Gediminas Norvilas, andragogas, priklausomybių konsultantas
Priverstinio gydymo idėja vėl keliama į viešumą. Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Remigijus Žemaitaitis užregistravo Narkologinės priežiūros įstatymo Nr. VIII-156 7 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūloma praplėsti priverstinio gydymo nuo alkoholizmo tvarką.
Pataisa bemaž analogiška tai, kurią siūlė prieš metus ir du mėnesius tuometinė Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Tuomet įstatymo pakeitimai nugulė į stalčių, nes siūlymai priverstinai gydyti žmones sulaukė daug kritikos, ypatingai akcentuota, kad tai bandymas sugrįžti į sovietinę praeitį.
Šiai dienai pataisą teikęs R. Žemaitaitis akcentavo girtų ar apsvaigusių nuo narkotikų tėvų žudomų ir mušamų vaikų problematiką, vaikų apsaugos sistemos neveiklumą. Atkreiptas dėmesys į tai, jog kenčia problemų su alkoholiu turinčio asmens artimieji, bet jie neturi priemonių, kaip įtakoti priklausomo asmens elgesį. Pabrėžta, kad būtina gydyti asmenis, kurie gali padaryti didelę žalą sau ar artimiesiems asmenims, kuriems pasireiškia nuolatinis girtavimas trunkantis ilgiau kaip mėnesį.
Priverstinis gydymas ar įkalinimas?
Priverstinai išgydyti žmogų galima tais atvejais, jei yra vaistai, procedūra ar kitokie metodai, kuriuos panaudojus prieš žmogaus valią, žmogus pasveiksta. Priklausomybė oficialiai įvardinta kaip lėtinė, progresuojanti, nepagydoma liga, o tai reiškia, kad priverstinio pasveikimo galimybių nėra.
Panaudojus prievartą, galima apriboti priklausomo asmens elgesį, t.y. padaryti taip, kad žmogus neturėtų prieigos prie alkoholio ar kitų svaigalų. Paprasčiau tariant – izoliuoti. Patalpinti į uždaro tipo psichiatrinę ligoninę. Arba į kalėjimą. Taip buvo elgiamasi su alkoholikais ir narkomanais anais, sovietiniais laikais. Teigiamas (jei tai galima vadinti teigiamu) tokios izoliacijos rezultatas – kol asmuo būdavo izoliuotas nuo visuomenės, aplinkiniai tiesiog turėjo galimybę ramiai pagyventi. Tiesa, pasitaikydavo pavienių atvejų, kai žmogus, ilgesnį pabuvęs blaivus už grotų, permąstydavo savo gyvenimą ir grįžęs bandydavo gyventi be svaigalų.
Kas nori priverstinio gydymo?
Labiausiai prievartai pritaria alkoholikų artimieji, pavargę nuo girtaujančio šeimos nario destruktyvaus elgesio.
Dažnu atveju alkoholikų izoliaciją palaiko socialinių, vaiko teisių ir kitų tarnybų darbuotojai, kurie tiesiogiai susiduria su girtaujančiais ar vartojančiais kitas psichiką veikiančias medžiagas ir nenorinčiais keisti gyvenimo būdą klientais.
Kad būtina priverstinai gydyti alkoholikus pritaria ir jų kaimynai, kuriems pabosta triukšmas, netvarka, agresija ir gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nes girtaujantys kaimynai tai potencialūs gaisro, ar kitų negandų sukėlėjai.
Pasipiktinimo ir reikalavimų izoliuoti girtaujančius asmenis banga visuomenėje ypatingai kyla tada, kai girtas asmuo užmuša, padaro avariją, sužaloja kitus žmones ar naudoja smurtą prieš vaikus.
Nepalaiko priverstinio gydymo idėjos žmogaus teisių gynėjai ir specialistai, teikiantys tiesioginę pagalbą priklausomiems asmenims. Pagrindinis argumentas – būtina atskirti prievartą nuo gydymo. Jei žmogus nusižengia teisės normoms ar kelią grėsmę visuomenei, jis turi atsakyti prieš įstatymą, kartu jam siūlyti pagalbą, motyvuoti suvokti savo priklausomybę, prisiimti atsakomybę už nekontroliuojamą elgseną ir skatinti keisti mąstymą, vertybines nuostatas bei gyvenimo būdą.
Priverstinio gydymo kontekste labai svarbus žmogaus sutikimas gydytis ar dalyvauti elgesio keitimo programose, nes kyla klausimas: ką daryti, jei asmuo neigia priklausomybę ir kategoriškai atsisako pagalbos? Įkalinti iki tol, kol sutiks gydytis ar paleisti ir laukti, kol padarys naują nusikaltimą?
Kaip gydyti ir kas gydys?
Prievartos taikymo iniciatoriai akcentuoja, kad nekontroliuojančius elgesio alkoholikus ir darančius žalą aplinkiniams būtina priverstinai gydyti, tačiau nepateikia siūlymų, kaip turėtų atrodyti šis „gydymas“. Kas gydys? Kokiose įstaigose? Kokiais metodais? Kiek tai kainuos?
