojas numes šį tekstą. Trumpai tariant, klausimynai buvo pradėti kurti visai įdomiai ir su užmoju, tačiau kažkodėl sustota pusiaukelėje. Panaudoti apklausos instrumentai tėra pusfabrikatis, pirminių indikatorių struktūros ir skalės neišgrynintos. Maža to, yra požymių, kad tyrėjai per neapdairumą (o gal ir sąmoningai) buvo įvelti į interesų konfliktą ir politikavimą. Egoistinės interesų grupės jau naudoja šio paviršutiniško ir neužbaigto tyrimo rezultatus nešvarioje politinėje kovoje.
Šiuolaikinio socialinio tyrimo etiniai ir metodiniai standartai, geroji praktika yra detaliai aptarti tarptautiniuose norminiuose dokumentuose. Turiu galvoje tokias organizacijas kaip APA – Amerikos psichologų asociacijos (American psychological Association), WAPOR (World Association for public opinion research), European Society for Opinion and marketing research). Kritikuojamas prokurorų apklausos tyrimas nuo gerosios praktikos ir jos standartų yra gerokai nutolęs. Bendro pobūdžio leidinyje aptarsiu tik pačias matomiausias prokurorų apklausos tyrimo deformacijas, kurios nesusiję su psichometrine statistika ir suprantamos plačiajam skaitytojų ratui.
1.Apklausos objektyvumo ir nešališkumo pažeidimai. Akivaizdaus profsąjunginio konflikto sąlygomis, anketas organizacijose platino, kaip aiškėja, viena iš konfliktuojančių šalių – profsąjungos aktyvas. Tuo sukurta didelė abejonė nuomonės matavimų „švarumu“ ir tyrimo nešališkumu. Jei pirminiai matavimai nešvarūs, tai bet kokie po to sekantys statistiniai skaičiavimai, išvados tik didina paklydimą ir taikomojo mokslo profanaciją.
Įsivaizduokite, savaitgaly lėbauja linksma kompanija. Kažkas pasiūlo visiems pūsti į alkotesterį. Visi žaismingai sutinka, niekas neabejoja, kad alkotesteris matuoja teisingai, jokio interesų konflikto tarp kompanijos narių nėra. Tada toks „diagnostinis“ žaidimas gali sau vykti su nauda akcijos dalyviams. Toliau, įsivaizduokime, kad susiklostė konfliktinė situacija – įvyko sunki avarija, nelaimingas atsitikimas, tyčinis sužalojimas ir pan. Ir tada viena iš konflikto šalių sako: „gerai, dabar aš pats save patikrinsiu dėl blaivumo, juk turiu alkotesterį kišenėje“.
Deja, bet toks absurdas kaip tik ir įvyko kritikuojamoje apklausoje. Konflikto sąlygomis atranką ir matavimų procesą pilnai turėjo kontroliuoti nepriklausomi tyrėjai. Būtų labai tikusi elektroninė apklausa. Atrinktas prokuroras gautų iš tyrėjų el. paštu kintantį prisijungimo kodą ir užpildytų anketą. Kintantis kodas reikalingas tam, kad respondentai negalėtų kooperuotis į interesų grupes ir susitelkę pateikinėti tendencingus atsakymus. Nuomonės raiška yra statistinis procesas. Įsivaizduokite, kas atsitinka jei į šį pusiau atsitiktinį procesą įsikiša grubi deterministinė jėga – 30-50 respondentų būrys – atsakinėjantis sutelktai ir tendencingai. Ir ne tai dabar svarbu, kokiu mastu faktiškai buvo (arba nebuvo) tendencingai atsakinėjama. Svarbu, kad buvo pasirinktas ydingas apklausos organizavimo modelis, leidžiantis dabar bet kam tokias abejones pagrįstai kelti.
Prokurorų apklausos tyrime akivaizdžiai pažeista nepriklausomo tyrėjo funkcija. Tyrėjai nesukontroliavo, nepadarė, to, ką privalėjo padaryti. Susidarė prielaidos pažeisti apklausos tyrimo objektyvumo ir nešališkumo principą.
Pasakyta: „neteisk ir nebūsi teisiamas“. Iš tiesų kartais taip atsitinka, kad socialiniai tyrinėtojai tik sustyguoja apklausos instrumentą, metodiką, o pačius nuomonės matavimus deleguoja atlikti užsakovui. Vėliau tyrėjai vėl perima duomenis, juos analizuoja ir parengia išvadas. Tokio kompromisinio delegavimo priežastis labai triviali – riboti laiko ir finansų ištekliai. Iškyla dilema: arba nedaryti tyrimo visai arba pasiryžti ir, kontroliuojant riziką, visgi deleguoti nuomonės nuskenavimo techninę pusę užsakovui. Visgi tokie triukai su išlyga pateisinami tik iki tol, kol tiriamoje organizacijoje ar sektoriuje nėra gilesnio interesų konflikto.
Štai čia ir yra ta smegduobė, kurion įkrito VU psichologų kartu su profsąjungos aktyvistais atliktas prokurorų apklausos tyrimas. Su panašia dilema (iki kiek galima nusileisti užsakovui) susiduria daugelio sričių profesionalai. Sąžiningas plastinis chirurgas gali atsakyti: „žinote, taip smarkiai jūsų nosies aš netrumpinsiu“. Architektas gali atsakyti: „pastato – stiklainio aš neprojektuosiu“. Bėda kyla tada, kai profesionalas laiku nesustoja, laiku nepasako „ne“.
2. Taikomi vien tik subjektyvią nuomonę atspindintys metodai, nėra metodų įvairovės. Socialinių tyrimų metodologijoje ir etikoje yra laikomasi vieno labai svarbaus principo. Jei tyrimo rezultatai sukuria konkrečias ir apčiuopiamas pasekmes individo biografijai, darbuotojams, organizacijai, tai tokiam tyrimui keliami sugriežtinti metodologinės kokybės reikalavimai. Čia iš karto rizikuojama patekti į aklavietę. Juk nei vienas tyrimas nėra absoliučiai tobulas, vadinasi, tada lyg ir negalima jokio socialinės apklausos tyrimo apskritai pradėti, nes pažeisi standartą ir etiką. Visgi iš šios dilemos ir aklavietės išeinama. Sąmoningai keliami sugriežtinti reikalavimai matavimų švarumui, naudojamų klausimynų tinkamumui ir patikimumui. Vienas iš esminių būdų yra multimetodizmo principo taikymas. Jei sprendžiama, apie kokio nors sektoriaus reformavimo naudingumą ir veiksmingumą, tai privalomai naudojami įvairūs socialinės informacijos šaltiniai, naudojami skirtingi tos informacijos registravimo bei apdorojimo metodai.
Pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį mano vadovaujamoms tyrėjų grupėms šalies institucijų užsakymų yra tekę atlikti daug analogiško žanro vertinamųjų tyrimų. Yra tekę vertinti: 1) šalyje naujai įdiegtos mokinių vežiojimo sistemos efektyvumą; 2) kompiuterinių technologijų diegimo šalies mokyklose efektyvumą; 3) mokyklų tinklo pertvarkos socialinį poveikį; 4) naujo mokyklos struktūros ir valdymo modelio efektyvumą bei daugelį kitų dalykų. Šių tyrimų ataskaitos iki šiol tebekabo LR ŠMM tinklalapyje. Kaip savikritiškas kūrėjas nemanau, kad minėti tyrimai yra absoliučiai tobuli, be priekaištų. Visgi šiame kontekste ypatingai noriu atkreipti dėmesį į tai, kad visi minėti tyrimai yra multimetodiniai. Visur yra žinybinės statistikos analizė, privalomai taikoma daugelis kitų metodų. Maža to, apklausiama ne kuri nors viena į reformą įtraukta šalis, bet visos įmanomos interesų grupės – švietimo ir mokyklų vadovai, mokytojai, mokiniai, netgi jų tėvai. Ir nėra čia nei radikalios inovacijos, nei heroizmo. Tiesiog, toks yra socialinių tyrinėtojų (evaluators) cecho kokybės standartas ir jo bandoma laikytis.