Kalbant apie priklausomų asmenų gydymo metodikas, tai šioje srityje galima pastebėti metodikų nebuvimą, nes Lietuvoje dar iki šiol nėra vieningos ir kryptingos priklausomybių gydymo ir pagalbos sistemos. Tai pastebėjo naujasis Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, kai SAM darbo grupė vėl ėmėsi priklausomybės ligų reorganizacijos klausimų. Beje, minėtų centrų reorganizacijos gairės numatytos dar 2012 metais, tačiau iki šiol realių pokyčių ir sprendimų nesimatė. Ministras pastebėjo, kad kai kurie priklausomybės ligų centrai taiko mokslu nepagrįstus, SAM neaprobuotus medicinos metodus, lėšos naudojamos neracionaliai, o pagalbos galimybės neretai yra ribotos dėl vietų stacionaruose ar specialistų trūkumo.
Galima teigti, kad dabartinė pagalbos priklausomiems asmenims sistema yra neaiški ir nesutvarkyta, o čia įstatymu siūloma įvesti naują gydymo tvarką. Panašu, kad siūlomas dar vienas „popierinis“ įstatymo straipsnių pakeitimo projektas.
Priverstinio gydymo atgarsiai šiandien
Iš dalies priverstinis gydymas egzistuoja ir šiandien, nes nemaža dalis priklausomų žmonių pagalbos kreipiasi ir pradeda gydytis ne savo noru, nes juos verčia artimieji, darbdaviai ar kiti žmonės, kurie turi įtakos priklausomam asmeniui. Principas paprastas – nustojama pataikauti, gąsdinti ir iškeliama kategoriška sąlygą su reikalavimu gydytis. Priešingu atveju pasakoma, kad bus kviečiama policija, bus išmestas iš namų, atleistas už girtavimą iš darbo ir pan. Gydytis gali įpareigoti teismas, o jei asmuo atsisako skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Socialinių tarnybų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai gali taikyti tam tikras sankcijas, norėdami įpareigoti gydytis asmenį, kuris nesuvokia ir neigia savo priklausomo elgesio pasekmes.
Kitaip tariant, asmuo kreipiasi į specialistus ne savo noru, tačiau, svarbu yra tai, kad jis išreiškia sutikimą ir savanoriškai pasirašo sutartį, pagal kurią įsipareigoja dalyvauti gydymosi ar socialinės-psichologinės reabilitacijos programoje. Tokio, dalinai priverstinio, metodo teigiamų rezultatų yra nemažai, nes dalyvaujant sveikimo programoje asmens nuostatos priklausomybės ir savo elgesio atžvilgiu gali keistis.
Beje, šiai dienai įkalinimo vietose taip pat yra taikomos resocializacijos ir reintegracijos programos, kurių tikslas yra motyvuoti nusikaltusį asmenį keisti gyvenimo būdą.
Kada ir ką būtina gydyti?
Tiek seniau teiktame buvusios ministrės variante, tiek dabartiniame Seimo nario R. Žemaitaičio siūlyme minima nuostata dėl gydymo kriterijų: „ Manau, jog ši pataisa leis padėti asmenims, kurie gali padaryti didelę žalą sau ar artimiesiems asmenims, kuriems pasireiškia nuolatinis girtavimas trunkantis ilgiau kaip mėnesį“.
Kodėl siūlomas terminas yra mėnuo girtavimo? Ar, pvz., nėščia moteris, kuri girtauja penkias dienas nedaro žalos būsimam kūdikiui? Ar reikia priverstinai izoliuoti ir bandyti gydyti vartojančią narkotikus nėščią moterį? Ar asmuo, kuris girtauja periodiškai po kelias dienas, tačiau girtas nuolat sėda prie vairo, nesukelia realios grėsmės sau ir aplinkiniams? Ar būtina laukti, kol jis girtaus mėnesį ar suvažinės žmogų, ir tada taikyti priverstines sankcijas? Ar žmogus, kuris girtauja tik savaitgaliais ir girtas muša žmoną bei vaikus, nenusipelno priverstinio gydymo?
Kalbant apie žalą aplinkiniams, be girtaujančių asmenų yra priklausomi nuo azartinių lošimų, dėl kurių priklausomybės labai kenčia artimieji, nes lošėjai pralošia viską, ką turi, ir dar šeimą įklampina į skolas. Yra priklausomi nuo narkotikų, kurie dažniausiai niekur nedirba, o pinigų narkotikams gauna vogdami ir plėšikaudami. Vadovaujantis galimos žalos kriterijumi, į eilę priverstiniam gydymui galima įrašyti ir neturinčius priklausomybių smurtautojus ir prievartautojus, kurie atsisako dalyvauti elgesio keitimo programose.
Taigi, kas sekantis kandidatas priverstiniam gydymui?