Neįsivaizduoju, kaip galima vertinti reformą kokiame nors masiniame sektoriuje, apeinant žinybinės statistikos analizę. Konkrečiai prokuratūros reformos vertinimo studijoje turėtų būti žiūrima, kaip kito bylų statistika, kiek rezultatyvių bylų iškelta aukščiausio lygio pareigūnams, kiek prokurorų turėjo palikti tarnybą dėl netinkamumo ar piktnaudžiavimo ir pan. Žinybinės statistikos indikatorių gali būti sukonstruota begalės. Maža to, idealiu atveju turėtų būti apklausiami ne tik prokurorai, bet ir advokatai, teisėjai, policininkai, žmogaus teisių gynėjai. Akivaizdu, kad prokuratūros reformos vertinimo tyrimas yra metodiškai ir psichologiškai redukuotas. Iš esmės jis apsiriboja tik vienu informacijos šaltiniu – subjektyvią nuomone ir pastarąją ištiria tik vienoje vienintelėje interesų grupėje.
Jei dėl išteklių ar laiko stokos, arba dėl siauros tyrėjų specializacijos socialinis vertinimo tyrimas remiasi tik vienu metodu, pvz. apklausa, tai tyrėjai šį savo mokslinio rezultato ribotumą turi ataskaitoje aptarti. Jie privalo į šią aplinkybę ypatingai atkreipti užsakovo dėmesį, įvardinti iškylančius tyrimo rezultatų praktinio taikymo apribojimus. Minėtų dalykų kritikuojamoje tyrimo ataskaitoje nėra.
Jei tyrime tik statistiškai pažaidžiama su lyginamų grupių vidurkiais, pvz., vyrų ir moterų, jaunų ir patyrusių darbuotojų, jei tyrimas nesukuria jokių organizacinių pasekmių, tai tokių tyrimų metodologinės kokybės standartas gali būti šiek tiek kuklesnis. Jei imamasi kažką socialinio tyrimo priemonėmis vertinti ir tas vertinimas sukuria organizacines pasekmes, tai tokio tyrimo metodologinė kokybė privalo tiesiog fontanuoti į viršų. Turi būti visapusiška tyrimo metodų ir instrumentų įvairovė bei kokybė, turi būti imčių įvairovė, išgryninti indikatoriai, nepriekaištingi matavimai, tyrimo šališkumo pažeidimų užkardymas. Tie dalykai tyrime nėra arba jie išpildyti labai silpnai.
3. Dvigubo tyrimo objekto konstravimas, loginio tapatybės dėsnio pažeidimai. Dar viena prokurorų apklausos tyrimo metodologinė yda yra ta, kad tyrėjai konstruoja dvigubą tyrimo objektą. Viename tyrimų projekte bandoma kaip lygiaverčius dalykus tirti ir požiūrį į prokuratūros reformą, ir požiūrį į prokurorų stresą. Tai, kad tyrime siekiama turėti turtingą ir koncepciškai įvairią indikatorių struktūrą, iš principo yra gerai. Visgi kažkuris vienas dalykas turėjo būti autorių įvardintas kaip pagrindinis, o visi kiti aspektai privalo būti jam subordinuoti. Kitaip, pažeidžiamas loginis tapatybės dėsnis. Ten, kur prasilenkiama su logikos dėsniais, ten prasilenkiama ir su mokslu, ir su tiesa.
Teisininkams (ir prokurorams) loginės tapatybės dėsnis, manau, gerai žinomas. Byloms, kaip ir tyrimams, irgi uždedami darbiniai pavadinimai. Tarkime, kažkas plėšė per šventes parduotuvę ir kartu išniekino valstybės vėliavą, nuplėšė nuo pastato, sutrypė. Negali būti „Parduotuvės plėšimo ir vėliavos išniekinimo“ bylos. Arba vėliavos byla eliminuojama į savarankišką arba tiesiog subordinuojama kaip atskiras mažiau reikšmingas nusikalstamas epizodas plėšimo byloje, greta daugelio kitų galimų to incidento nusikalstamų veikų: sargo sumušimo, ginklo turėjimo, pasipriešinimo pareigūnams ir pan. Taipogi negali viename ir tame pačiame civiliniame procese būti nagrinėjama „šeimos skyrybų byla“ ir, tarkime, „byla su draudimo kompanija, kad per mažai sumokėjo už sudaužytą minėtos šeimos automobilį“.
Manau, kad tyrėjai neatsitiktinai pažeidė logiką ir sujungė du dalykus tyrime bei jo pavadinime. Požiūris į reformą iš principo gali ir turi būti tiriamas neutraliai. Gali būti ieškoma tiek reformos privalumų, tiek trūkumų ir apklausos radiniai natūraliai bus subalansuoti. Darbinio streso, kuris apriori yra neigiamas reiškinys, dirbtinis priklijavimas prie reformos vertinimo yra triukas, kuris nuspalvina tyrimą semantiškai neigiamai, visai nepriklausomai nuo to, kokie bus reformos naudingumo vertinimo rezultatai. Tokie triukai išduoda tyrėjų šališkumą, tegul ir neblogai užmaskuotą.
4. Socialinio tyrimo atribojimo nuo vertybių (ypač partinių) pažeidimas. VU tyrėjai, patys to nenorėdami (o gal kaip tik norėdami), leido save ir savo tyrimą tiesiogiai įtraukti į nuožmią politinę kovą ir partinį politikavimą. Tyrimas, jo ataskaitos tekstas visų pirma yra kūrinys. Bet koks kūrinys, kad ir skulptūra, pamfletas, plakatas, be abejo, gali vėliau būti vartotojų, suinteresuotų šalių visaip panaudojamas, nepriklausomai nuo autoriaus valios. Geras, paklausus kūrinys vėliau pradeda gyventi savo visiškai savarankišką gyvenimą. Visgi skirtumas tarp meno kūrinio ir socialinio tyrimo yra tas, kad pastarajam keliamas atsiribojimo nuo vertybių reikalavimas.
Čia kalbama apie fundamentalųjį Wertfreiheit (vok. k.) principą, kurį išplėtojo didieji socialinio pažinimo metodologijos klasikai – M. Weber ir K. R. Popper. Minėtas principas pirmiausiai reiškia sąmoningą tyrėjų profesinės veiklos ir tyrimo proceso atribojimą nuo pasaulėžiūros dalykų, ypač nuo partinės politikos ir partinių vertybių. Popper šiuo klausimu buvo dar radikalesnis už Weber. Jis įvedė vadinamąjį demarkacijos (Demarcation) kriterijų, kuris apskritai nužymi takoskyrą tarp mokslo ir nemokslo. Nėra principinio atsiribojimo nuo vertybių (ypač nuo partinių), tai nėra ir mokslo. Tada yra tik politinės iliuzijos, ideologijos, pranašystės, spekuliacijos ir pan. Partiškumas čia suprantamas ne tik kaip konkrečios partijos pažiūrų ir interesų atstovavimas, tačiau kaip bet kokios pasaulėžiūros ir vertybiškai centruotų pažiūrų atstovavimas apskritai. Kai kurie dabarties socialinio tyrimo metodologai neigia galimybę tyrėjui atsiriboti nuo savo pasaulėžiūros. Jie laiko, jog tai neįmanoma, todėl tyrėjo pasaulėžiūros ir konkrečių pažiūrų integravimas į tyrimą laikytinas ne tik norma, bet ir privalumu. Bet tokie tyrėjai dirba vadinamoje kokybinėje paradigmoje. Jie, tarkime, dirba su tekstais, stebi ir filmuoja pavienius atvejus, turi iš viso tik 10 tiriamųjų ir paima iš kiekvieno po 15 val. trukmės interviu. Visgi sektorinės reformos tokių tyrimų pagrindu paprastai nėra vertinamos. Tam, kad padaryti makro lygmens išvadas apie reformą sektoriuje, paprastai remiamasi kiekybine paradigma. Nagrinėjama žinybinė statistika, apklausiami šimtai ir tūkstančiai respondentų. Būtent šitokiame kiekybiniame tyrime atsiribojimo nuo vertybių reikalavimas yra privalomas.
Kritikuojamas prokurorų apklausos tyrimas neišvengiamai atsidūrė nuožmiai konfliktuojančių interesų grupių, bekompromisinės politinės kovos ir partinių rietenų epicentre. Čia tarsi šiltų ir šaltų oro masių susidūrimas uragano išvakarėse. Jei tyrėjai to nesugebėjo prognozuoti, nesuprato, tai, švelniai tariant, jie tada nėra tikri socialiniai tyrinėtojai. Jei viską suprato, bet galimai sąmoningai kreipė tyrimo rezultatus užsakyta tendencinga linkme, tai tada visai padoru būtų jų atžvilgiu pavartoti necenzūrinę leksiką, netgi labai riebią.
Žinoma, kritikuojamo tyrimo autoriai patys nesiūlo jokių konkrečių organizacinių sprendimų dėl prokuratūros, patys tiesiogiai nepolitikuoja. Visgi šis paviršutiniškas ir nelabai nusisekęs, švelniai tariant, tyrimas įduoda jo užsakovams, kitoms egoistinėms interesų grupėms galingą propagandos ginklą, politikavimo ir socialinio poveikio darymo instrumentą. Nereikia jokios giluminės hermeneutikos, kad suprastume, ką norima pasakyti prokurorų apklausos tyrimu. Pagrindinis leitmotyvas ir potekstė yra šie: prokuratūros reforma akivaizdžiai ydinga, griaunanti visą sektorių; prokurorai dėl tos kenkėjiškos reformos užguiti ir nežmoniškai stresuoja, kankinasi; reiktų skubiai nuimti reformą inicijavusį vadą – genprokurorą. Tik bėda ta, kad tie leitmotyvai su tikrai objektyviu ir aukštos prabos socialiniu tyrimu neturi nieko bendro. Tarsi figos lapeliu bandoma prisidengti universiteto ir taikomojo mokslo autoritetu.
Lietuvos visuomenėje šiandien pasireiškia didžiulė įtampa dėl krizės teisėsaugoje; pasitikėjimas teismais, prokuratūra žemiau nulio. Krizė teisėsaugoje automatiškai reiškia ir valstybingumo, ir demokratijos, ir teisingumo krizę. Prezidentė, vykdydama konstitucinę prievolę, privalėjo nedelsiant pradėti pokyčius teisėsaugoje ir prokuratūroje. Iš rezonansinių bylų visuomenė akivaizdžiai pamatė, kad šalies teisėsauga neretai pati eina prieš teisingumą ir Lietuvos valstybę, kad teismuose ir prokuratūroje yra susiformavę klanai, formalios ir neformalios galios centrai, egoistinės interesų grupuotės. Kad pradėti šito latentinio pusiau kriminalinio agregato ardymą, į genprokuroro postą sąmoningai buvo įmestas Nežiniukas iš provincijos, kuris tiesiogiai nesusijęs su jokia įtakinga šešėline teisėsaugininkų grupuote, juolab sostinėje. Dėl daugelio rezonansinių bylų – V. Pociūno, E. Kusaitės ir kt. pilietininkai, beje, kadaise trumpam patikėję D. Valiu, šiandien jį jau prakeikė. Ir iš dalies pelnytai. Bet aš pabūsiu velnio advokatu: nuopuolio tamsoje objektyviam žiūrovui jau matosi keli šviesos spindulėliai: 1) kova su neteisėtu praturtėjimu; 2) ekonominių nusikaltėlių Gariūnuose sutramdymas; 3) nusikalstamos bankinės oligarchijos parklupdimas; 4) bandymas kovoti su politine korupcija; 5) baudžiamosios bylos stambesniems politiniams veikėjams – partijų lyderiams, merams ir vicemerams); 6) drausminės ir baudžiamosios bylos teisėjams; 7) bandymas pirmą kartą per 20 metų (!) įvesti tvarką pasienio muitinėse ir kt.
Neturėkime iliuzijų, kad aukštųjų pareigūnų korupcija jau įveikta. Dėl masinių operatyvinių pasiklausymų, dėl Prezidentės valios ryžtingai apvalyti sistemą, teisėjai ir teismų pirmininkai šiandien bent jau nebegali darbo kabinete sklaidytis 30 tūkst. litų pluoštais ir aptarinėti konkrečios bylos baigtį. Jau reikia ponams kažkur pavažiuoti – į medžiotojų namelį ar nuošalią pirtelę. Net du šalies vadovai – Adamkus ir Grybauskaitė viešai ištarė: „gyvename korupcijos ir nusikaltėlių valdomoje valstybėje“. Per 20 metų pirmą kartą nuo pasibėdavojimų ir verksmų pereita prie realios kovos su korupcija. Valstybėje pagaliau prasidėjo pirmųjų teisingumo plotelių atkovojimas. Tik aklas šito gali nematyti.
Nepaisant jokių asmeninių simpatijų ar antipatijų yra akivaizdu, kad tai būtų neįmanoma be strateginių Prezidentės sprendimų ir jos konstitucinio įrankio – generalinio prokuroro konkrečių pastangų. Tas įrankis tikrai yra atsišerpetojęs ir kotas jo kliba. Bet palikime Prezidentei spręsti, kada ir kuo tą įrankį pasikeisti. Taigi, visiškai trivialu, kad prokuratūros sektorius randasi giliose perturbacijose ir konfliktuose. Bet čia yra gerasis konfliktas. Rožės ant mėšlo žydi, o taurūs grybai ant miško puvėsių išdygsta.
Prokurorų apklausos tyrimas paliečia ne tik minėtą trivialų konfliktą prokuratūros sektoriuje ir jo pavienėse organizacijoje. Tyrimas nusitaiko į giluminį konfliktą, kuris seniai kunkuliuoja Lietuvos politinės sistemos pamatuose. Lietuvos politinę sistemą invalidizuojantis konfliktas buvo nelemtai užmaišytas Nepriklausomybės pradžioje. Egoistinės interesų grupė tada rengė ir priėmė Prezidento įstatymą. Lietuvos Prezidentas yra renkamas tiesioginiu visuotinu balsavimu. Suverenas – Tauta – perduoda išrinktam individui savo galias. Tai – unikali galimybė visuotinio asmenybių deficito sąlygomis sugeneruoti didelį politinį autoritetą ir didelės politinės galios centrą, tarnaujantį valstybei. Visgi anuomet labai bijota, kad Prezidentu nepataptų V. Landsbergis. Šito bijojo ir komunistai, ir profesoriaus portfeliuko nešiotojai jo įkurtos partijos viduje. Įstatymo rengimo procese pasidėjo paniškas saugiklių kaišiojimas. Rezultatas – siurrealistinė politinė instaliacija, nuo kurios valstybė kenčia iki šiol. Lietuvos Prezidentas primena įspūdingą pornografinio trilerio herojų su amputuotu pasididžiavimu… Pompos daug, o realių galių ir išganymo beveik jokio. Būtent Prezidentė D. Grybauskaitė savo neordinaraus charakterio ir sėkmingo patirtinio mokymosi dėka sugeba pakrutėti ir kažką padaryti, netgi klaikaus politinio ir teisinio siurrealizmo sąlygomis. O gal tegul Prezidentą Lietuvoje paskiria Seimas? Turėsime savo Zatlerį ar Vairą Vykę, kurie gražiai pavaikščios raudonu kilimu, pasigrožės sargybos kuopa, pasiklausys dūdų orkestro ir kabins medalius pradėjusiems žilti pulkininkams. Nenervuosime tada tautos. Prezidentas ateis ir kartą metuose klusniai atsiskaitys Seimui. Kaip ir genprokuroras. Nepatvirtini eilinės metinės ataskaitos ir sakai visiems sudie. Kam tik nori. Generaliniam prokurorui, Prezidentui. Bet kam.
Tik koks galios centras Lietuvoje tada laužys stuburą politinei korupcijai? Vištų ir dviračių vagis išgaudys kišeninis Seimo prokuroras. O kas tada išgaudys korumpuotus merus, seimūnus, partijų lyderius, teisėjus? Kas išvalys valstybę nuo užsimaskavusių banditų su mantijomis? Šviesaus atminimo pilietininkas ir žmogaus teisų gynėjas K. Čilinskas svajojo apie tokį galios centrą kaip specialus tribunolas, kuris būtų tiesiogiai renkamas žmonių ir turėtų išskirtines galias. Nebodamas senaties, tribunolas ištirtų aukščiausių pareigūnų ekonominius, korupcinius, taip pat valstybės išdavimo nusikaltimus ir nuteistų.
O gal nereikia mums radikalių eksperimentų? Gal tiesiog gerbkime dabartinę Konstituciją. Joje numatyta, kad teisėsauga ir genprokuroras yra visaliaudiškai išrinkto Prezidento prerogatyva. Seimas, užsimodamas keisti generalinio prokuroro atleidimo peripetijas, akivaizdžiai nori šitą pareigūną neteisėtai atimti iš Prezidentės ir perimti savo žinion.
Esame šliaužiančio antikonstitucinio perversmo, kurį inicijuoja pats Seimas, liudininkai. O koks yra šliaužiančio politinio perversmo motyvas? Nutraukti baudžiamąsias bylas ir reabilituoti partijos bičiulius, ištraukti juos iš bėdos ir belangės. Ypač tuos, kurie ne tik sau ėmė, bet ir partijos juodai kasai pinigėlį sugeneruodavo. Ir savo pačių saugumu apdairiai pasirūpinti, kad kas nors neatsitiktų, kad prokurorai niekada neperžengtų rubikono, kad politinis elitas niekada nebūtų liečiamas. Nebent kartą į penkmetį politikai patys susitarę kokį nors fronduojantį saviškį parodomajam procesui paaukotų.
Jau matėme, kaip Lietuvoje parklupdomi nesąžiningi bankiniai oligarchai, susiję su tarptautine mafija. Ne visi nusikaltimus padarę oligarchai yra parklupdyti. Sprendžiant iš pranešimų žiniasklaidoje, kai kurie iš oligarchų galimai yra padarę netgi kruvinus nusikaltimus. Kol kas perkama ir šantažuojama teisėsauga juos pridengia. Kol kas oligarchai pasisamdo elitinius žurnalistus ir elitinius politologus ir per savo žiniasklaidos kanalus transliuoja dezinformaciją, skleidžia juodąsias technologijas. Visgi dega žemė po oligarchų kojomis. Nerimo jiems gerokai daugiau, nei korumpuotiems politikams.
Taigi, sukritikuota prokurorų apklausa, Vilniaus universiteto psichologams to norint ar nenorint, suprantant ar nesuprantant, tampa mažyčiu svarmenėliu ant svarstyklių. O kas gi padėta ant nuožmios politinės kovos svarstyklių? Vienoje lėkštelėje – šliaužiantis antikonstitucinis perversmas, oligarchų samdiniai Seime, tolesnė valstybės ir pilietinės visuomenės degradacija ir užgesimas. Kitoje svarstyklių pusėje padėta teisėta konstitucinė santvarka su visaliaudiškai išrinktu Prezidentu ir šiokiomis tokiomis jo galiomis, ten padėti ir pirmieji realūs bandymai kovoti su politine korupcija bei neteisėtu praturtėjimu, ten padėta dar neemigravusių Lietuvos žmonių svajonė susikurti teisingą valstybę.
